Grožio srities specialistė: kartais po darbo nebepajėgiu vairuoti

„Žmonės manęs klausia patarimų, tarsi žinočiau visus atsakymus“, - šypsosi grožio specialistė. Iš Šiaulių kilusi, dabar Klaipėdoje gyvenanti Loreta Bražienė nebijo pokyčių - ji nuolat mokosi, pasitiki savo širdies balsu ir sako, kad darbas jai yra daug daugiau nei grožio procedūros.

Gal turite kokių nors istorijų iš vaikystės?

Gimiau ir augau Šiauliuose. Vaikystėje visada buvau labai savarankiška. Darželyje nepatiko nei valgyti, nei miegoti. Kai tėvai mane ten vesdavo, visas namas nubusdavo nuo mano riksmų. Buvo didelis pasipriešinimas. Ir esu labai dėkinga tėvams, kad jie mane tiesiog palikdavo namie. 

Dabar, žvelgdama iš suaugusiojo perspektyvos, galvoju: kokie drąsūs buvo tėvai ir kaip jie manimi pasitikėjo, kad išdrįsdavo ketverių metų vaiką palikti namuose. Ir tas pasitikėjimas manimi, ko gero, išliko visą gyvenimą. Nebuvo poreikio daug bendrauti su kiemo draugais. Kiek save prisimenu, visada buvau fiziškai stipri. Sportiniai žaidimai buvo be galo įdomūs.

Šiaip sėdėti ant suoliuko ir apkalbinėti aplinkinius atrodydavo laiko švaistymas. Dėl to aš jausdavausi laimingiausia, kai mane vasaromis išveždavo į kaimą. Buvimas gamtoje ir su gyvūnais suteikdavo laisvės jausmą. Laisvė man visada buvo labai svarbi. Galėjau keltis, kada norėjau, eiti pas visus gyvūnėlius, kuriuos turėjo mano seneliai. Jie labai mylėjo gyvūnus, ypač senelis - jis laikė arklius, karves, rūpinosi jais.

Tikriausiai dabartiniam jaunam žmogui labai sudėtinga suprasti, kaip gali būt smagu kaime. Bet tie maži momentai yra labai reikšmingi, kai gali išeiti į mišką, prisirinkti žemuogių, leisti laiką pievoje, stebėti debesis ar gaudyti žiogus. Gamtoje jausdavausi saugiai ir komfortiškai.

O senelių kaimas irgi buvo Šiauliuose?

Aš esu iš tų laimingų vaikų, kurie prisimena visus keturis savo senelius. Jie gyveno Žemaitijoje. Vieni seneliai gyveno netoli Šatrijos kalno, o kiti - Kelmės rajone, už Užvenčio.

Ir močiutės, ir seneliai mane mylėjo ir lepino, kaip mokėjo. Iškepdavo čirvinių blynų ant krosnies, o tai nėra taip paprasta. Tada šiltai padėdavo virtą kiaušinį ir sakydavo: „Nežadinkim Loretos, bet kai ji atsikels, jis dar bus šiltas.“ Tais laikais parduotuvės buvo toli, viena močiutė net išmoko man virti šokoladą.

Man nepatikdavo, kai mane įspraudžia į rėmus. Pavyzdžiui, mokykloje aš nesijaučiau gerai. Labiausiai mėgstu mokytis tik to, kas man įdomu. Mūsų ugdymo sistemoje yra tam tikri rėmai.

Kokie mėgstamiausi dalykai buvo mokykloje?

Galbūt biologija, nes tai mokslas apie kūno sandarą, kaip gali koks nors vienas organas sąveikauti su kitu. Ir veikdami drauge leisti gyventi žmogui. Visus dvylika metų mokykloje puikiai sutariau su užsienio kalbos mokytojomis. Aš jas prisimenu su didžiule meile. Mėgau ir rašyti. Bet kad rašyčiau, man reikia įkvėpimo, minties, iš kurios išsirutuliotų tema. O tai nutinka retai, todėl nepasakyčiau, kad labai „traukė“ lietuvių kalba.

Sakėte, kad nemėgstate, kai jus įspraudžia į rėmus. Ar dabar turite nusistovėjusią rutiną, ar vis tiek labiau mėgstate laisvę?

Rutina ir aš „nedraugaujame“. Dabar esu laiminga, nes gyvenimo būdas ir aplinka, kurioje gyvenu, man labai tinka. Pavyzdžiui, mano darbe viskas vyksta natūraliai: žinau, kad dabar kalbuosi su jumis, vėliau priimsiu žmones, o tarp darbų turiu ir laisvo laiko. Vienu metu bendrauju, kitu - dirbu kompiuteriu. Kuo užsibaigs mano diena, aš niekada nežinau. 

Aš „einu į dieną“, stebiu, kas vyksta aplink. Kartais netikėtai užsirašo klientai arba, priešingai, pakeičia savo vizito laiką. Būna, kad po procedūros klientai nenori iškart išeiti, todėl tiesiog pasėdime ir pasikalbame.

Kadangi paminėjote darbo grafiką, papasakokite plačiau - kokia jūsų profesija?

Pagrindinis mano darbas yra depiliacijos, bioenergetiniai masažai. Dirbu aparatu, kurį atradau tuo metu, kai dar domėjausi netradicine kinų medicina. Masažas negydo - jis atpalaiduoja raumenis, nuima įtampą. O šiuolaikiniam ,vis skubančiam žmogui to labai trūksta. Dažnai žmogui tereikia, kad jį kas nors išklausytų ir apkabintų.

Pastebėjau, kad daugelis, ypač nuolatiniai klientai, manęs klausia: „Loreta, kaip man pasielgti? Ką patartum?“ Tarsi kreiptųsi į mane kaip į labai protingą moterį, kuri žino visus atsakymus. Tačiau aš pati apie save taip niekada negalvoju. Tikrai yra sričių, kuriose visiškai nenusimanau.

Nesvarbu, dėl kokios paslaugos žmogus atėjo, svarbiausia, kad po kontakto su manimi išeitų laimingesnis. Ir dažniausiai tas jausmas abipusis.

Juos, net patys to nesuvokdami, man pateikia klientai - aš tik klausausi. Kai jaučiu, kad galiu žmogui padėti savo praktikomis - darbu su pasąmone - tik užsimenu apie tai. Toliau spręsti turi pats asmuo, ar jis nori gerinti savo gyvenimo kokybę. 

Tam iš tiesų reikia daug drąsos, nes žmonės bijo pokyčių. Pokyčiai dažnai atneša permainas aplinkoje, darbe, pasikeičia statusas, vidinė būsena, taip pat daro įtaką vidinei būsenai, emocijoms ir pasitikėjimui. Sakoma: tavo šiandiena yra tokia, apie ką galvojai vakar. Jei šiandien jautiesi gerai ir spinduliuoji pasitikėjimu - rytojus bus gražus.

Esu ir grožio specialistė, ir žmogus, padedantis klientams kurti laimingesnį gyvenimą, atsikratant ribojančių pasąmonės įsitikinimų. Nepavadinčiau to darbu - tai veikiau maloni veikla, kurianti stebuklus. Visada smagu stebėti žmogaus kelią ir matyti didžiulį virsmą. Ir, ko gero, būtent čia slypi gyvenimo prasmė ir mūsų buvimas šioje žemėje.

Bet kodėl žmonės taip jumis pasitiki, ar tai dėl žinių, patirties?

Manau, veikia abu faktoriai. Su cukraus pasta dirbu nuo 2008 metų, masažus pradėjau daryti 2017 metais, o energetinės praktikos, net nepamenu, manau, pirmą diplomą gavau 2007 metais. Žinote, mūsų pasąmonė per kelias sekundes tobulai nuskaito kitą žmogų - net jo energetinį lauką. Dažnai paklausiu klientų: kodėl pasirinkote mane? Neretas atsako - pagal jūsų nuotrauką. Pasirodo, būna ir taip. Vieni renkasi pagal atsiliepimus, kiti ateina išgirdę rekomendacijas.

Grįžkime prie jūsų darbo. Kas jums svarbiausia darbe?

Nesvarbu, dėl kokios paslaugos žmogus atėjo, svarbiausia, kad po kontakto su manimi išeitų laimingesnis. Ir dažniausiai tas jausmas abipusis.

Gyvenime esu greito rezultato siekėja. O laiką kiekvienas vis labiau branginame. Todėl man svarbu, kad klientas jau apytiksliai po valandos gautų ir depiliacijos, ir masažo, ir transformuojančios energetinės praktikos rezultatus.

Kokie yra stereotipai apie jūsų darbą?

Žmonėms atrodo, kad depiliacija yra labai lengva. Paimi cukrų ir tepi. O cukrus yra „gyvas“, jį reikia jausti. Darbas juo keičiasi nuo oro temperatūros, kliento nuotaikos, jo kūno jautrumo, kūno vietos… Būna, kad pasibaigus darbo dienai yra sunku vairuoti automobilį, nes skauda sąnarius, alkūnes, pečius.

Su laiku supranti, kad žinios yra pats lengviausias bagažas, kurį gali neštis per gyvenimą. Kiekvieni nauji mokymai plečia mūsų sąmonę, augina ir turtina asmenybę.

Vienas iš stereotipų - kad energetinės praktikos neveikia. Tačiau iš tiesų tai darbas su pasąmone ir energija. O juk viskas aplink mus yra energija: namai, automobiliai, žmonės… Tai pagrįsta kvantinės fizikos principais. Jei ko nors nematome ar negalime pačiupinėti, tai nereiškia, kad to nėra. Juk molekulių irgi nematome, bet mokykloje visi mokėmės apie jų egzistavimą.

Pakalbėkime apie jūsų dabartinę aplinką. Gimėte ir augote Šiauliuose, tačiau dabar gyvenate Klaipėdoje. Kaip taip susiklostė?

Manau, tai - širdies balsas. Per kelias minutes, iš anksto nesuplanavę, apsisprendėme, kad kelsimės į Klaipėdą - matyt, taip ir turėjo būti. Persikėlimas nebuvo pagrįstas jokia logika. Aš asmeniškai prieš tai Klaipėdoje buvau gal du tris kartus. Neturėjome čia giminų, draugų. Susidūrėme su gausybe sunkumų. Tai buvo absoliutus „nusinulinimas“, naujas startas.

Tai - vienas iš didesnių gyvenimo iššūkių. Manau, jį įtraukčiau į savo gyvenimo iššūkių penketuką. Tai išgyventi padėjo tikėjimas savimi, mūsų komanda - kalbu apie vyrą ir vaikus. Nebuvo nė minties, kad gali nepavykti.

Norėčiau paklausti apie grožio verslo vystymą Klaipėdoje. Ar nesigailite, kad būtent čia įkūrėte savo kabinetą?

Lietuva - viena iš šalių, kur grožio kultas labai svarbus. Grožio salonų daug, manau, kiekviena prekė turi savo pirkėją.

Tikrai nesigailiu, kad įkūriau savo kabinetą Klaipėdoje. Tiek daug įdomių žmonių aš nežinau, kur dar galėčiau sutikt. Tikrai esu dėkinga kiekvienam už pasitikėjimą, pasidalintas istorijas. Kartu tuokiamės, gimdome vaikus. Šis darbo stalas prabilęs daug istorijų atskleistų. Nuo žindomo kūdikio depiliacijos metu iki filmų peržiūrų, vakarieniavimo… 

Kartą vyras automobilyje laukė žmonos ir jie po procedūros išskubėjo tiesiai į gimdymo namus. Dažnai apsilanko ir poros - vienam atliekamas masažas, o kitas laukia. Esu laiminga, kad žmonės grįžta.

O ką veikiate laisvalaikiu?

Man darbas yra mano hobis, dėl to esu laiminga. Kitas mano hobis - kelionės. Gaila, kad joms ne visada pakanka laiko ir finansų. Kelionės man vėlgi siejasi su laisve: gali vykti, kur nori, pažinti kitų šalių kultūras. Man labai pasisekė, kad mano ir vyro interesai kelionių klausimais sutampa. Mes aktyvūs keliautojai.

Mes negirdime savo troškimų ir svajonių. Gal, tiksliau pasakyčiau, bijome jas išgirsti.

Visada stengiamės užmegzti kontaktą su vietiniais, kartais pavakarieniauti kartu, kad pajaustume tikrą šalies gyvenimą. Kitų šalių kultūrų pažinimas, gilinimasis į jas labai žavi.

Kur dažniausiai keliaujate ir ar grįžtate į tą pačią šalį antrą kartą?

Kol mes „pagyvenę jaunuoliai“, kol dar mūsų kūnai gali ištverti tolimesnes keliones, stengiamės važiuoti toliau. Jaunystėje kelionės dažniausiai buvo po Europą. Atsiradus finansinėms galimybėms, aplankėme ir tolimesnes šalis: Meksiką, Balį, Vietnamą, Jungtinius Arabų Emyratus. Pastaruoju metu dažniausiai sugrįžtame į Ispaniją.

Kodėl vis grįžtate būtent į Ispaniją, gal dėl klimato?

Žinoma, tai pagrindinė priežastis. Taip pat ir žmonės ten labai šilti. Galbūt dėl saulės? Žmonės ten nuolat šypsosi. Jie paslaugūs, su jais lengva susikalbėti net ir nemokant kalbos - rankomis ar gestais. Taip pat gamta ten fantastiška: mane ypač žavi kalnai, jų didybė visada palieka stiprų įspūdį.

Ar Ispanijoje matote save dirbančią tą patį darbą, ar galbūt keistumėte profesiją?

Lietuviai yra ta tauta, kuri bet kur susigalvos, kaip išgyventi. Juk Sibire lietuviai sugebėjo išgyventi, susikurti gyvenimą ir dar užsidirbti, nors sąlygos buvo itin sunkios. Tad galvoju, kad net ir Ispanijoje, dirbdama tą patį, aš galėčiau išgyventi.

Bet ar palikti Klaipėdą nebūtų baisu?

Aš dar neplanuoju persikraustymo, gal tik svajoju. Tačiau esu ekstremalaus gyvenimo būdo mėgėja. Mane labiausiai vargina monotonija. Stengiuosi susigalvoti veiklos, kuri suteiktų stipresnių emocijų ar net adrenalino. Pavyzdžiui, dabar mokausi užsienio kalbos. Patikėkite, mano amžiuje per vieną pamoką išmokti apie 70 naujų žodžių - tai tikras iššūkis. Žinoma, atmintis jau nebe tokia kaip septyniolikos, bet vis tiek stengiuosi.

Kaip nuolatinis mokymasis keičia jūsų požiūrį į gyvenimą?

Lietuvių liaudis iš tiesų labai išmintinga - juk patarlės ne iš piršto laužtos, jose slypi tikros gyvenimo tiesos. Juk sakoma: „Ką žinosi - ant kupros nenešiosi.“ Su laiku supranti, kad žinios yra pats lengviausias bagažas, kurį gali neštis per gyvenimą. Kiekvieni nauji mokymai plečia mūsų sąmonę, augina ir turtina asmenybę. Be to, nuotolinis mokymasis - puikus būdas atrasti bendraminčių visame pasaulyje. Tai taip pat nuostabi treniruotė smegenims.

Kodėl šiuolaikiniai žmonės retai būna smalsūs? Ko jiems palinkėtumėte?

Nes esame užstrigę rutinoje ir nuolat bėgame. Mes negirdime savo troškimų ir svajonių. Gal, tiksliau pasakyčiau, bijome jas išgirsti. Vienam trūksta pasitikėjimo, kitam - įkvėpimo. Linkiu kiekvienam atrasti sritį, kurioje norėtųsi tobulėti. Gal tai kelionės, nauja rankdarbių technika, nardymas ar bėgimas. Pajauskite, kas jus „veža“, ir nerkite į tai - tiesiog ženkite mažus žingsnius pažinimo link.