Šią nuotrauką pirkau iš kauniečio. Dėl daktaro Jono Basanavičiaus. Jis yra mano įkvėpėjas ir didysis mokytojas.
Vaizdas pasirodė įdomus, nematytas, tačiau pradėjęs gilintis nustebinau net labiausiai patyrusius istorikus, muziejininkus.
Netyčia išsiaiškinau vieną Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos paslaptį.
Bet iš pradžių nusikelkime į 1923-iuosius. Po sėkmingos lietuvių karinės operacijos buvo demontuoti visi pasienio riboženkliai, skyrę Vokietijos valstybę nuo Lietuvos Respublikos.
Obeliskai, pagaminti iš smulkiagrūdžio, tašyto granito. Šiuos Mažąją ir Didžiąją Lietuvas skyrusius obeliskus lietuviai nesunaikino.
Akmeninių riboženklių dar nuo XIX a. pab. buvo įvairiose pasienio su tuomete carine Rusija (po 1918 m. jie ženklino Lietuvos Respublikos ir Vokietijos sieną) vietose.
Bene garsiausias – iš Nemirsetos pasienio kontrolės posto (prie plento) paimtas ir tuometėse Klaipėdos miesto kapinėse (dab. Skulptūrų parke) paminklu žuvusiems per 1923 sausio 10-15 d. karinę operaciją virtęs obeliskas. Iškilmingai atidengtas 1925 m. ir stovintis iki šiol.
Dar vienas (neaišku, iš kurios vietos paimtas ir ar vokiškas) iki šiol stovi 1936 m., Kuršių nerijoje, ant pajūrio apsauginio kopagūbrio formavimo technologiją sukūrusių tėvo ir sūnaus Hagenų vardu pavadintos kopos.
Kiti buvo išgabenti, dingo...
Šioje nuotraukoje - išskirtinės istorijos obeliskas. Ant jo iškalta tokia dedikacija: “Lietuvos atgimimo tėvui dėkinga kariuomenė savo penkerių metų sukaktuvių dienoje. 1923.XI.23 šį pagarbos ženklą pastatė iš tūtelių nuo šovinių, paleistų į Lietuvos priešus, ir akmens, kuris skyrė Didžiąją ir Mažąją Lietuvą”.
Taigi, štai, kur nukeliavo trečiasis pasienio riboženklis: į Kauną, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį. Įdomybės ir staigmenos nesibaigia.
Atkreipkite dėmesį į daktarui Jonui Basanavičiui skirto paminklo atidengimo datą: 1923 11 23. Per tautos patriarcho gimimo dieną! Dar įdomiau, kad tai buvo vienintelis J. Basanavičiaus biustas, sukurtas (Juozo Zikaro, kas be ko) jam pozuojant, ir vienintelis paminklas, pastatytas daktarui gyvam esant (mirė 1927 m. vasario 16-ąją).
Komentaruose įkėliau nuotrauką, kuriose J. Basanavičius pozuoja prie savo paties paminklo kartu su Karo muziejaus įkūrėju, brigados generolu Vladu Nagiumi-Nagevičiumi ir kompanija.
Smalsumo vedamas nusiunčiau nuotraukos skeną Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikams. Šio vaizdo nebuvo matę. Muziejininkai atskleidė, jog originalaus obelisko iš Klaipėdos apylinkių nebeliko: jį galimai kartu su biustu apie 1940 m. sunaikino sovietiniai brudai.
Postamentą, tik kitokį, pastatė jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o žalvarinio biusto kilmė man dar nėra aiški: ar tai – originalus J. Zikaro kūrinys iš 1923-ųjų, ar po 1990-ųjų padaryta kopija.
Be kita ko, pagal šį J. Zikaro biusto gipsinį modelį (saugomas Karo muziejuje) nulietas ir Palangoje, ant Ronžės upės tilto 2002 m. pastatytas daktaro biustas.
Unikali nuotrauka ir daug džiaugsmo suteikęs tyrimas. Viename kadre – svarbiausi simboliai:
Kaunas – būtent čia buvo planuojama Klaipėdos krašto atvadavimo operacija.
Obeliskas – kaip trofėjus atgabentas iš Vokietijos-Lietuvos pasienio ir paverstas paminklu tautos patriarchui.
Biustas – nulietas iš šovinių tūtų, kurias kariai surinko po kovų 1923-aisiais dėl Klaipėdos.
Dedikacija – visa ši kompozicija didžiausią prasmę įgauna paminklą dar gyvam esant pastačius vienam iš Lietuvos valstybės atkūrimo architektų dr. Jonui Basanavičiui. Žmogui, kuris drauge su kitais 1918 m. vasario 16-osios Akto signatarais Lietuvos be Klaipėdos neįsivaizdavo.
Data – tiesiog žavinga: atidengti paminklą 1923 m. lapkričio 23 d., kai gimė dr. J. Basanavičius, ir ta pati data minima, kaip Lietuvos kariuomenės diena.
*
Kol kas šį raritetą saugosiu namie, saugiai įdėtą į 1936 m. išleistą dr. Jono Basanavičiaus autobiografiją (knyga „Lietuvių tauta“, V tomas).
O kai atsidžiaugsiu, perduosiu Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui. Ten šiai nuotraukai vieta.
Muziejininkai užsiminė, jog ji – vienintelė, kurioje matyti postamento ir visos kompozicijos architektūrinės detalės (kitose išlikusiose nuotraukose jas užgožia žmonės), todėl galbūt kils idėja atstatyti, atkurti 1923 m. vaizdą.
Su Klaipėdos krašto diena, bičiuliai: pajūrio, pamario, Kuršių nerijos, uostamiesčio gerbėjai! O klaipėdiečius ir ne tik raginu nesidrovėti ir šiandien pasikabinti prie namų Mažosios Lietuvos vėliavą.
Aš tos naujos, su 10 metų Prezidentūroje kankintu ir žirgo poza, piestu stovinčiu briedžiu nepripažįstu.
Man mielesnė – klasikinė, ta, kuri plėvesavo 1923-aisiais. Bet čia – požiūrio, o gal skonio reikalas. Svarbiausia, kad praeiviai (ir kuo daugiau jų!) matytų žalią, baltą ir raudoną.
Ir žinotų, kad čia – ne Vengrijos vėliava.
Ta pati diena. Ta pati vieta. 1923 m. lapkričio 23 d. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje - paminklo dr. Jono Basanaičiui (sėdi pirmojoje eilėje, per vidurį). Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurliono dailės muziejaus rinkinys.
Originalaus, 1923 m. iš Vokietijos-Lietuvos pasienio obelisko nebeliko (sunaikino sovietai 1940 m.). Vietoje jo pastatytas naujas postamentas. ("Kauno dienos" nuotrauka, 2017 m.)
Pagal Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomą, originalų 1923 m. Juozo Zikaro gipsinį modelį nulietas Palangoje, Jono Basanavičiaus ir Vytauto gatvių sankryžoje pastatytas biustas.
Debiutas. Mažosios Lietuvos vėliavą prie savo namo pasikabinau pirmą kartą (pernai neturėjau). Turbūt vienintelė visoje Mėguvos žemėje...
Du obeliskai iš pajūrio kopų ties Nemirseta. Vokietijos imperiją ir carinę Rusiją anuomet skyrę riboženkliai. XX a. pr. atvirukas.
Dar du obeliskai Nemirsetoje, buvę į šiaurę nuo garsiojo kurhauzo.
Pats svarbiausias ir žinomiausias - Klaipėdoje.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą