Giedriau, jūs sentimentalus žmogus?
Žinoma. Juk man jau 40.
O nuo 40 metų užplūsta sentimentai ir nostalgija?
Tiesiog pradedi įvertinti tai, ką turėjai brangiausio. Skambini kiekvieną dieną mamai. Pradedi ilgėtis vietų, kuriose jauteisi labai gerai. Žinote, aš Klaipėdą įvertinau grįžęs iš Karibų. Pamenu, gulėjau Karklės pliaže ir supratau, kad geresnės vietos pasaulyje nesurasiu. Juk mes visi blaškomės, bėgame nuo savęs ir, atrodo, niekur neberandame laimės. Ir kaip gera suprasti, kad ji yra čia pat. Tą pačią akimirką nuėjau pas stovyklos „Žilvitis“ vadovą Bronių Kalavaitį ir pasiprašiau, kad vėl leistų grįžti padirbėti...
Manau, kad visiškai natūralu jausti sentimentus toms vietoms, kur prabėgo tavo vaikystė. Juk ne veltui kiekvienas Amerikos lietuvis nori būti palaidotas, pavyzdžiui, Šiluvos kapinaitėse po klevais... Taip ir man Klaipėda, „Žilvitis“ yra šventa vieta. Mano namai.
Išduokite paslaptį, kame slypi „Žilvičio“ fenomenas, kad pražilę vyrai tebesvaigsta apie šią stovyklą.
Neturiu aiškaus atsakymo. Fenomenalūs dalykai todėl ir yra fenomenalūs, kad jie neaiškūs. Juk negali pasakyti, kas yra meilė. Meilė ir yra meilė. Taip ir čia.
Asmeniškai mane žavi tai, kad ši stovykla dar yra išlikusi beveik tokia pati, kokia buvo ir mano vaikystėje. Jeigu čia būtų atliktos kapitalinės rekonstrukcijos ar vadinamieji euroremontai, galbūt manęs čia ir nebetrauktų. Be to, čia tebedirba tie patys žmonės. Seselė Liuda, kuri mane gydė, virtuvės šeimininkutės... Net ir stovyklos viršininkas tas pats.
Taip jau susiklostė, kad didžioji dalis mano draugų yra būtent iš „Žilvičio“ periodo. Mes ir dabar organizuojame susitikimus, nes vėl norime susikurti tą pačią stovyklą iš savo prisiminimų. Matyt, čia panašiai, kaip vyresnės kartos vyrai prisimena armijos laikus. Regis, jie gali nuolatos apie tai pasakoti. Taip ir „Žilvičio“ kompanija gali nuolatos gyventi prisiminimais. Atrodo, kad mums ir vėl 13 ar 17 metų, mes jauni, gražūs, pilni aistros ir rugpjūčio nakties žvaigždės krenta tik mums.
„Žilvityje“ ne tik leidote vaikystės dienas, bet ir pats vėliau dirbote vadovu.
Mano visa giminė čia dirbo. O ir šiaip visą „Žilvitį“ galiu vadinti savo šeima. Aš apie kiekvieną šaligatvio plytelę galiu papasakoti po istoriją, kur esu pargriuvęs. Va čia (rodo pirštu į takelį) tėvas mane mokė dviračiu važiuoti. Atsimenu, minu pedalus, atsisuku ir matau, kad tėvas nebelaiko dviračio. Ir... nukritau išsigandęs (juokiasi).
Taip jau yra - kuo labiau brangini vieną ar kitą vietą, tuo daugiau prisiminimų iš atminties išlenda. Aš net būdamas toli nuo Klaipėdos kartais pajuntu jūros, stovyklos kvapą. Pabundu kartais naktį ir taip saldu nuo to netikėtai užplūdusio kvapo...
O pačios Klaipėdos pasiilgstate?
Taip, ypač Debreceno rajono, kur prabėgo vaikystė ir kur tebegyvena mano mama. Aš iš viso jaučiu sentimentus miegamiesiems daugiaaukščių rajonams. Kaip kiti dievina senamiesčius arba kaimą, aš visur ieškau tų sovietinių betoninių miegamųjų rajonų. Todėl, kad aš matau po balkonėliu vietelę, kur būdamas vaikas galėdavau palįsti, matau tuos medžius, kur buvo galima karstytis. Visa tai man atpažįstama, nes aš ir pats augau tokioje vietoje. Daugiabučių įėjimai, liftai, jų kvapas - visa tai yra mano. Matyt, tai dėsninga: kas augo prie gryčios, tam patinka gryčia, kas augo prie kūdros, tam patinka kūdra.
Klaipėda mano prisiminimuose yra visi tie vaizdai iš vaikystės. Sekmadienis. Turgus. Tušti autobusai. Saulėta. Kino teatrai... Aš dievinau kino teatrus. Man duodavo pinigų ir aš per dieną pereidavau per kelis kino teatrus ir pažiūrėdavau po kokius tris filmus. Visus kino teatrus išvaikščiodavau: „Vaidila“, „Baltija“, „Žemaitija“, „Švyturys“, „Vaiva“, „Jūratė ir Kastytis“... Turguje nusipirkdavau saulėgrąžų, ir - į kino teatrą. Ryte išeidavau ir vakare grįždavau laimingas.
Nieko nepadarysi - Klaipėda man buvo ir yra numeris 1. Į Vilnių aš važiuoju kaip į darbą. Beje, kai buvo karantinas, repetavau Klaipėdoje ir pagyvenau čia keletą mėnesių. Gal kokius 20 metų neturėjau tokios prabangos ilgiau pabūti gimtajame mieste. Jaučiausi fantastiškai. Man keista, kai bandoma sakyti, esą Klaipėda tuščia. Bet juk reikia įvertinti, kad žmonės tiesiog persėdo į automobilius. Seniau visi tiesiog ėjo pėstute į autobusą, todėl ir atrodė, kad gatvėse daugiau žmonių, o dabar visi ratuoti.
Žinote, Klaipėda man yra pats tas. Jeigu kas nors sako, kad čia nėra ką veikti, aš pasakysiu: „Vaikeli, o čia jau tavo paties bėdos. O jau Vilniuje tai kiekvieną dieną į teatrą vaikštote?“ Renginių Klaipėdoje pilna. Gal sakysite barų mažai? Visko čia pakanka.
Galbūt norėtųsi tik vieno - kad Klaipėda būtų tikras kurortinis miestas. Smiltynė galėtų būti puikiausias kurortas. Dabar viskas ten aptriušę. O juk galima padaryti labai gražiai. O kalbant apie Melnragę ir Girulius, irgi dar yra ką patobulinti. Juk pasaulyje visur ant jūros kranto stovi viešbučiai, o pas mus... Matyt, kažkas kažko nepasidalina (juokiasi).
Bet man patinka, kad Klaipėda turi savo charakterį. Ji turi ispaniško temperamento. Pavyzdžiui, Vilniuje visko reikia tuoj, arba reikėjo vakar. O Klaipėdoje - gerai bus ir kitą savaitę.Klaipėdiečiai irgi su charakteriu. Tokie: „O ką? Tu iš Vilniaus? O mes klaipėdiečiai.“ Užtikrintai. Aš irgi tvirtai galiu sakyti, kad esu klaipėdietis. Užtikrintai.
Tai nesate iš tų išvykusiųjų iš Klaipėdos, kurie sako: „Klaipėda - kaimas, nebenoriu čia grįžti“?
Tai kad atvirkščiai - Vilnius yra didesnė provincija. Visi ten iš kokių nors kaimų atvažiavę ir labai mandri. O mandrumas ir yra provincialumas. Nenoriu sakyti kaimietiškumas, kad neįžeisčiau kaime gyvenančių žmonių. Kaime gyvenantis žmogus turi išminties, žino, kaip sūrį sulieti ar buroką užauginti. Bet nieko nėra blogiau už į sostinę gyventi atvykusįjį, kuris bando vaidinti miestietį. O Vilniuje tokių pilna, chebra.
Minėjote, kad Klaipėdoje tebegyvena jūsų mama. Dažnai ją aplankote?
Aplankau, kai galiu, bet, kaip jau minėjau, skambinu kiekvieną dieną. Kartais ir du kartus. Man labai keista, kai kiti to nedaro.
Mama prašo, kad dažnai skambintumėte?
Ne, tiesiog žmona liepia (kvatoja). O jei rimtai, taip esu pripratęs. Jeigu netyčia vieną dieną nepaskambinu, jaučiuosi lyg nesavame kailyje. Ir nesvarbu, apie ką kalbamės, kad ir apie orus, mums abiem tai yra labai svarbu. Aš elgiuosi su mama taip, kaip norėčiau, kad su manimi kada nors elgtųsi ir mano vaikai. Manau, kad daugelis tėvų labai laukia vaikų skambučio, o patys bijo skambinti, kad nesutrukdytų. Bet kaip tau gali sutrukdyti tavo mama? Juk iš tikrųjų nieko negali būti svarbiau už tavo mamą. Tu viską gali gauti gyvenime, bet mamą turi tik vieną. Man atrodo, net į kosmosą skrisdamas turi rasti laiko atsiliepti mamai. Kosmonautų darbas turėtų atrodyti taip: „Trys, du... Palaukite. Alio, mama. Jau išskrendu. Kai grįšiu, paskambinsiu. Iki. Iš naujo: trys, du, vienas...“
Dar pasakykite, kad visa tai supratote seniai, dar jaunystėje...
Ne, šiek tiek vėliau. Bet ir jaunystėje aš dažnai skambindavau mamai. Mūsų labai stiprus ryšys.
Kaip mama vertina jūsų aktorinį kelią? Didžiuojasi?
Labai kritiškai vertina. Pagyrimų iš jos nesulauksi. Vien kritika. Paskambinu ir klausausi, kodėl kaklaraištis buvo sukrypęs, kodėl nosimi šniurkščiojau, kodėl buvau į kuprą susimetęs ir t. t. Arba po spektaklio giria tik kitus scenos partnerius. Sakau: „Mama, o kaip aš?“ „Normaliai“, - tiek tepasako. Bet užtat jau kaimynėms kaip mane giria...
Kaži kodėl taip nutinka, kodėl kartais tėvai vengia girti savo vaikus?
Gal kartais tiesiog nemokame atvirai parodyti, ką jaučiame iš tikrųjų. Gal pas mus nėra tokios kultūros. Ypač vyresnė karta vengia girti savo vaikus. Jauni tėvai dabar gal kartais ir persistengia keldami savo vaikams savivertę. O mūsų tėvų juk buvo visai kita „škola“. Mes buvome suvaržyti ne tik sienų, buvo suvaržyti ir mūsų jausmai. Net ir apsikabinti ar kartoti vaikams, kad myli, nebuvo priimtina. Mano mama mėgsta sakyti, kad jos jaunystės laikais nebuvo žodžių „duonytė“, „pienukas“. Buvo duona ir pienas. O dabar pasiklausykite, kaip tėvai vaikams siūlo mėsytės, duonytės, pienuko, o patys geria kokteiliuką. Matyt, priklauso nuo to, kaip viskas pasiekiama. Jeigu tu uždirbai sunkiu darbu, uždirbai tikrai ne duonytę, o duoną.
Esate sakęs: „Žvaigždžių liga persirgau trejų metų. Esu išpuikęs garbėtroška.“ Tikrai labai norite garbės ir dėmesio? Svarbūs ir artimųjų žmonių įvertinimai?
Žinoma, kad svarbūs. Šiaip aš esu aktorius ir man svarbu, kad mane visi girtų. Artimieji taip pat. Nereikia lia lia, kad žmogų puošia kuklumas ir paprastumas. Juk visiems faina, kai juos giria. Ir nėra čia ko maivytis. Jeigu tave ryte pagiria, iš karto išaušta kita diena.
O kai kritikuoja?
Nepatinka, žinoma. Gal ir yra geros kritikos, bet ir ją reikia išmokti tinkamai priimti. Seniau nemokėdavau net konstruktyvios kritikos priimti. Dabar jau lengviau priimu ir darbinę kritiką, ir žmonos pastabas. Bet, tiesą sakant, tos konstruktyvios kritikos pas mus, oi, kaip nedaug. Ir apskritai kartais atrodo, kam iš viso reikia visus kritikuoti.
Nes juk dabar visi yra visko žinovai.
Dabar yra baisių komentarų laikai. Žmonės visus aplinkui teisia ir deda į šuns dienas. Tomas Venclova yra gerai pasakęs, kad visi tie komentarai yra Lietuvos pasąmonė. Tada tu supranti, kas yra kas. Keisčiausia, kad tuos baisius komentarus rašo normalūs žmonės. Tarp jų ir mokytojai, ir profesoriai. Nežinau, iš kur kyla ta neapykanta. Gal iš kompleksų ir iš pavydo?
Aš labai greitai išmokau susidoroti su noru visus aplinkui kritikuoti. Tiesiog užduodu sau paprastą klausimą: „O ką tu siūlai, Giedriau?“ Gali mosuoti pareiškimais ir plakatais, bet geriau parodyk, ką tu sukūrei ir padarei, kad būtų geriau. Jeigu tesugebi gyvenime pasakyti, kad viskas yra blogai, man tavęs labai gaila, žmogau. Gerai gali tik pats pasidaryti. Užuot visą gyvenimą kaltinęs aplinką, kad kieme yra duobė, į kurią vis įkrenti, imtum ją ir užkastum.
Suprantu, lengva kalbėti. Taip, kaip aš dabar stengiuosi protingai kalbėti, nes suvokiu, kad žurnalą skaitys žmonės, reikia gražiai pakalbėti. Gal ir aš ne viską darau taip, kaip pasakoju (šypteli), bet bent jau stengiuosi.
Kartais pagalvoju - gerai, kad esame susitarę, jog negalima vienam kito žudyti, arba kad negalima važiuoti degant raudonai šviesoforo šviesai. Tada ir yra tvarka, rupūs miltai. O šiaip pasaulis nėra maloni vietelė. Jei atvertum visų sielas, oi, kokia ten pekla... Kiekviename yra nuo hospiso iki Aušvico.
Esate vienas populiariausių aktorių Lietuvoje. Kaip susigyvenote su žinomumu?
Jeigu labai kreipčiau į tai dėmesį ir maitinčiausi tuo, tomis dienomis, kai jaučiuosi mažiau žinomas, labai sieločiausi. Bet kadangi man tai nėra labai svarbu, to ir nesureikšminu. Žinote, jei man sakytų: „Važiuok į Holivudą“, matyt, tingėčiau. Tingėčiau kovoti su visais tais, kurie nori būti žinomi ir lipa per galvas. Man tada jau geriau Šilutėje.
Niekada nesiekiau žinomumo. Ne tam dirbu, kad būčiau žinomas, o todėl, kad myliu šitą darbą. Man dažnai sako: „Išnaudok savo laiką, kol esi įžymus.“ Nesuvokiu to pasakymo. Dirbu nuoširdžiai, ir tiek.
Viename interviu gerai apibūdinote savo veiklos sritis: „Teatras - jautiena, kinas - žuvis, televizija - vištiena.“ O kurioje srityje jaučiatės geriausiai?
Ten, kur faini žmonės. Kur gera komanda. Juk viską padaro žmonės. Kad ir grįžtant prie „Žilvičio“ fenomeno, juk mes į šią stovyklą veržėmės ne todėl, kad čia stovėjo stebuklingi nameliai, o todėl, kad čia dirbo puikūs žmonės. Juk ir baliavojant ant stalo paprastai stovi tas pats butelis, bet gali būti labai linksma arba labai liūdna. Viskas priklauso nuo kompanijos.
Beje, jeigu giminių šventėje ar draugų vakarėlyje bus Giedrius - tai visi raitysis iš juoko? Ar atvirkščiai - asmeninėse šventėse būnate stebėtojas?
Aš mėgstu šventėse artimuosius palinksminti. Ypač uošvę. Bet iš tikrųjų nesu vakarėlių organizatorius. O jei per vakarėlį kas nors pasako: „Na, Giedriau, skelk bajerį“, „Na, artistas, pavaryk“, kaipmat užsidarau. Todėl aš iš viso nevedu renginių.
Ir piršliauti neinate?
Oi, ne. Man vestuvės būtų „Viso gero“. Sugadinčiau viską. Dainuočiau visą vakarą vieną dainą „Sausio mėnesį gimusieji...“ (kvatoja). Galiu nebent vesti televizijos renginius arba laidas, nes ten aš turiu vaidmenį - vedėjo. Kaip teatre.
Išduokite paslaptį - ar jūsų šmaikštūs juokeliai gimsta spontaniškai?
Visada spontaniškai.
Matyt, jūsų labai laki vaizduotė.
Nežinau, gal tiesiog streso būsenos smegenys taip sudirba, ir viskas. Man pakanka scenarijaus, temos, o joje jau galiu laviruoti ir maudytis.
Kad pasiektų reikiamą formą, sportininkai daug treniruojasi. O kaip treniruojasi komikai?
Reikia viskuo domėtis ir daug knygų skaityti. Smegenis reikia maitinti geru maistu: gera muzika, literatūra, filmais. Geras menas yra puikus maistas mūsų smegenims. Kita vertus, yra ir tokių žmonių, kurie visiškai neskaito knygų, bet jie tokie įdomūs pašnekovai, nes tiesiog gyvena įdomų gyvenimą, turi daug gyvenimiškos išminties. Nėra vienos auksinės taisyklės. Matyt, kuo daugiau gyvenime patiri, tuo esi įdomesnis ir aplinkiniams. O aktorius tiesiog visą gyvenimą turi šokti ir dainuoti.
Aš gyvenime daug visko bandau, kad iš bet kurios temos turėčiau informacijos. Turiu draugų iš įvairiausių sferų, taip plečiasi žinių bagažas. Kuo tu daugiau žinai vienoje ar kitoje sferoje, tuo lengviau „maudaisi“ juokaudamas. Man keista, kai aktoriai kartais sako, jog niekuo daugiau nesidomi, tik teatru. Čia kaip koks Marselis Prustas, kai gulėjo lovoje, gėrė vyną ir aiškino, kaip reikia gyvenimą gyventi. Pastebėjote - tie, kurie dažniausiai sėdi ant sofos, mėgsta daug kitiems aiškinti, kaip reikia gyventi, o tie, kurie kopia į kalnus ir išgyvena įvairiausias audras, paprastai sėdi tyliai.
Teko girdėti apie neįprastus šiais moderniųjų technologijų laikais jūsų pomėgius - fotografuoti juostiniu fotoaparatu, klausytis patefono, važinėti troleibusu ir, o siaube, jūs neturite feisbuko...
Taip yra todėl, kad aš mėgstu prabangą. Mėgstu aš gerus daiktus, mėgstu. Kaip gera turėti patefoną, kiekvieną vakarą užsidėti plokštelę ir išklausyti visą mėgstamą albumą. Argi tai ne prabanga girdėti kokybišką garsą? O argi ne prabanga pajusti visą fotografavimo procesą? Juk su dabartinėmis technologijomis visi esame tarsi viename žingsnyje, kai pakanka turėti išmanųjį telefoną ar planšetę ir jau gali fotografuoti, skaityti jame knygas ar klausytis muzikos. Bet man norisi daugiau pasivaikščioti, man nepakanka to vieno žingsnio.
Man prabanga ir važiuoti troleibusu ar autobusu, nes aš taip taupau savo laiką - kol važiuoju, galiu tiek daug naudingų darbų nuveikti, nes nereikia pačiam vairuoti. O be to, viešuoju transportu ir nuvažiuoju daug greičiau, nes jie važiuoja be spūsčių A linija. Tai kodėl tuo nesinaudoti? Niujorke, Tokijuje visi rimti verslininkai važinėja metro, o mes, matote, iš „ten“ išsiveržę vis dar norime tų gerų prabangių mašinų, nors tu ką. Atsimenu, buvau Grenlandijoje ir stebėjausi, kad vietiniai visą dieną tiesiog sėdi mašinose, nesvarbu, važiuoja su ja ar ne. Nes tai yra MAŠINA. Ten yra 6 kilometrai asfalto, bet 2 tūkstančiai mašinų... Gal mes jau ir toliau pažengėme, bet dar vis tiek su automobiliu turime įvažiuoti kone į prekybos centro vidų.
Giedriau, bet, būnant tokio ryškumo žvaigžde kaip jūs, mažiausiai kasdien limuzinas turėtų prie jūsų namų durų stovėti...
Taigi autobusas ir sustoja kone prie namų durų. Beje, kone su asmeniniu vairuotoju. Juk man nieko daryti nereikia - tik sėsk ir važiuok.
Atrodo, kad į visus klausimus jūs turite šmaikštų atsakymą. O jums tenka kartais save stabdyti, tramdyti: „Patylėk, Giedriau...“
O, taip. Ir ne tik pats save tramdau. Kartais ir aplinkiniai. Kai važiavome su žmona ir uošviais į Baltarusiją, uošvis maldavo: „Giedriau, būk žmogus, bent pasienyje ramiai pasėdėk ir nieko nesakyk, nes bus viso gero“ (kvatoja)...
Beje, o žmoną dažnai prajuokinate?
Prajuokinu. Tiesa, neslėpsiu - kartais ir nepavyksta. Bet, vyrai, žinokite - žmonas reikia juokinti, nes jei žmona nesijuoks, viskas - skyrybos.
O yra tekę atsiprašinėti kieno nors dėl per aštrių juokelių?
Gal ir yra buvęs vienas kitas kartas, kai nepataikiau pajuokauti. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad šeimoje tikrai kas nors panašaus buvo nutikę. Bet atsiprašai, ir viskas pasimiršta. Būna, kad ir influenceriai įsižeidžia dėl mano juokų, bet tokiais atvejais man norisi pasakyti: „Turėkime nors šiek tiek saviironijos.“
Atrodo, kad pastaruoju metu juokauti tampa vis sudėtingiau, kad nebūtum apkaltintas seksimu, rasizmu ar dar kuo nors. Pastebėjote?
Čia yra laisvės kaina, chebra. Bet man atrodo, kad ratas netruks apsisukti. Pavyzdžiui, man dažnai viskas veikia priešingai. Kuo visi labiau nusistatę prieš gėrimą, tuo man labiau norisi išgerti. Dabar visi tokie teigiami, teigiami. To negalima, ano negalima, net koktu. Kai aš augau ir buvau mažas, buvo normalu, kad yra mergaičių ir berniukų žaislai, o dabar, pasirodo, jau nebegalima skirstyti... Aš tikrai esu tolerantiškas žmogus, tačiau bet kurioje situacijoje nereikia perlenkti lazdos. Man atrodo, kad gyvenime svarbiausia viena - nebūk „svoločius“. Visa kita - antraeiliai dalykai. Gali būti baltas blondinas žydromis akimis, bet „svoločius“ kaip reta.
Ir iš viso gyvenimą reikia švęsti, nesvarbu, kokia tavo lytis ar rasė. Juk tu laimėjai rungtyniaudamas su milijardu spermatozoidų. Tad švęsk pergalę ir nekreipk dėmesio, ką apie tave kalba kiti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą