„Paaiškėjus informacijai apie mano šeimą, žinojau, kad turime nedelsdami išvykti, nes mums iškilo persekiojimo ir, galimai, net susidorojimo grėsmė.
Negalėjau rizikuoti savo trimetės dukros ir žmonos gyvybėmis“, – pasakoja dvidešimtšešerių metų vyriškis, jau daugiau nei du mėnesius su šeima gyvenantis vienoje iš migrantų apgyvendinimo stovyklų Lietuvoje.
Išbandymus kelianti vaikystė
Ismailas buvo vos aštuonerių, kai jo tėvas žuvo autoavarijoje.
Tuomet šeimoje jie liko trise: jis pats, vyresnis, keturiolikos metų brolis ir jų mama, tos pačios avarijos metu patyrusi sunkių sužalojimų ir nuo to laiko sunkiai vaikštanti.
Vyresniam broliui teko subręsti anksti: būdamas keturiolikos, jis perėmė tėvo iki tol valdytą verslą – maisto prekių parduotuvę. O kai jaunėliui Ismailui suėjo šešiolika, ši estafetė perėjo jam, kadangi šeima neteko ir vyresnio sūnaus.
Jį, kaip pasakoja Ismailas, pasiglemžė kalnai ir kova už kurdų teises.
„Mes su broliu užaugome našlaičiais, tad gyvenimas buvo nelengvas.
Tuo metu, kai į mūsų gyvenvietę atvyko kurdų partijos, kovojančios prieš Irano režimą, atstovai ir pasiūlė mano broliui tapti jų nariu, jis tebuvo dvidešimt dvejų metų.
Jie daug pasakojo apie tai, kad ketina kovoti už kurdų teises, siekti geresnių sąlygų mums visiems ir kautis dėl to, kad kurdai būtų stipri tauta.
Jeigu tuo metu būtume turėję tėvą, tikiu, kad jis būtų pataręs mano broliui to nedaryti.
Tačiau brolis nusprendė griebtis ginklo ir ginti savo tautą“, – pasakoja Ismailas.
Pasak Ismalo, jo brolis, tapęs Irano režimo uždraustos partijos nariu, turėjo pasitraukti į kalnus, ir jau dešimtį metų slapstosi kalnų teritorijoje ties siena su Iraku. Tad per tą laiką Ismailas sakosi slaptai matęs brolį vos porą kartų.
Išėjus broliui ir likus dviese su mama, jam pavyko išvystyti prekybą, vesti ir susilaukti dukros.
Ismailas sako, kad ilgą laiką jie jautėsi saugūs, nes jei paklūsti Irano įstatymams ir nepalaikai ryšių su oponuojančių grupuočių nariais bei nekritikuoji režimo, Irane gali gyventi sąlyginai ramiai. Iki šiol jis ir jo šeima tokiais oficialiai ir atrodė.
Lemtinga naktis
„Per tuos dešimt metų savo brolį mačiau vos porą kartų. Tačiau, suprantama, kad jam ir jo bendražygiams kalnuose nuolat trūkdavo maisto – aliejaus, ryžių ir kitų produktų išsimaitinti.
Tad aš tuos produktus iš savo parduotuvės slapta perduodavau tarpininkams, kad jie nugabentų broliui. Neseniai sužinojau, kad abu tarpininkai buvo sučiupti Irano valdžios ir įkalinti.
Tik laiko klausimas, kada jie kankinami palūš ir išduos mane“, – sako vyras. Todėl sprendimą bėgti ir saugoti šeimą jis priėmė daug negalvodamas.
Pasak Ismailo, partija, kuriai priklauso jo brolis, Irane yra uždrausta, jos narių veikla traktuojama kaip nepaklusimas režimui.
Šios partijos nariai yra „medžiojami“, o pakliuvus į rankas valdžiai, jų laukia kalėjimas, kankinimai ir dažniausiai mirtis.
Tai gali būti ir vieša egzekucija miesto gatvėje arba aikštėje, siekiant įbauginti kitus, kad jie nedrįstų priešintis ar oponuoti valdžiai. Panašus likimas laukia ir tų, kurie padeda šiai partijai.
„Tarp pačių kurdų Irane negali būti tikras, kuris dirba režimui ir šnipinėja valdžiai. Net tarp tavo paties giminaičių gali būti raportuojančių režimo atstovams.
Valdžia moka didelius pinigus už kiekvieną gandą ir net tokią informaciją, kas ką apie valdžią pasakė blogai, – pasakoja vyras. –
Tad vos išgirdęs, kad valdžiai į rankas pakliuvo mane galintys išduoti žmonės, priėmiau sprendimą bėgti su šeima iš šalies – sugriebę kažkiek drabužių bei visas turimas santaupas, mes per vieną naktį palikome Iraną.
Lietuvą pasiekėme su nedideliu kiekiu daiktų ir likusiais 100 eurų“.
Svarbiausia – dukros ateitis
Ismailas sako visų pirma norintis saugios ateities savo šeimai: „Man svarbiausia, kad turėtume, kur gyventi ir kad mano dukra būtų saugi.
Tiesa, neturiu daug žinių, kokios būtų mano galimybės rasti darbą Europoje, bet jeigu galėčiau atidaryti čia parduotuvę ir daryti tai, kuo užsiėmiau savo šalyje, tai būtų pats nuostabiausias dalykas.
Šioje srityje esu ekspertas ir žinau kaip bendrauti su pirkėjais“, – pasakoja kurdų kilmės vyras.
Jis sako suprantantis, jog visų pirma reikėtų išmokti kalbą – juk negali nieko parduoti, jei nemoki net pasakyti prekės kainos ta kalba, kurią suprastų pirkėjas.
„Žinau daug pavyzdžių, kad pabėgėlių stovyklose žmonės gyvena ir po dvejus, ir po ketverius metus ar ilgiau.
Savęs klausiu – ar ir mano šeimos laukia tokia ateitis?
Tačiau pagalvojus apie grįžimą į Iraną, rinkčiausi geriau visą gyvenimą čia, nei kalėjimą gimtinėje“, – sako Ismailas.
Žmogiškumas svarbiausia
Lietuvos Raudonasis Kryžius drauge su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis jau trečią mėnesį reguliariai lankosi migrantų sulaikymo bei apgyvendinimo vietose, kur ir susipažino su Ismailu.
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovė Kristina Meidė ragina nelikti abejingiems ir padėti migrantams: „Išgirdus tokias istorijas, tik dar kartą įsitikini, kad yra priežastys, kodėl žmonės su mažais vaikais rankose palieka savo namus ir savo šalį.
Šiandien daug tokių žmonių kaip Ismailas glaudžiasi mūsų šalyje ir jiems labai reikia pagalbos“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą