Eksperimentas prasidėjo 1927 metais Kvinslando universitete. Fizikas Tomas Parnelas supylė dervą į uždarą piltuvą, o 1930 metais nupjovė jo snapelį – taip prasidėjo „tekėjimas“. Kambario temperatūroje derva atrodo kaip kietas kūnas, tačiau iš tikrųjų tai yra skystis: jis 100 milijardų kartų klampesnis už vandenį.
Pirmojo lašo teko laukti aštuonerius metus: jis į stiklinę įkrito tik praėjus aštuoneriems metams nuo pradžios. Vėliau lašai pasirodydavo maždaug kas aštuonerius metus. XX a. devintajame dešimtmetyje tempas dar labiau sulėtėjo, nes pastate buvo įrengti oro kondicionieriai.
Šiuo metu praėjo 96 metai nuo piltuvo „atidarymo“. Per visą šį laiką ištekėjo tik devyni lašai, paskutinis iš jų – 2014 metais. Mokslininkai dešimtojo lašo tikisi sulaukti šiame dešimtmetyje, tačiau kol kas jis dar nenukrito.
Yra ir dar vienas keistas faktas: niekas nė karto savo akimis nematė paties kritimo momento. Dabar eksperimentas transliuojamas tiesiogiai, tačiau praėjusiais metais techniniai gedimai ne kartą „suvalgė“ svarbiausią akimirką.
Po T. Parnelo įrenginį nuo 1961 metų prižiūrėjo fizikas Džonas Meinstounas. Jis buvo saugotojas 52 metus, bet taip pat neišvydo krentančio lašo: vieną praleido dėl audros, o mirė likus keliems mėnesiams iki 2014 metų balandžio mėnesio lašo. Šiuo metu bandymą stebi profesorius Endriu Vaitas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą