Rūta Dokšienė jau 20 metų su šeima gyvena Danijoje, tačiau Lietuvoje ji - dažnas svečias. Ieškodama atsakymų į klientų praeities paslaptis, genealogė lankosi archyvuose, bibliotekose, informacijos tenka ieškoti ir Lietuvos bažnyčiose.
„Ryšys su Lietuva buvo ir išliko labai artimas, kelionė į gimtąjį kraštą trunka vos pusantros valandos. Nepraleidžiu nė vienos Jūros šventės tiesioginės transliacijos, o ir internetas ištirpdo atstumus, nuolat domiuosi, kuo ir kaip gyvena Klaipėda. Su vyru neatmetame minties, kada nors sugrįžti - juk čia mūsų namai“, - sako R. Dokšienė.
Lietuvoje Rūta buvo sukūrusi vestuvių planavimo ir fotografijos verslą, tačiau didžiausia jos aistra nuo pat jaunystės - narplioti painias praeities istorijas.
Senokai gyvenate Danijoje, tačiau save vadinate tikra klaipėdiete. Kokie keliai jus nuvedė ten, kur dabar esate?
Į Daniją vykome du kartus. Pirmąjį - iškart po studijų. Buvome jauna mokslus baigusi šeima, išvykome ieškodami geresnio gyvenimo.
Po to grįžome, įkūriau fotografijos verslą, kurį laiką buvau ir vestuvių planuotoja. Taip jau atsitiko, kad antrą kartą emigravome per ekonominę krizę ir jau šiuokart Danijoje įleidome šaknis.
Kada ir kodėl susidomėjote genealogija?
Kiekvienas genealoginis tyrimas - tarsi istorinio detektyvo ar atkuriamosios dokumentikos knyga. Tad kelias į genealogiją prasidėjo dar nuo paauglystės - be proto mėgau skaityti detektyvus.
Šis pomėgis ir vėlesnės bibliografijos studijos Vilniaus universitete natūraliai atvedė į genealogiją. Teko daug mokytis, kaip dirbti su šaltiniais, dokumentais ir archyvais, rinkti, sisteminti informaciją, ją valdyti, išmanyti retus ir istorinius šaltinius.
Pagrindus genealogijai nutiesė senelio istorija. Jis vis pasakojo man apie į Braziliją emigravusį dėdę. Jo ieškodama parašiau laišką į Brazilijos lietuvių bendruomenę.
Atsakymas atkeliavo praėjus trejiems metams. Parašė senelio pusseserė, perskaičiusi mano laišką Brazilijos laikraštyje. Rimtai į šį mokslą nėriau apie 2014 metus, kuomet Lietuvos archyvus pradėjo skaitmenizuoti.
Ar šeimos kilmės medžio sudarymas atima daug laiko?
Genealoginiai tyrimai gali būti ilgalaikis ir kompleksiškas procesas. Vienos šeimos genealoginės linijos tyrimas gali trukti nuo kelių savaičių ar mėnesių iki kelerių metų, priklausomai nuo prieinamų duomenų kiekio ir sudėtingumo.
Tyrimo trukmę lemia tokie veiksniai kaip archyvinių šaltinių išlikimas, jų kokybė bei geografinė tyrimo aprėptis - kai kuriais atvejais tenka kreiptis ir į užsienio valstybių archyvus. Konkrečiai nurodyti tyrimo trukmę yra sudėtinga, kadangi ji taip pat priklauso nuo kliento poreikio nustatyti genealoginę liniją iki tam tikros kartos.
Kai kuriuose Lietuvos regionuose genealoginę giminės seką galima atsekti iki XVII amžiaus pradžios dėl išlikusių autentiškų dokumentų, tačiau kai kuriose vietovėse išlikę tik XX amžiaus pradžios archyviniai duomenys.
Kokios kliūtys apsunkina genealoginio medžio „auginimą“?
Genealoginio medžio kūrimą dažniausiai apsunkina dvi pagrindinės kliūtys. Pirmoji - tai, kai pradiniame etape iš nežinojimo pateikiami netikslūs ar klaidingi svarbiausi faktai.
Antroji - dėl sudėtingos šalies istorijos ir karo pasekmių daugelis bažnytinių įrašų knygų dingo ar sudegė, o išlikusios - ne visos buvo tinkamai saugomos.
Mane vis dar stebina, kad Lietuvoje bažnytinėms knygoms, kuriose užfiksuota mūsų visų istorija, iki šiol nėra suteiktas kultūros ir istorinio paveldo vertybių statusas.
Tvirtas tas medis, kuris turi ilgas šaknis. Kuo giliau žinome savo praeitį, tuo medis - tvirtesnis, jokios audros jam nebaisios.
Pavyzdžiui, archeologiniai radiniai yra pripažįstami valstybės kultūros paveldu ir saugomi, o bažnytinės knygos kai kuriuose regionuose tiesiog pelija palėpėse - tai mačiau savo akimis.
Taip pat teko girdėti, kad kai kuriose vietovėse bažnytinių archyvų knygos buvo naudojamos krosnims kūrenti arba tiesiog paliktos numestos varpinėse kaip nereikalinga seniena. Liūdina tai, kad su tokiais svarbiais dokumentais elgiamasi neatsakingai. Visgi pastaraisiais metais situacija gerėja.
Esu girdėjusi, kad genealogo paslaugos yra labai brangios, o valanda archyvuose kainuoja kosminius pinigus, todėl šeimos medis - prabangos reikalas. Yra tiesos?
Archyvinių paslaugų kainos tikrai nemenkos, o genealogo darbas yra brangus laiko atžvilgiu. Lietuvos archyvuose vieno dokumento suradimas su tam tikroms sąlygomis kainuoja apie 20 eurų ir daugiau.
Genealoginio medžio sudarymo kaina svyruoja nuo šimto iki kelių tūkstančių eurų, priklausomai nuo medžio apimties ir gylio.
Kuo išsamesnis tyrimas ir platesnis genealoginis medis, tuo daugiau darbo ir laiko tai užima, todėl ir kaina didėja.
Visuomet patariu tyrimo eigą suskaidyti į etapus - taip galima geriau kontroliuoti tiek biudžetą, tiek gilinimąsi į šeimos istoriją pagal savo poreikius.
Ar genealoginio medžio sudarymui informacijos ieškote tik archyvuose ir bažnyčiose?
Paieškų sistemos spektras yra platus. Daug informacijos randu Lietuvos mokslų akademijos, Vilniaus universiteto bibliotekose, muziejuose. Tenka ir į kapines eiti. Svarbu žinoti, kur ieškoti.
Rūta, kokios priežastys paskatina žmones domėtis praeitimi ir sužinoti savo kilmę?
Dažniausias atsakymas, kurį girdžiu iš klientų, - tapatybės paieškos, noras atsakyti į klausimus - kas aš, iš kur aš, kas mano protėviai?
Genealogija žengia į priekį su naujomis technologijomis. Šiandien genetinės genealogijos pagalba galima sužinoti net apie paveldimas giminės ligas. Kreipiamasi ir dėl šios priežasties.
Yra ir istorinis kontekstas - žmonės domisi savo giminės istorija, siekdami geriau suprasti istorinius įvykius, kurie galėjo paveikti jų šeimą, nori sužinoti savo kilmės istoriją, patvirtinti arba paneigti kalbas apie sklandančias giminėje legendas apie priklausymą kilmingųjų luomui.
Genetinės genealogijos pagalba galima rasti daug atsakymų apie paveldimas giminės ligas.
Kartais giminės istorijos paieškos būna susijusios su noru giliau suprasti savo kultūrinį ar tautinį tapatumą.
Tai ypač aktualu emigrantams ar jų palikuonims, kurie bando atkurti savo šeimos ryšį su protėvių šalimi ar jos kultūra.
Būna, kad iš kartos į kartą šeima paveldi tą pačią vietą, sodybą, domisi, kas joje gyveno, kokia tos vietos istorinė grandinė.
Ar daug kilmingų klientų šaknų esate suradusi?
Taip, yra buvę tokių istorijų. Kai kuriems tai buvo naujiena ir visiškai suprantamos to priežastys. Praeityje kilmingą statusą turėję žmonės karo ir okupacijos metais vengė apie tai kalbėti viešai.
Visi žinome, kuo tai grėsė. Senesnioji karta iki šiol baiminasi atvirauti, nes vis dar gyva nuostata, kad jų informacija gali būti panaudota blogiems tikslams
Pasidalinkite istorijomis, kurios labiausiai įstrigo į atmintį.
Genealoginėse paieškose man labiausiai įdomus ne tiek rezultatas, o pats tyrimų procesas, kai istorija prakalbinama genealoginiais faktais.
Prieš metus su didžiuliu malonumu dirbau prie Danijos karalienės Margaritos II lietuviškos kilmės ištakų tyrimo.
Viena iš karalienės genealoginių linijų siekia mūsų didikų Radvilų giminę. Kartą aukcione užmačiau parduodamą Lietuvos ambasados Prancūzijoje diplomato autografą be vardo ir pavardės. Įsigijau.
Pardavėjas buvo iš Vengrijos, pasidarė smalsu, kokiu būdu tas parašas nukeliavo į tą šalį. Išsiaiškinau, kad parašas priklausė 1894 metais gimusiam diplomatui Broniui Blaveščiūnui.
Nuo šio atradimo nėriau į Lietuvos diplomatijos pasaulį.
Nagrinėdama B. Blaveščiūno diplomatinę veiklą, archyvuose radau ir buvusio kandidato į Lietuvos prezidentus, diplomato Stasio Lozoraičio pirmosios santuokos dokumentus. Labai netikėtas atradimas.
Iki šiol beveik niekur neviešinama, kad pirmoji S. Lozoraičio žmona buvo ne mums gerai žinoma ir gerbiama italė Daniela D'Ercole, bet lietuvė, garsaus istoriko, Lietuvos diplomato Petro Klimo (1890-1969 m.) dukra Eglė Klimaitė.
Taip pat kelinti metai dirbu prie tarpukario ir pokario Danijos lietuvių diasporos genealoginių paieškų ir istorijų. Jos vis nenustoja stebinti. Apie kiekvieną jų būtų galima parašyti po knygą.
Neabejoju, kad esate „išauginusi“ ir savo giminės šaknų medį.
Savo genealoginį medį pavyko sudaryti iki 11 kartos, mano senelio šaknys - nuo Ragainės. Žinant tragišką Prūsijos likimą, galiu bent vienu dalyku pasidžiaugti, kad anuometinė administracinė valdžia sugebėjo išsaugoti daugelį bažnytinių knygų ir kitų rašytinių šaltinių.
Šiuo metu jie saugomi Berlyno archyve. Pats seniausias protėvis, kurį pavyko atsekti, gimęs maždaug apie XVII amžiaus vidurį Krizzas Matteaitis.
Žaviuosi to krašto vardais: Nikelis, Elskė, Uršė, Milkus - tarsi Donelaičio metus skaityčiau. Jaučiu tas nematomas gijas, kurios mane jungia su praeitimi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą