Tai, ką lietuvei pavyko pasiekti gyvenant Kanadoje, o vėliau Niujorke, atrodo tarsi nerealus sapnas. Solo partija pasaulinio garso miuzikle, filmavimasis vaidybiniuose filmuose ir serialuose kartu su pasaulinio garso žvaigždėmis...
Tačiau jau daugiau nei metai Milda gyvena Lietuvoje. Į gimtąją šalį grįžusi jauna moteris neslepia, kad tas niujorkietiškas gyvenimo tempas, kai viskas sukasi tik apie darbą ir karjerą, ne kiekvienam lengvai pakeliamas.
Milda, paklausiu tiesmukai - kas paskatino grįžti į Lietuvą?
Pastaruoju metu dažnai sulaukiu šito klausimo. Žinoma, šiek tiek tam įtakos turėjo pandemija. Kai atsirado daug laisvo laiko, dažniau pradėjo aplankyti mintys, kad reikėtų grįžti namo. Vis dažniau pradėjau savęs klausti, ar aš čia laiminga, ar jaučiu pilnatvę gyvendama Niujorke.
Per tuos 16 metų aš grįždavau kartais trumpam į Lietuvą, bet dar prieš pandemiją gyvendama Niujorke pradėjau austi mintį, kad pasiilgau Europos mentaliteto, žmonių, bendravimo ir... savaime suprantama, - Lietuvos.
Nesvarbu, kad aš daugybę metų gyvenau už jūrų marių, Lietuva visada buvo giliai mano širdyje. Pamažu ėmiau jausti, kad mane pradeda erzinti kai kurie dalykai Niujorke.
O kai Niujorką sukaustė pandemija, išgyventi tą staigią stagnaciją visada iki tol buvusiame gyvame mieste tapo sunkiai pakeliama. Trumpam grįžau pas tėvus į Torontą ir tada galutinai nusprendžiau važiuoti į Lietuvą. Ne, nebuvo tokios minties, kad grįšiu į Tėvynę visam laikui, bet mama jau tada įtarė, kad liksiu Lietuvoje.
Bet patys tėvai liko Kanadoje?
Taip. O aš jau daugiau nei metai gyvenu Lietuvoje. Grįžau 2021-ųjų liepą. Kadangi iš pradžių nebuvau tikra, kiek ilgai čia būsiu, daug daiktų nesivežiau, grįžau vos su vienu lagaminu.
Bet praėjo mėnuo, du, trečias ir man vis nesinorėjo išvažiuoti... Dar ir dabar, kai sutinku seniau matytus žmones, vis išgirstu klausimą, ar grįžau visam.
Man atrodo, kad dabar gyvenime iš viso nieko nebebūna visam laikui, nebent ateina paskutinioji (juokiasi). Galiu pasakyti tik tiek, kad dabar man Lietuvoje yra gerai, noriu čia gyventi ir kurti.
Amerikoje jau buvote tiek daug pasiekusi kino ir teatro industrijoje, o Lietuvoje vėl viskas iš pradžių?
Pradžia buvo labai įdomi. Regis, tiek daug žinau šioje industrijoje, esu išbandžiusi pasaulinio masto kūrybinę mašiną, bet grįžus čia viskas kitaip. Nebuvo lengva suvokti, kur aš stoviu, kokios perspektyvos, kuriuo keliu geriau pasukti.
Lietuvoje visos teatro, kino, įgarsinimo sritys yra nišinės, mažos ir į jas įsilieti nėra paprasta, ypač kai čia, Lietuvoje, nesi labai žinomas.
Jaučiu didesnį susidomėjimą manimi reklamos sferoje, ypač ten, kur reikia anglakalbių. Įdomu tai, kad labai daug kas daroma Amerikos rinkai. Be to, nemažai turėjau įgarsinimų. Labai norėčiau išbandyti save lietuviškame kine, teatre, televizijoje.
Gyvendama Amerikoje tikriausiai puikiai išmokote save pasiūlyti?
Ir taip, ir ne. Nuo to lietuviško kuklumo nėra lengva išsivaduoti. Ir manau, kad tai yra gerai. Tiesa, tas mūsų savęs nurašymas ir baimė girtis dažnai pakiša koją.
Gyvendama Amerikoje prisistatydavote, kad esate iš Lietuvos?
Kai pradėjau savo kino kelionę, viduje nešiojausi tą norą garsinti mūsų šalį. Norėjosi pasauliui parodyti mūsų lietuviškąją kultūrą, kad kuo daugiau žmonių žinotų, kas mes tokie esame. Neslėpsiu, kad dažnas, išgirdęs, kad esu iš Lietuvos, pasiteiraudavo - o kur ta Lietuva?
Ką pasakodavote?
Kaip ir daugelis, pradėdavau nuo krepšininkų pavardžių (juokiasi). Aš visada visur prisistatydavau, kad esu lietuvė. Ir labai įsižeisdavau, kai bandydavo užsiminti, kad aš rusė.
Kalbantis malonu girdėti, kad jūsų puiki lietuvių kalba, nėra visiškai jokio akcento.
Pamiršti lietuvių kalbą būtų gėda, net ir tiek ilgai išgyvenus Amerikoje. Mūsų šeimoje visada buvo stengiamasi išlaikyti lietuvybę ir mūsų tradicijas.
Kuo amerikietiška kultūra skiriasi nuo lietuviškosios?
Man atrodo, kad mes, lietuviai, esame labai gilūs žmonės. Mėgstame gilius pokalbius, reikšmingus pasisakymus. Amerikoje viskas yra šiek tiek kitaip. Iš pirmo žvilgsnio amerikietis gali sudaryti itin atviro žmogaus įspūdį.
Sveikindamasis puls tau į glėbį, šypsosis, bet vos tik pabandysi užmegzti su juo atvirą pokalbį, kaipmat atsiribos ir pradės kalbėti apie orą ar kitas miesto aktualijas. Prireikia nemažai laiko, kol įgyji amerikiečio pasitikėjimą, kad jis su tavimi nuoširdžiai ir atvirai bendrautų. Man viso šito labai trūko.
Artimų draugių pavyko užgyventi?
Toronte, paauglystės metu - taip, o Niujorke - nelabai. Nors patys niujorkiečiai man pasirodė gana priimtini žmonės, tokie - be skrupulų. Matyt, man, turinčiai žemaitiškų šaknų, priimtinas tas tiesmukas bendravimo būdas.
Tačiau Niujorke visi labai daug dirba, visi užsiėmę, tad nėra kada megzti glaudesnius ryšius. Daugiausia bendrauji su kolegomis darbe, o su jais labiau sieja dalykiniai santykiai.
Kiek teko domėtis jūsų biografija, regis, didžiausi jūsų pasiekimai už Atlanto - vaidmenys miuzikle „Purvini šokiai“ bei filmuose „Smeigtukas“ ir „Un traduktor“.
Miuzikle „Purvini šokiai“ vaidinau būdama 18-os. Po šio miuziklo savyje atradau norą ne tik šokti, bet ir išbandyti save kaip aktorę, tad lankiau filmų ir televizijos kursus. Nerukus gavau pagrindinį vaidmenį pilnametražiame filme „The Pin“ (liet. „Smeigtukas“) apie Holokaustą. Tiesa, ši patirtis buvo viena įdomesnių - teko vaidinti jidiš kalba.
Po šio filmo atsitraukiau nuo šokių, nors dar bandžiau jų neapleisti, tačiau viršų ėmė vaidyba.
Po filmo supratau, kad žinių ir patirties man dar negana, tad išvykau į Niujorką, kur praleidau septynerius su puse metų. Vėl studijavau vaidybą, vaikštinėjau po atrankas, dalyvavau įvairiuose projektuose, filmavausi įvairiose kino juostose ir serialuose su žinomais Amerikos aktoriais.
Vienas įsimintinesnių filmų - „Un traduktor“ apie Černobylio vaikus, kurie po 1986 metų buvo gydomi Kuboje specialiame centre. Šiame filme aš vaidinau vieno iš vaikų mamą, kuri gana sunkiai tvarkosi su situacija, turi problemų su alkoholiu. 2020-aisiais Kuba buvo pasirinkusi šį filmą pristatyti „Oskarams“.
Seriale „Private eyes“ filmavotės kartu su daugeliui lietuvių iš kultinio serialo „Beverly Hills“ žinomu aktoriumi Jasonu Priestley. Papasakokite, kaip atrodo tos žvaigždės, kurias mes matome tik didžiuosiuose ekranuose, iš arčiau.
Su Jasonu Priestley filmavimo aikštelėje teko praleisti 5 dienas. Iš pradžių tikrai labai jaudinausi. Kai pirmą kartą filmavimo aikštelėje pasisveikinome, žinoma, neištvėriau nepasakiusi, kad Lietuvoje jis taip pat yra didelė žvaigždė...
Mačiau, kaip jis bando perfiltruoti savo geografines žinias, bandydamas atsekti, kur toji Lietuva... Man jis pasirodė labai fainas ir komunikabilus žmogus, labai lengva ir linksma buvo su juo dirbti. Tikrai nesijautė jokio susireikšminimo.
Beje, „Private eyes“ rodė ir Lietuvoje. Tuomet sulaukiau skambučių iš pažįstamų Lietuvoje, kad mane rodo per televiziją. Juokingiausia buvo tai, kad filme aš kalbu angliškai, o mane dubliuoja lietuviškai... Buvo malonu prašmėžuoti ir gimtojoje šalyje.
Tokia pat maloni patirtis buvo ir dirbant su viena ryškiausių Brazilijos žvaigždžių Rodrigu Santoro, su kuriuo filmavomės „Untraductor“. Man jis buvo dievukas. Kai sužinojau, kad teks su juo filmuotis, net amą buvau praradusi. Bet jis buvo labai draugiškas, be jokio sužvaigždėjimo, dirbome kaip lygiaverčiai partneriai.
Teko ne vieną žvaigždę iš arčiau pamatyti ir įvairiuose vakarėliuose. Bet kai sukiesi toje pačioje srityje, to jau nebesureikšmini, tiesiog žiūri į juos kaip į kolegas.
Tiesa, yra tokių mega žvaigždžių, kurias išvydęs bet kuris suskys. Taip man nutiko su Meryl Streep. Kartą aš ją pamačiau koncerte, sėdinčią priešais mane vos prieš dvi eiles. Jokio koncerto aš nebegirdėjau, o tik žiūrėjau į ją.
Kai baigėsi koncertas, dar juokingiau atrodė, kaip aš bėgau paskui ją, norėdama nusifotografuoti. Ji buvo su visu būriu artimųjų, žinoma, lydima apsaugininkų. Nors man ir pavyko iki jos prasibrauti, Meryl Streep į mane žvilgterėjo tokiu pat žvilgsniu kaip... iš filmo „Ir velnias dėvi Prada“...
Tik spėjau išlementi: „Mis Meryl“, bet jos dukra kaip kirviu nukirto: „No.“ Galėjau bent guostis tuo, kad ji į mane pasižiūrėjo... Nuėjau visa drebanti, tarsi transo būsenos. Verkiau visą kelią...
Paskui nusprendžiau, kad tai yra ženklas - aš turiu siekti visko, kad vieną dieną galėčiau su ja padirbti. Tikriausiai lygiai taip pat sutrikčiau, jei būčiau iš arti pamačiusi Nicole Kidman, nes ji man irgi labai imponuoja.
Nesukilo ambicijos ir pačiai tapti tokia mega žvaigžde, juk, atrodo, visus duomenis tam turite?
Ačiū už tokį įvertinimą. Jei atvirai, pagalvoju kartais - jeigu joms „paėjo“, o kodėl man negalėtų? Žinoma, reikia atsirasti tinkamu laiku tinkamoje vietoje, bet reikalingas ir vidinis pasiruošimas.
Jis arba padeda, arba ne. Kaip jautiesi viduje, tą transliuoji ir į išorę, taip pritrauki arba ne vienokias ar kitokias galimybes, reikiamus žmones.
Holivudas iš mano svajonių dar niekur nedingo. Tiesiog kai jį pamatai iš arčiau, svajonės šiek tiek pasikoreguoja, suvoki, kad nėra viskas ten tik rožėmis klota, kaip galėtume pamanyti. Nesakau, kad tai yra neįmanoma, bet tikrai reikia įdėti daug darbo.
Kita vertus, nebūtina visiems būti Holivude. Lietuvos menas yra nišinis ir nuostabus. Pasaulyje mes galime būti kitokie. Ir tai yra gerai.
Dažnai girdime apie milijoninius pasaulinių žvaigždžių honorarus. Galite išduoti, koks buvo jūsų didžiausias honoraras? Ar, pavyzdžiui, nusifilmavus viename filme galima visus metus gyventi be rūpesčių?
Galima, ypač jei gauni pagrindinę rolę. Žinoma, yra nemenkas skirtumas tarp holivudinių filmų, pastatytų studijose, ir freelancerių sukurtų nepriklausomų filmų.
Mano honorarai tikrai nebuvo milijoniniai (juokiasi), beje, didžiausią gavau teatre. Pasibaigus šou, gavau apie 60 tūkst. dolerių. Prieš 13 metų man tai buvo tikrai didelė suma. Bet kai ankstyvoje jaunystėje ateina tokia sėkmė, nelabai žinai, kaip tvarkytis su finansais, tad buvo pasitaškyta, ir tiek.
Įsivaizduoju, kad Niujorke konkurencija didžiulė. Kaip manote, kas jums padėjo sužibėti ir gauti vaidmenis?
Galbūt man padėjo tas buvimas kitokiai. Ypač tai svarbu Niujorke. Ten žmonės nori matyti ką nors nauja, dar neatrasta. Jei tu kažkoks kitoks, kalbi kitokia kalba - jau įdomu.
Bet, žinoma, to nepakanka, tą pirminį susidomėjimą turi pateisinti, nes greitai gali tapti ir nebeįdomus, jei nepateisinsi lūkesčių. Niujorke šansų yra daug, bet ir konkurencija didžiulė. Atrodo, kad ten visi išskirtiniai, įdomūs, norintys būti geriausi, tokie „su draivu“.
Visa tai ir veža, bet nuo to ir pavargsti, nes visą laiką reikia būti tokiam „užturbintam“.
Iš pradžių tikrai atrodė, kad Niujorke pagavau bangą. Atsirado vadybininkai, dalyvavau daugybėje atrankų, bet jei atvirai, manau, kad aš tam ažiotažui nebuvau pasiruošusi.
Pagavęs tą bangą turi žinoti, ką su ja daryti ir kaip plaukti toliau. Dabar, žiūrėdama atgal, jau suvokiu, kaip reikėjo elgtis, bet tuomet aš tą bangą tiesiog paleidau...
O kaip kitaip reikėjo elgtis?
Tiesiog reikėjo klausytis savo vidinio balso ir nesėdėti rankas sudėjus. Be to, visada turi padėti tiems, kurie padeda tau. Kai turi komandą, agentus, turi ir pats jiems padėti, negali užmigti ant laurų.
Dar reikia suvokti, kad nėra įmanoma viską sukontroliuoti. Kino industrija yra didelė mašina, sulauki daug neigiamų atsakymų, arba iš viso nesulauki jokio atsakymo, tad reikia labai su savimi dirbti, kad nepalūžtum ir išlaikytum tvirtą stuburą šioje rinkoje.
Žodžiu, reikia išmokti kiek įmanoma susitvarkyti su savimi. Mano vienas mokytojas vaidybos studijose sakydavo: „Aš meldžiuosi, kad jums nepasisektų tuomet, kai esate tam nepasiruošę.“
Ar pavyko pačiai susitvarkyti su jausmais, ar kreipėtės profesionalios pagalbos?
Nieko nepadarysi, mūsų tautos istorija yra tokia, kad esame jautrūs. Prieš grįždama į Lietuvą buvau psichologiškai palūžusi, teko ieškoti ir profesionalios pagalbos. Nebijau apie tai viešai kalbėti, gal tai paskatins ir kitus nebijoti kreiptis pagalbos, kai jos tikrai reikia.
Žinoma, mes skirtingi, galbūt kitam pakanka ir nuoširdaus pokalbio su draugu, kitam padeda meno terapija. Kelių yra įvairių, tik reikia jų ieškoti. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje dabar labai pasikeitusi situacija šioje srityje.
Milda, o kaip šokiai? Ar jie vis dar yra jūsų gyvenime?
Taip, šokiai mane lydi nuo 5-erių metų iki šiol. Žinoma, profesionalioji karjera jau baigėsi, bet vis dar šoku, pavyzdžiui, social šokių vakaruose. Be šokio aš niekur. Net ir filmuojantis šokis dažnai man tampa vienu iš arkliukų.
Pastaraisiais metais Lietuvoje ypač buvo populiarūs įvairūs televizijos šokių projektai. Dar niekas nekvietė jūsų dalyvauti?
Deja, kiek girdėjau, šiemet tokio projekto nebus.
Įdomu, koks jūsų įspūdis buvo grįžus į Lietuvą?
Gimtinė mane labai maloniai nustebino. Toks įspūdis, kad per pastaruosius kelerius metus Lietuva padarė labai didelį šuolį. „Wow“, kaip sakytų amerikiečiai. Labai smagu, kad visame kame taip sparčiai judame į priekį.
Gražu žiūrėti, kokie dabar mūsų miestai europietiški, viskas sutvarkyta. Žinoma, kai pradedi gyventi ir labiau pažįsti šalį iš vidaus, gali pradėti kabinėtis prie smulkmenų, bet jų rasi bet kurioje šalyje. Ir Amerikoje, ir Kanadoje nėra viskas vien tik gerai.
Lietuviai šaunuolių šaunuoliai. Mes labai darbštūs ir talentingi. Tik gal kartais mums pristinga to savivertės jausmo.
Klaipėda, Palanga man yra sielos namai. Aš visada sukausi tarp šių dviejų miestų, nes pusė mano giminių yra iš Klaipėdos, o kita pusė - iš Palangos.
Gal šiuo metu susidaro įspūdis, kad Klaipėda šiek tiek nuščiuvusi, bet joje matau tiek daug perspektyvų. Turime turtingą istoriją, gražią architektūrą, esame uostamiestis, tik gal trūksta jaunimo ir dėl to atrodo, kad mieste mažai gyvybės. Vis dėlto viliuosi, kad Klaipėda dar atsigaus.
O jums nekyla minčių grįžti į Klaipėdą?
Buvo kilę, bet kol kas apsistojau Vilniuje, nes ten sukasi visa kino, reklamos industrija. Žinoma, gyvenimas prie jūros mane labai vilioja. Labai norėčiau taip sustyguoti savo darbus, kad galėčiau gyventi ten, kur man norisi, kur miela širdžiai.
Viena iš svajonių - suvaidinti Klaipėdos dramos teatro scenoje. Kai gyvendama Amerikoje sapnuodavau Klaipėdą, dažniausiai sapnuodavau Taravos Anikės aikštę, kur ir stovi teatro pastatas. Man ši erdvė atrodo tokia sava.
Manau, kad po Amerikoje patirtų atstumų, kelionė iš Vilniaus į Klaipėdą atrodo vieni juokai.
Bet, žinokit, labai greitai pripratau ir prie lietuviškų standartų, kai viskas šalia. Tad, kai dabar reikia su autobusu ar traukiniu važiuoti iš sostinės į pajūrį, kelias jau prailgsta. O buvo laikai, kai iš Niujorko į Torontą važinėdavau po 12 val. pirmyn ir atgal. Kaip greitai pripranti prie gero.
Žinote, kas man Lietuvoje dar labai patinka - balansas tarp gyvenimo ir darbo. Kažkas neseniai pajuokavo, kad Lietuva yra butikinė šalis, nes mes turime viską, kas geriausia - praktiškai kiek laiko padirbi, tiek pat turi laiko ir pailsėti.
Tai yra labai gerai, kad lietuviai randa laiko poilsiui, pabūti su šeima, draugais. O, pavyzdžiui, Niujorke viskas kitaip. Ten atrodo, kad visas jų gyvenimas sukasi tik apie darbą, apie turtus ir t. t.
Jeigu tu neari, neišgyveni nuolatinio streso, gal tu esi kažkoks netoks? Galų gale tai labai išvargina.
Tad tas pandemijos laikotarpis daug ką pakeitė. Vieni persiorientavo, suvokė, kad nebenori grįžti į ankstesnįjį lėkimą, bet buvo nemaža dalis tokių, kurie tik išlaukė, kol viskas pasibaigs, ir vėl stačia galva nėrė į tą voverės ratą. Aš taip nebenoriu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą