Girta varna ir gudrūs spąstai: istorija iš Kuršių nerijos

Neseniai buvau rašęs, jog varnagaudžiui talkindavo namie užaugintos varnos-viliokės. 

Dažniausiai pavasarį paimdavo varniukus iš lizdų ir augindavo namie, specialiuose narvuose, nors kai kuriais atvejais ir po kiemą, net namus leisdavo straksėti. 

Pakirpdavo plasnojamąsias plunksnas, kad šios nepaspruktų.

Kelis mėnesius auginti ėdrias varnas – prabanga, todėl kai kurie varnagaudžiai nesivargino ir viliokėmis pasirūpindavo kitaip. 

Kai perskaičiau – išsižiojau. 

Prieš mano akis – itin vertinga tikro kuršininko, nidiškio Richardo Pietscho (1915-2007) parašyta knyga „Žvejų gyvenimas Kuršių nerijoje“ (vok. „Fischerleben auf der Kurischen Nehrung“, 1982 m.). 

Štai, ką jis rašė:

„Nemažai varnagaudžių kitokiais būdais gaudavo varnas-viliokes (vok. Lockkrähen). Jie naudodavo džiovintus, nuodingus grybus. 

Įdėdavo juos į mažas žuveles, kurias paberdavo gerai matomoje vietoje. Vos tik praskrendanti varna aptikdavo ir sulesdavo masalą, ji neužilgo krisdavo aukštielninka it negyva. 

Varnagaudys mikliai pribėgdavo, išspausdavo iš skrandžio turinį ir į snapą įpildavo truputį pieno. 

Neužilgo varna atsigaudavo, bet jau būdavo sugauta“. 

Taigi, šis keistokas metodas - viliokei pagauti (nereikia vargti auginant nuo mažo varniuko). 

Deja, lietuviškoje literatūroje klaidingai rašoma, jog tokiu būdu varnas gaudydavo maistui. To aš niekada nesuprasdavau, kol neprisiknisau iki pirminio šaltinio ir radau originalų tekstą. 

Būta dar įdomesnių metodų suaugusioms varnoms pagauti. 

Vėl – ne troškiniui, o darbui viliojant (kaip karvę pririšdavo prie kuolo) praskrendančias gentaines. 

Bandydavo nugirdyti. 

Na, netiesiogine prasme. 

Išmirkydavo grūdus degtinėje, paberdavo juos, ir varnos mielai smaguriaudavo. 

„Bet retai tokias pagaudavo: jos „svirduliuodamos“ pakildavo aukštai ir tiesiog nuskrisdavo“, - rašė kuršininkas. 

Įdomu būtų pamatyti, kaip skrenda girta varna... 

Klijai. Naudojo ir juos. Bet ne taip primityviai, kaip Pietų Europoje, kur masiškai gaudo mūsų migruojančius giesmininkus (strazdus, lakštingalas, devynbalses ir kt.), klijais aptepliodami medžių šakas. 

Varnos – gudrūs paukščiai, todėl kuršininkams taip pat reikėjo išmonės. 

Spąstams puikiai tiktų burtininko Gendalfo iš „Žiedų valdovo“ kepurė. 

Mat pasisiūdavo maišą smailėjančiu galu. Patį smaigalio dugną ištepdavo klijais ir priberdavo grūdų. 

Varna, bandydama juos pasiekti ir prisilesti, nejučia klijais išsitepliodavo galvos plunksnas ir... prikibdavo. 

Kopininkui belikdavo ištraukti tokią lipnią būsimąją bendradarbę ar suokalbininkę. 

 1929 m. išsiųstoje atvirutėje (Fritzo Krauskopfo nuotrauka) pavaizduotas varnagaudys, kalantis kuoliukus su pririštomis viliokėmis. Mano asmeninė kolekcija.