Irena Upė: „Vaikštau ties riba, skiriančia skirtingas dimensijas“

Liūdna, kad išvyko dar vienas talentingas kūrėjas iš Klaipėdos. Kodėl nusprendėte keisti gyvenamąją vietą?

Mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom taip stipriai, kad nemačiau kitos išeities, kaip tik pakeisti gyvenamąją vietą.

Iki mano išvykimo bent dvejus metus vyko mano šeimos irimo procesas, apie kurį vis dar sudėtinga kalbėti. Ir tuo metu tai atrodė geriausias pasirinkimas, nes kiekvienas žingsnis ten man buvo tarsi ėjimas stiklo šukėmis. Išvykimas labai padėjo.

Susivokti savyje, grįžti į gyvenimo kūrybinį ritmą, pamatyti savo aplinkinius žmones. Dabar jaučiuosi jau begyjanti.

Labai miela, ką sakot dėl talentingo kūrėjo. Tokį komentarą girdėjau ir iš kitų paskelbusi apie savo išsikraustymą. Ir mane tai šiek tiek nustebino. Nesijaučiau Klaipėdoje matoma.

Kokius gerus dalykus šiandien galite pasakyti apie Klaipėdą ir Klaipėdos rajoną?

Gyvenau Žiaukų kaime, Šernų miško apsupty. Nuostabi bendruomenė, nuostabi vieta gyventi. Kartais sau pasakau, kad jei sugalvosiu grįžti į Klaipėdą, tai gyvensiu senamiesty arba ten, Šernuose.

Klaipėdą myliu labai stipriai. Čia liko didelė dalis manęs. Su Klaipėda praleidau penkiolika metų.

Klaipėda nuostabi vieta auginti vaikus, kurti, gyventi lėtoje tėkmėje. Miestas nuolat auga ir keičiasi. Kūrėjai - vertinantys paprastumą, tikrumą, nuoširdumą.

Nepaisant sudėtingo miesto ir uosto dialogo, Klaipėdos žmonės visada randa ryšį su gamta. Tikriausiai jūros dvasia kol kas sugeba pagauti kiekvieno dūšią.

Kodėl Vilnius (juk dabar Kaunas - kultūros sostinė)? Kaip įsikūrėte sostinėje, kokie pirmieji įspūdžiai?

Vilnių šiek tiek pažįstu, nes ten daug koncertuota, yra draugų, netoliese gyvena giminaičiai.

Vilnius šviesus, gyvas, pilnas spalvų ir judėjimo. Man to ir reikėjo. Įverčiau save į didžiulį miestą, ir jis mane jau spėjo išmokyti daugybės dalykų, su kuriais gyvendama miškuose nesusidūriau. Bet neriboju savęs, kad dabar jau čia liksiu. Esu atvira gyvenimui.

Kadangi jau iškeitėte jūrą ir marias į upę, tai kuri upė Vilniuje yra labiau jūsų: Neris ar Vilnelė? Kodėl?

Vilnelė. Neris - jau stichija, kurioje laisvės mažai. Su vandeniu draugauju tik ant žemės, ten kur dar galima pasiekti dugną. Esu žemės žmogus.

Na, o dabar apie muziką. Šilutėje baigėte vidurinę ir muzikos mokyklą, smuiko klasę, o pagrindinis hobis buvo videožaidimai, kurie turi ir garso takelius. Kas jūsų muzikiniam skoniui įtakos turėjo daugiau?

Nesu tikra, kas padarė didesnę įtaką, ar klasikinė muzika, ar garso takeliai. Daug laiko praleidau su klasikiniais kūriniais, o vėliau su bažnytine muzika. Tačiau mano karta jau turėjo filmus, videožaidimus ir MTV.

Mano kūryboje, ypač vokalo linijose, yra labai daug klasikinės manieros. Tačiau daug ir abstrakcinės elektronikos.

Visgi esu kūrėja, kuri mėgsta konkrečią formą.

Kartais smagu nueiti į meditaciją ir kažkokias abstrakčias improvizacijas, bet turiu įsitikinimą, kad kai nesurandi aiškios formos, tai šiek tiek bandai slėpti savo silpnas vietas ir prisidengi abstrakcija kaip pasiteisinimu. To nemėgstu.

Kaip jūsų kūryboje atsirado sutartinės?

Folkloras traukė nuo mokyklos laikų, tačiau nebuvau rimta folkloristė. Po mokyklos pasirinkau politikos mokslų studijas ir praleidau šešerius metus, studijuodama sausus mokslus.

Šalia to kūriau folkroką. Gerai pamenu, kad tuometinio realybės šou „Dangus“ dalyvė Rasa Bubulytė su „Saulala raudona“ kažką manyje atidarė. Tada pradėjau ieškoti savitų interpretacijų.

Folkroko grupėje subrendau kaip scenos žmogus. Keliavome ir koncertavome daug. Įgavau patirties ir stipriai įkritau į etnologinį, mitologinį dainų turinį.

Taip pat didelę įtaką padarė kalvio Dariaus Viliaus organizuojami liaudiškų dainų vakarai Vilkyčiuose. Nuostabi bendruomenė, nuostabios idėjos ir tikėjimas tuo, kas tikra. Ten visada jaučiausi kaip šeimoje.

Kai pradėjau kurti kaip solistė, žinojau, kur link einu, bet nežinojau, kokiais būdais ten nueisiu.

Sutartinės atsirado 2018 metais kūrinyje „Ryto rasa“. Labai netikėtai, bet labai žaviai.

Sutartines ne tik interpretuojate, bet ir kuriate. Kaip gimsta jų tekstai (man jie kaip burtažodžiai, kaip mantra), iš kur? Medituojate?

Lietuviško folkloro motyvų naudoju labai mažai, kartais eiles paimu, kartais kokį natų motyvą, tačiau stengiuosi viską kurti pati, kiek tai įmanoma. Žinau, kad esu pajėgi.

Kai kurie folkloro motyvai yra labai gilūs, galima pajausti, iš kaip giliai jie ateina.

Esu labai jausmingas ir jautrus žmogus, ir visiškai pasitikiu savo intuityviąja kūrybine dalimi, ir manau, kad kai save pajungi kažkokiai aukštesnei patirčiai, nieko nėra neįmanomo. Net sukurti sutartinę.

Anksčiau vadinotės Synthgirl I-Rena ir 2019 metais metais tokiu vardu išleidote debiutinį albumą „8“. Šis, antrasis, jūsų albumas buvo sukurtas miške, tačiau pavadintas „Upė“. Kodėl?

Nes aš dabar Upė.

Upė - tai skirtis tarp skirtingų pasaulių. Ir kartais dėl kažkokių savo gyvenimo įvykių mes atsiduriame toje skirtyje, ties ta riba, kur galime pasirinkti, kur išlipti.

Upė - tai archetipinė transformacija, kur laiveliu į kitą krantą per didžiulę audrą perkeli senąją savo versiją, tą dalį savęs, kuri pasiliks anapus, o tu grįši naujai atgimęs.

Mano mintyse upė - tai vaizdas nuo Mingės kranto, kur aukšti medžiai neleidžia saulei prasiskverbti iki kranto, kur su tėvuku žvejodavom vaikystėj, kur plaukdavom pro namus, stovinčius krantuose.

Upė skiria krantus, skiria šiapus ir anapus. Ko daugiau jūsų albume?

Man atrodo, kad aš visada šiek tiek vaikštau ties riba, skiriančia skirtingas dimensijas.

Ir šis albumas yra braidymas po tuos vandenis („Ugnis“, „Daulėlio“), tačiau sykiu ir labai šviesus savęs įžeminimas („Laivelis“, „Vidurnaktis“), ir mano pačios tvirto pagrindo atradimas, tarsi dužus plaustui atsibusti šviesiame šiltame krante („Odė balsui“), kur suvoki, kad gyvenimo dovana vis dar tavo rankose, akyse ir balse.

Savo interviu anksčiau esate užsiminusi apie norą kurti muziką filmams ir apie tai, kad jūsų muzika gimsta iš vizualizacijų. Labai norėčiau išvysti daugiau jūsų dainų vaizdo klipų. Gal jie pakeliui?

Vienas atsiras „Youtube“ platformoj kaip tik tuo metu, kai mes kalbame. Tai „Daulėlio“ videoklipas, kurį sukūrėme kartu su „GACP Films“ komanda.

Man atrodo, bet kokiai muzikai pridėjus vizualizacijas mes gausime naują kūrinį. Tai praturtina muziką. Man pačiai tai labai svarbu. Visad svajojau dainuoti, kurti filmui ar animacijai, tačiau net neįsivaizduoju, kaip iki tokių galimybių prieinama.

Esu uždaras žmogus, tai nesu linkusi medžioti ryšius. Bet niekada negali žinoti, gal koks filmo kūrėjas netikėtai atras mano „Vidurnaktį“ ar „Odę balsui“ ir iš to gims graži draugystė.

O dėl mano pačios kūrybos, tai tikiuosi, kad ateity kursiu ir toliau visais man patinkančiais formatais.