Įtraukusis ugdymas neišspręs visų „kitokių“ vaikų problemų

Pedagogai nerimauja, kad grupėje ar klasėje atsiradus bent vienam negalią ar specialiųjų poreikių turinčiam vaikui stipriai trikdomas darbas, kenčia visa grupė ar klasė, prastėja pasiekimų rezultatai. Būgštaujama, kad atsiradus klasėje keliems tokiems vaikams darbas bus visiškai neįmanoma.

Dažnai kyla ir mokinių bei jų tėvų priešprieša: „Mano vaikas negali mokytis su vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių“, „Tokie vaikai trukdo mokytis“ ir pan.

Tėvams, auginantiems specialiųjų poreikių turinčius vaikus, ugdymo įstaigos pasirinkimas taip pat didelis iššūkis. Jie nerimauja dėl to, ar ypatingas vaikas pritaps bendrojo ugdymo mokykloje, ar bendrojo ugdymo sistema ir jos aplinka tinkamai pritaikyta ir paruošta tokiems mokiniams.

Esminių pokyčių nebus

„Taip, šie vaikai nėra visiems patogūs. Tačiau klausimas, ar 28 vaikai turi kentėti dėl vieno negalią ar specialiųjų poreikių turinčio vaiko, kelia daug abejonių. O gal 28 vaikai gali padėti vienam vaikui ir mokytojai? Ką mes galime padaryti, kad tas vienas vaikas jaustųsi geriau? Gal reikia keisti požiūrį į “kitokius„ žmones, nes jie taip pat yra mūsų visuomenės dalis“, - svarstė Klaipėdos miesto savivaldybės Švietimo skyriaus patarėja Vida Bubliauskienė.

Švietimo skyriaus atstovė informavo, kad jau dabar Klaipėdos mieste 80 proc. vaikų, turinčių negalią ir specialiųjų poreikių, yra integruojami į bendrojo ugdymo mokyklas ir ikimokyklines įstaigas ir tik didelių specialiųjų poreikių turintys vaikai mokomi specialiosiose „Litorinos“, „Medeinės“ mokyklose, nevalstybinėje specialiojoje mokykloje „Svetliačiok“, vaikų darželyje „Versmė“.

Pasak V. Bubliauskienės, 2021 m. duomenimis, Klaipėdoje iš viso buvo apie 1 700 vaikų, turinčių negalią ir specialiųjų poreikių.

Pašnekovė neslėpė, kad negalią ir specialiųjų poreikių turinčių vaikų integracija į bendrojo lavinimo įstaigas yra sudėtingas procesas, kurį lydi daug sunkumų.

„Didžiausi iššūkiai kyla dėl to, kad trūksta specialistų: tiek pedagogų, tiek logopedų, taip pat ir psichologų, psichoterapeutų ir kt. Didelis pasiekimas šiame procese buvo tai, kad Klaipėdoje buvo įsteigti ir iš Savivaldybės biudžeto finansuojami 174 mokytojų padėjėjų etatai bendrojo lavinimo mokyklose ir 47 auklėtojo padėjėjo etatai ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Tai yra didelis Savivaldybės indėlis“, - sakė V. Bubliauskienė.

Anot pašnekovės, tada, kai įtraukusis ugdymas jau įsigalios kartu su visais jį lydinčiais teisės aktais, esminių pokyčių Klaipėdoje nebus.

„Tikrai nebus taip, kad bus uždarytos specialiosios mokyklos. Jose ir toliau bus rūpinamasi didelių specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, o bendrojo ugdymo įstaigose jų skaičius padidės nežymiai. Daugiau dėmesio bus skiriama ugdymo įstaigų aplinkos pritaikymui, pedagogų parengimui, jų kvalifikacijai“, - teigė V. Bubliauskienė.

Integracija - ne visiems

Tris dešimtmečius uostamiestyje veikiančios nevalstybinės švietimo įstaigos „Svetliačiok“, kurioje ugdomi bei mokomi neįgalūs vaikai, turintys didelių ir labai didelių specialiųjų poreikių, direktorė Marina Korinevskaja pritarė, kad mažų ir vidutinių specialiųjų poreikių turinčių vaikų, o vėliau ir suaugusiųjų integracija į visuomenę vykdoma teisingai, tačiau atkreipė dėmesį į problemą, kad pastaraisiais metais labiausiai auga vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, skaičius.

„Jeigu vaikai su nežymiais intelekto sutrikimais gali ir turi būti ugdomi bendrojo lavinimo įstaigose, sunkų inetekto sutrikimą turintieji gali būti ugdomi atskirose klasėse, tai didelių emocijų ir elgesio sutrikimų turintys vaikai tikrai negalėtų mokytis bendrojo lavinimo mokyklose. Mano nuomone, tai būtų ne tik šių vaikų, bet ir sveikų vaikų teisių pažeidimas, nes būtų trukdoma jiems mokytis“, - sakė M. Korinevskaja.

„Neįsivaizduoju vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą, bendrojo lavinimo mokykloje. Šiems vaikams reikia visai kitokios aplinkos, jie kitaip priima informaciją. Net specialistui dirbti su jais reikia labai daug specifinių ne tik pedagoginių, psichologinių, bet ir medicininių žinių. Trumpi kursai ar seminarai bendrojo lavinimo mokytojams jų nesuteiks“, - pažymėjo ugdymo įstaigos „Svetliačiok“ vadovė.

„Svetliačiok“ veikia kaip privati ugdymo įstaiga, kurioje įntegruotos ir medicininės paslaugos, o kartu ir negalią bei specialiųjų poreikių turinčių suaugusiųjų dienos centras. Iš viso įstaigą lanko 57 klaipėdiečiai.

"Negalią ir specialiųjų poreikių turintys vaikai ir jų artimieji susiduria su ne mažesniais sunkumais sulaukę pilnametystės.

Girdime daug gražių kalbų apie jų integraciją į darbo rinką, tačiau realiai žinome, kad tik PC „Rimi“ įdarbina negalią turinčius asmenis. Mes patys savo įstaigoje įdarbinome 3-4 ugdytinius. Vienas dirba kiemsargiu, kitas pagal galimybes padeda virtuvėje.

Jie labai didžiuojasi tuo, kad gali dirbti ir užsidirbti savo pinigų, kažką nusipirkti už juos. Jiems tai labai svarbu", - palietė dar vieną negalią ir specialiųjų poreikių turinčių asmenų integracijos proceso aspektą M. Korinevskaja.

Pastatė ant kojų

Nedažnai „Vakarų ekspreso“ redakciją pasiekia laiškai su padėkomis. Anos Zotovos laiškas buvo viena iš inspiracijų pasidomėti, kaip Klaipėdoje gyvena negalią ir specialiųjų poreikių turintys žmonės.

„Mano dukra pradėjo lankyti “Svetliačiok" būdama 4 metukų. Ji buvo nevaikštanti, po darželio patalpas judėdavo mašina-paspirtuku. Mokykloje su ja intensyviai dirbo kineziterapeutas, ir jau būdama 4,5 metukų ji padarė savo pirmuosius žingsnelius.

Skirtingai negu kitose švietimo įstaigose, skirtose vaikams, turintiems specialiųjų poreikių, „Svetliačiok“ klasės komplektuojamos pagal vaiko raidos ypatumus bei lankančių vaikų interesų panašumą.

Kiekvienoje ar darželinukų grupėje, ar mokinių klasėje kuriama ypač šilta, jauki atmosfera, kuri leidžia vaikams atskleisti stipriąsias jų asmenybių puses, nesukelia streso, kuris dažniausiai stigmatizuoja vaikų vystymąsi, neigiamai paveikia vaikų su specialiaisiais poreikiais sveikatą. Vaikai jaučiasi kaip namie: jie yra mylimi, saugūs.

Mokymosi programa šioje įstaigoje susideda ne tik iš tradicinių mokymosi ir mokymo metodų. Daug dėmesio skiriama neformaliam švietimui ir patyriminiam ugdymui. Vaikai dažnai vyksta už mokyklos ribų aplankyti muziejus, parkus, kitas lankytinas vietas arba tiesiog prie jūros. Tokiems vaikams dažniausiai net išvyka į kavinę, parduotuvę yra edukacija: jie mokosi elgesio taisyklių, lavina savarankiškumo įgūdžius.

Svarbu paminėti, kad „Svetliačiok“ mokykloje daug dėmesio yra skiriama ugdytinių sveikatai.

Remiantis gydytojų rekomendacijomis vaikams atliekamas masažas, daromos parafino aplikacijos, taikoma šviesos terapija, sūkurinių vonių terapija, skiriami deguonies kokteiliai. Su ugdytiniais užsiiminėja kineziterapeutai, vyksta ergoterapijos ir logoritmikos užsiėmimai.

Dabar mano dukrai jau beveik 16 metų. Per šį laikotarpį su ja intensyviai dirbo „Svetliačiok“ specialistai: kineziterapeutas, ergoterapeutas, muzikos mokytoja, logopedas.

Labiausiai norėtųsi išskirti mano dukros mokytoją Liudmilą Anatoljevną, kuri šiltai priėmė mus ką tik atėjus, ir iki šios dienos kiekvienas mano dukros „žingsnelis į priekį“, - tai mūsų mokytojos milžiniškas darbas", - rašė A. Zotova.

Klaida paversti „normaliais“

Klaipėdos rajone gyvenanti Jūratė You Ivanauskienė, globojanti šiais metais pilnametystės sulaukusį sūnų Gabrielių, turintį autizmo sutrikimą, įsitikinusi, kad įtraukiojo ugdymo reforma yra lėšų švaistymas.

„Kai mano sūnui buvo diagnozuotas autizmas bei kiti raidos sutrikimai, buvo 2007 metai. Jau tada pasaulyje mokslininkai prognozavo, kad po dešimties metų autizmo spektro sutrikimą turės kas 50-as vaikas. O šiuo metu prognozės dar liūdnesnės - prognozuojama, kad iki 2032 m. daugiau nei pusė gimusių vaikų turės autizmo spektro sutrikimą.

Šį sutrikimą turintiems vaikams reikalingas individualus ugdymas, reikalaujantis itin aukštos kvalifikacijos ir daugybės sričių specialistų pagalbos. Tam reikės vis daugiau valstybės lėšų“, - liūdnai konstatavo pašnekovė.

Pasak J. You Ivanauskienės, didžiausia dar ir šiandien daugelio daroma klaida, kai stengiamasi autistiškus žmones paversti normaliais.

"Mano manymu, autistiškiems žmonėms ne vieta institucijose.

Taip, jiems reikia specialistų, bet labiau jiems tiktų individualizuota pagalba namuose ir lydint socialiniame gyvenime, sakyčiau, asmeninis asistentas, savotiškas draugas, idealiu atveju - nuolatinis.

Daugybė mokslininkų yra tyrinėję ir aprašę autizmo sutrikimą, bet jie tai darė iš savo „normalumo“ perspektyvos. Tik viena Olga Bogdashina yra aprašiusi autizmo spektro sutrikimą, prakalbinusi pačius autistiškus žmones.

Pirmiausia, teikiant pagalbą ar bandant juos integruoti, reikia suprasti, kad autistiški žmonės pasaulį suvokia kitaip nei mes, bet dėl to jis netampa jiems mažiau tikras.

Pasak Olgos Bogdashinos, autistiškiškų žmonių smegenys pojūčius registruoja ir apdoroja kitaip, nei neurologiškai tipiško žmogaus.

Mes paprastai pasaulį ir mus supančią aplinką penkiais pojūčiais suvokiam akimirksniu, o autistiškų žmonių smegenys šiuos pojūčius fiksuoja skirtinga tvarka ir laiku. Todėl, pavyzdžiui, autistiškam žmogui supanti aplinka gali atrodyti siūbuojanti, bet ji jam bus visiškai reali, tik autistiškas žmogus, bandydamas stabiliau jaustis tokioje „banguojančioje jūroje“, gali daryti keistus judesius, pats linguoti į šonus arba šokinėti.

Arba, pavyzdžiui, imkime klausą: tokio žmogaus klausa mediciniškai gali būti gera, tačiau jo smegenys garsą gali fiksuoti per silpnai arba per stipriai. Ir taip gali būti su visais kitais pojūčiais, tai vadinama sumažėjusiu jautrumu (angl. hyposensitivity) arba padidėjusiu jautrumu (angl. hypersensitivity). Įsivaizduokite, pavyzdžiui, autistišką žmogų, kurio smegenys iš aplinkos gautą informaciją priima kaip absoliučiai svarbią, neišskirdamos nė vieno objekto. Kokią kolosalią informacijos apkrovą jis patiria akimirksniu. Kaip jam su visu tuo susitvarkyti?

Mūsų atveju buvo panašiai. Anksčiau aš niekaip negalėdavau suprasti, kodėl mano sūnus taip paniškai reaguodavo į stambesnio sudėjimo žmones, artėjančius link jo, arba negalėdavo įeiti į kamerines patalpas, bažnyčias, koncertų sales. To mums niekas ir neaiškino.

Specialistai raidos centre nustatė diagnozes ir suteikė informaciją, kokios valstybinės paslaugos mums priklauso (logopedas, kineziterapeutas, sanatorija „Saulutė“ - tik kartą į metus), ir viskas. Jau tada aš suvokiau, jog tai - akligatvis.

Sėkmė - įmanoma

Puoliau naršyti po internetą, ieškoti mokslinių straipsnių bei knygų anglų kalba. Ir man pavyko! Laiku ir vietoje į mano akiratį pateko kaip tik tuo metu išleista prof. Louisos Silvos (Oregonas, JAV) knyga „Helping Your Child with Autism. A home program from Chinese medicine“. Užsisakiau šią knygą ir pradėjau bendradarbiauti su minėta mokslininke.

Jos metodas buvo toks efektyvus, kad po jo aš jau galėjau sūnų nusivesti į daugelį erdvių, efektyvi pasidarė ir logopedo pagalba, nors iki tol mūsų lopopedė nors ir labai stengėsi, bet sąžiningai pripažino, kad nieko negali padaryti.

Tik pritaikius minėtos mokslininkės metodą bendradarbiavimas su logopede bei kitais specialistais pasidarė efektyvus. Todėl šią mokslininkę 2011 m. aš pakviečiau į Lietuvą, suvedžiau su Klaipėdos universiteto mokslininkais, kad užsimegztų bendradarbiavimas.

Deja, vėliau jis nutrūko, minėta mokslininkė iškeliavo a. a. Tačiau ji padovanojo Klaipėdos universitetui 30 savo knygų, o su jos sutikimu aš išverčiau jos mažąją knygelę, skirtą tėveliams, kurią galima įsigyti internetu (www.qsti.org). Padėjo daug ir Olgos Bogdashinos knygos („Sensory Perseptual Issues in Autism and Asperger Syndrom“, ir kt.).

Daug dirbau su sūnumi, tad būdamas aštuonerių jis prabilo - pradėjo kalbėti gražiais žodžiais, vėliau ir trumpais sakinukais. Išmokiau jį dainelių, eilėraščių, po to rašyti. Tuo metu jis jau galėjo parašyti visas abėcėlės raides, didžiosiomis raidėmis, ir net žodelius MAMA, PUPA. Labai džiaugiausi. Deja, neilgai…" - pasakojo skausmingą šeimos dramą J. You Ivanauskienė.

Kai viskas sugriūva...

Anot pašnekovės, autizmą dažnai lydi ir epilepsija. "Kai sūnui buvo 9 metai, ištiko pirmas labai sunkus priepuolis, kuris baigėsi reanimacijoje. Staiga aštuonerių metų pastangos pradėjo byrėti kaip kortų namelis. Dėl naujos diagnozės, kol medikams pavyko parinkti tinkamą vaistą, sūnaus pasiekti rezultatai buvo nušluoti iki nulio, paralyžiuoti veido raumenys, rankos, jis nebegalėjo nei šypsotis, nei kaip kitaip išreikšti savo emocijas. Rankos nebenulaikė pieštuko.

Viskas, dėl ko taip stengiausi, sugriuvo per pusmetį… Nebežinojau, ką toliau daryti, nes iki tol taikyti metodai nebetiko, reikėjo kažko naujo, o ko, - tada dar negalėjau apčiuopti.

Metus laiko leidau sau nebegalvoti, mečiausi į menus, kad mano pačios psichika pailsėtų. Po metų į mano rankas pateko jau Lietuvoje išleista knyga „Save keičiančios smegenys“ (Norman Doidge). Iš jos aš pirmą kartą sužinojau apie smegenų neuroplastiškumą, tad puoliau ieškoti daugiau anglų kalba ir man pavyko rasti nuostabią mokslininkę Anat Baniel (JAV) ir jos knygą „Kids Beyond Limits“.

Būtent jos devynių pakopų smegenų neuroplastiškumo metodas padėjo prikelti sūnų tolesniam gyvenimui. Jis jau gali valdyti veido raumenis, rankas, gali spalvinti, jau taria keletą pavienių žodžių. Nuotoliniu būdu baigiau Anat Baniel kursus tėveliams. Toliau padedu sūnui.

Šiandien sūnus jau suaugęs, įtraukiau jį į meninę veiklą, keramiką, piešimą. Kartu rengiame parodas. Galima sakyti, per sūnų, žinoma, ir dukra nemažai prisidėjo paskatinimais, tapau tautodailininke", - pasakojo J. You Ivanauskienė.

„Kas vakarą nuplaunu jam kojas“

Moteris su sūnumi nuėjo ilgą kelią, kuriame, kaip ji sako, institucinė pagalba buvo tik epizodinė, kiek ligonių kasos tegali skirti, ir net dėl tų epizodinių trumpalaikių paslaugų tekdavo krūvas biurokratinių popierių tvarkyti.

"O ir ar galėjo tuo metu specialistai suteikti tai, ko mums būtent tuo metu taip reikėjo? Daugelis tik gūžčiojo pečiais ir nuoširdžiai pripažino savo tuo metu turėtos kompetencijos ribas. Bet mūsų sėkmė gal ir yra todėl, kad nenuleidau rankų, dėjau pastangas pati, bet ir bendradarbiavau su specialistais.

Autistiškiems žmonėms reikalinga nuosekli ir labai individuali kompleksiška pagalba. Vienas ir tas pats metodas netiks absoliučiai visiems autistiškiems žmonėms.

Kiek autistų, tiek ir pagalbos variantų. Čia reikalinga labai aukšta kompetencija, gebėjimas įsijausti, įsiklausyti, pastabumas ir jautrumas net ir, atrodytų, nereikšmingoms detalėms, gebėjimas laiku reaguoti, keisti taktikas, taikyti ir derinti keletą metodų.

Labai svarbu ugdant autistišką vaiką, koncentruotis į jo stipriąsias puses, neakcentuoti to, ko jis negali, o pradėti dirbti nuo to, ką jis gali.

Beje, anuo laiku, kai pavyko ženkliai sumažinti sūnaus autizmo simptomus, jis netikėtai pradėjo žavėtis bažnytiniu menu, atlaidų procesijomis. Tad šį jo susižavėjimą aš pritaikiau ugdymo ir integracijos procese. Dėl sūnaus įsijungiau į Priekulės bažnytėlės senjorų chorą, kur jis puikiai jaučiasi, bendrauja. Važinėjam su bažnyčios bendruomene į piligrimines keliones. Gyvenam visavertį ir smagų, nors ir su iššūkiais, gyvenimą.

Kartais žvelgiu į sūnų ir pagaunu save galvojant, kad vis dar turiu ko iš jo pasimokyti. Rodos, šiame pasaulyje jam absoliučiai visose srityse reikalinga mano pagalba, aš kas vakarą nuplaunu jam kojas… O štai kai jis atsiduria šventovėje, ten jo elgesys mane kartais stulbina. Ten jis jau padeda man… dvasiškai augti…"