Ieškantiems darbo tenka dalyvauti ir „grožio konkursuose"

IT profesionalus ruošia Vilniaus universitetas, Gedimino technikos universitetas, Kauno technologijos, Vytauto Didžiojo universitetai, taip pat Kauno kolegija. Tačiau poreikis vis vien išlieka didžiulis.

Portalo cvonline.lt duomenimis, vien pastarosiomis dienomis Vilniuje IT specialistams buvo net 277 darbo pasiūlymai, o algos prieš mokesčius siekė 2110-8265 Eur. Tai reiškia, jog puikus programuotojas Lietuvoje gali uždirbti daugiau nei ministras. Tačiau užsienyje IT ir komercijos srityse dirbęs, 10 metų darbo patirtį turintis kaunietis Arūnas (pavardė redakcijai žinoma - aut.past.) atskleidė kiek kitokią įsidarbinimo patirtį.

Anot Arūno, Anglijoje jis pagal specialybę įsidarbino per kelias dienas, tačiau padirbus užsienyje, panoro savo karjerą tęsti tėvynėje. Štai tada, skaitydamas darbo skelbimus ir dalyvaudamas darbo pokalbiuose, suprato, kiek už darbo pasiūlymų slepiasi nuožmios konkurencijos, fiktyvių lūkesčių bei nesiskaitymo su žmonėmis. Todėl susistemino savo asmeninius įspūdžius į šešis punktus.

Pirmasis punktas - gera darbo vieta, kaip Lietuvoje nuo seno įprasta, viešai net neskelbiama. Darbuotojų ieškoma per pažintis, giminystės ryšius. O tas giminė, pavyzdžiui, firmos vadovo žentas, nebūtinai atitinka pageidaujamą kvalifikaciją.

Antroji patirtis - įmonės personalo specialistai nebūtinai supranta, kokio specialisto ieško įmonės savininkas bei koks labiausiai reikalingas veiklai. Dėl susikalbėjimo su vadovybe stokos personalo vadybininkas gali išrinkti savo įmonei toli gražu ne patį tinkamiausią darbuotoją.

Trečioji patirtis - įmonės, skelbiančios, jog ieško darbuotojų, kartais skelbia ir fiktyvias atrankas. Anot Arūno, tai ypač paplitę fiktyviai ieškant IT specialistų. O koks tų fiktyvių atrankų tikslas? Taip siekiama išsiaiškinti darbo rinkos tendencijas. Pavyzdžiui, kiek žmonių susidomės „darbo pasiūlymu" ir koks atlyginimas jiems būtų patrauklus - nuo mažiausio iki didžiausio. Taip pat galima nustatyti, kokios lyties, amžiaus, šeiminės padėties ar darbinės patirties specialistai labiausiai susidomėjo darbo pasiūlymu. Aišku, tokios fiktyvios atrankos yra tik nereikalinga gaišatis, žmonių žeminimas, tačiau darbo ieškantys juk apie tai nežino.

Ketvirtoji patirtis - būna, jog firmos skelbia, jog plečia savo veiklą, didina gamybos apimtis, todėl ieško naujų darbuotojų. O iš tiesų visai neieško, tik bando sukurti įmonės plėtros iliuziją. Ir taip paveikti įmonės akcijų kainą.

Penktoji patirtis - pertekliniai reikalavimai norintiems įsidarbinti. Kandidatai turi atlikti begalę testų, kurie neturi nieko bendro su būsimomis pareigomis. Žmogus anketoms, testams sugaišta begales laiko, bet tai negarantuoja, kad bus pakviestas į antrąjį atrankos etapą. „Pasitaiko bandymų išgauti iš pretendento ir konfidencialią informaciją, kuri yra visai nereikalinga įdarbinimo procesui, - įspėjo Arūnas. - Tai labai numuša norą dalyvauti konkursuose."

Šeštoji patirtis - nors diskriminacija draudžiama, ieškantys darbo vis dar susiduria su diskriminacija dėl amžiaus, lyties ar net tamsesnės odos spalvos. Būtent su pastarąja diskriminacijos forma teigia susidūręs ir pats Arūnas. Nors jo protėviai Lietuvoje gyvena nuo XVII a.

Ką dar patiria ieškantys darbo IT rinkoje, o turbūt ir visi darbo ieškantys Lietuvos piliečiai? Žmonės atvyksta į darbo pokalbius, žino, kad bus kalbama ir su kitais pretendentais. Tačiau, kai žmogus nepriimamas, net nepasivarginama jam paskambinti ir paaiškinti, kodėl šiai darbovietei netiko. Be to, būna atvejų, kai pasirenkamas ne didesnę, bet mažesnę darbo patirtį turintis pretendentas. Vėlgi nepaaiškinant, kokiais buvo remtasi kriterijais - akių spalva, batų dydžiu ar dar kuo nors.

O skaudžiausia būna supratus, kad firma taupo. Todėl atsisveikina su geru darbuotoju ir priima į jo vietą kitą vien todėl, kad naujokui galės mokėti mažesnį atlyginimą. Beje, taupančios firmos neskuba leisti pinigų kvalifikacijos kursams, kad naujoką bent truputį apmokytų, pritaikytų prie naujų darbo sąlygų.

Arūnas dar papasakojo, kad užsienyje, kai jo darbovietė užsidarė, jis be jokių problemų įsidarbino kitoje įmonėje. O Lietuvoje per pusmetį dalyvavo 13-oje darbo pokalbių. Atrankose perėjo į antrą lygį, kai vyko pokalbiai su įmonių direktoriais.

„Tačiau kai kurie direktoriai paišė ant mano gyvenimo aprašymų gėlytes, kryžiukus. Jaučiau didelę nepagarbą, - prisipažino Arūnas. - Arba ateiti į vieną darbo poziciją, o tau tiesiai šviesiai pasiūlo kitą. Esą ana labiau tinka moteriai. - Neseniai kandidatavau į specialisto-vadovo poziciją, nes įmonė plečiasi ir keliasi į elektroninę prekybą. Toje įmonėje kai kurie darbuotojai dirba apie 20 metų, keičiasi jų darbo pobūdis, keičiasi be jų sutikimo. Apmokyti mane dykai - jiems būtų tik papildomas darbo krūvis. Darbuotojai automatiškai pradėtų manęs nemėgti. Tad ar verta į tokį darbą eiti?

Todėl tas IT specialistų poreikis kartais būna tik graži iliuzija. Teko asmeniškai susidurti su atveju, kai įvedus į prekybą visai naują, pelningą prekių grupę ir paprašius padidinti atlyginimą, buvo atsakyta, kad pelną uždirbau investuodamas ne savo, bet įmonės kapitalą, todėl man nuo pelno niekas nepriklauso. Vėliau prasidėjo spaudimas, kad iš įmonės išeičiau. Tad turiu įvairiausių patirčių. Visgi tikiuosi, kad rasiu darbo sostinėje ir neteks vėl išvažiuoti iš Lietuvos..."