Janina Zvonkuvienė apie gyvenimą kaime, tik dviračiu pasiekiamą vietą ir ypatingą ryšį su gamta: „Mėgstu joje melstis“

Janina šiuo metu gyvena bute, pirmame aukšte. Tačiau ir jo neapleidžia – ant palangės pasėjo ir džiaugiasi sudygusiais gvazdikiniais serenčiais, lauke – žemčiūgais.

„Tai žemaitiškai taip vadinasi. Pagal rašto kalbą tai kvepiantieji žirneliai.

Gyvenu pirmame aukšte, po langais turiu rūtų darželį. Ir viskas“, – kalbėjo ji.

Išmaniojo telefono ji neturi, o jei ką nors nori įamžinti – kartu nešasi fotoaparatą.

Gražiausiais gamtos vaizdais J.Zvonkuvienė pasidalija ir socialiniame tinkle. Janina iš tų žmonių, kuri užaugo kaime ir, kaip pati sako, nuo senų laikų gamtą daug geriau skaitė nei knygą.

„Pažinojom visus kvapus, visus vėjus, visus paukščių balsus. Ir... visus žemės darbus“, – į atsiminimus leidosi Janina.

Kompozitoriaus Deivydo Zvonkaus ir jo dvejais metais vyrenio brolio Romo Zvonkaus mamos išminties galima klausytis valandų valandas.

Janina tvirtai žino, kad gamta – kiekvienam gyvenimui yra svarbiausia.

„Visa, kas vyksta, yra Gamta, per Aukščiausiojo Kūrėjo valią.

Gamtą ir turėtume suprasti pirmiausiai kaip Kūrėją. Ir kuo pagarbiausiai skaitytis su Jos kūryba. Gamta yra visa ko Motina.

O ir baudėja – už nepagarbą Jai. Pavyzdžių? Jų matyti kiekviename žingsnyje.

Pirmiausiai – oro, dirvožemio, upelių, ežerų, marių, jūros užterštumas.

Natūralios augmenijos nykimas, naikinimas. Tai jau tapo globalinėmis problemomis.

Tokia situacija, tokios liūdnos žinios ir aiškiai matoma situacija negali veikti teigiamai nei fizinės, nei dvasinės sveikatos“, – kalbėjo Janina.

Nors visi gamtos dėka gyvena šioje žemėje, tačiau, pasak Janinos, ne retas pamiršta savo prigimtį. Janina prisiminė, kaip gyveno kaime, kur nebuvo nei elektros, nei jokių vandentiekių, nei geresnių kelių.

Janina Zvonkuvienė 1968-aisiais, žiemą. Asmeninio albumo nuotr.



„Absoliutus kaimas. Ir visas to meto ten vykęs gyvenimas buvo vien „suokalbis“ su gamtiškomis galiomis. O tos galios neretai dar tebebuvo prilyginamos dievybėms...

Tai jos geros, tai, žiūrėk, nubaudžia... Mums ir nebuvo kitų galimybių – tik būti visiškais gamtos vaikais, gamtos žmonėmis“, – mąstė literatė ir žurnalistė.

Jei dienos nepradeda pasivaikščiojimu prie jūros ar ant dviračio miesto paupiais, kur žalia, arba, pavyzdžiui, ne risnodama ristele po girelę, šalia namų, klaipėdietė jaučiasi kalta ir... net nuodėminga.

„Iš pat ryto Gamta turi palaiminti kiekvieną dieną. Jei negaliu – juk pagal amželį jau būna visokių negalėjimų, – tada bent pro langą žvelgiu į debesis ir atsiprašinėju dangaus, kad neišėjau į lauką su pasauliu pasisveiknti...

Bent pro stiklą – bet vis tiek nors kiek nors laiko su Gamta.

Ji kupina gražiausių stebuklų. Aš jų daug mačiusi. Žinoma, pas mus, Lietuvoje. Žemaitijoje ir... beje, po Vilnių, aplink Vilnių. Atvažiuoju pas vaikus.

Tik pernai pamačiau, koks Gamtos stebuklas Vilniuje yra Karoliniškės, tas raguvų parkas.

Mačiau jį pilną pribertą mėlynų žibučių ir plukių. Pirmas žalias lapelių liepsneles skleidė ievos. Ten buvau pirmą kartą. Ir grožio, ir šiek tiek baimės ištikta – maniausi paklydusi, nežinojau, kur einu ir pro kur „į civilizaciją“ kaip nors išlįsti...

Tai į statų šlaitą, tai pakalnėn, tai raguvos dugnu, o galo kaip nematyti, taip nematyti...

Orientavausi tik pagal saulę. Gerai, kad ji švietė... Nė vieno žmogaus. Kai pagaliau gal po pusantros valandos pamačiau pirmąjį žmogų, supratau, kad jau kažkur netoli pabaiga...

Šiek tiek paklysti nežinomoje vietoje yra tekę ne kartą. Tada pajunti tą tikresnį supratimą, kas čia tikresnis šeimininkas – ar Gamta, ar tu, menkas žmogeli...

Tai ir atsakymas: kai pasiklystu, tai gana daug laiko praleidžiu lauke“, – savo jausmais dalijosi Janina.

Ji atvira – 1948-aisiais, galima sakyti, gimė miške, o vėliau baigė kaimo vidurinę mokyklą. Net ir troba, kurioje visa šeima gyveno, buvo medinė.

„Pradinė mokykla buvo arti, o vidurinė mokykla už kokių 6–7 km, jei tiesesniu, bet labai šlapiu keliu, ir kokie 9 km, jei aplinkiniu geresniu keliu.

Tai to buvimo gamtoj gražioj, kol nueini, kol pareini, to buvimo tiek daug, kad beeinant ir mintys, ir svajos formuojasi, ir visokias namų darbams uždupotas taisykles bei užduotus eilėraščius galima išmokti. Ir vis stebėti, stebėti, stebėti, kas vyksta padangėje, kas dirvelėse, pievose, miškeliuose.

Tai tas ėjimas septynis kilometrus į mokyklą, tiek pat atgalios ir būtų pats tobuliausias buvimas gamtoje. Vargšai, vargšeliai šiandieniai kaimo mokyklų vaikai.

Juos kaip kokius letežius veža nuo slenksčio iki slenksčio. Jie neturi laiko pabūti vienui vieni su gamta, negali patys pajausti ją, suprasti ryšį žmogaus su ja.

Mokytis kantrumo, ištvermės. Intuicijos santykyje su gamta. Mes visa tai gavome savaiminiu būdu.

Nuo pirmos snaigės, nuo pirmo ledokšnio, nuo pirmos pusnies, nuo pirmo atlydžio, nuo mažyčio žibutės žiedo, nuo pirmų žemuogių, kurias vėrėm ant smilgos, nuo kvepėjimo dirvos, kai plūgu žemelė ariama, nuo šiurkščių ražienų, nuo genamų ganyklon gyvulėlių mykimo ar gegutės pirmo užkukavimo mes nebuvome nušalinti.

Jau mano vaikai buvo ta prasme nuskriausti: miesto mokykla, ir ta pati netoli“, – kalbėjo Deivydo ir Romo mama.

Tobuliausias jai praleidimas gamtoje – bulviasodis kaime. Žemė jai spinduliuoja ir suteikia energijos. Janina patikslina, kad žemaičiai bulves sėja, o ne sodina. 

„Nes gi ir bulvių sėkla yra. Sėklinės bulvės. Ne kokie sodinukai. Metame sėklines bulves į plūgu atverstą dirvos vagą...

Tai štai kas tobula: atsigulti į tą ką tik arklio traukiamu plūgu išartą žemės vagą – į pirmąją. Mėgdavau tokion vagon atsigulti, kvėpuoti tą gaivų žemės kvapą. Nenorėdavau net keltis iš jos.

Apimdavo nenusakoma palaima, žvelgiant į tyrą dangų, į nematomą, bet labai girdimą vyturėlio čyrenimą. Arklelis kažkur netoliese nusiprunkšdavo...

Gulint toje ką tik atverstoje vagoje, tartum tikrai imdavai jausti, kad žemė sukasi ir... supa.

Visiško švarumo, tyrumo jausmas. Rodos, išsimaudytum tomis dirvos švariomis žemėmis, ir jėgų dar daugiau užplūstų... 

Tada, prieš daug dešimtmečių, žemė iš tiesų buvo švari, apie kokius nors užteršimus gal net kalbama nebuvo“, – svarstė J.Zvonkuvienė.

Janinai mėgstamiausia Lietuvos vieta – Žemaitija. Ji aplankiusi daug šventaklnių, šventviečių. Ir atskleidė, kokią gražiausią vietą tik dviračiu galima pasiekti.

„Bet labai miela vieta man aiški: tai nelabai didelis tarpsnis keliaujant senuoju vieškeliu nuo Telšių Lauko Sodos link. Yra toks bažnytkaimis, kuris taip ir vadinasi Lauko Soda.

Žinoma, jokiu kitu transportu tos grožybės „negausi“, kaip tik dviračiu. 2022 vasarą dar įveikiau dviračiu šį savo maršrutą.

Tai ten yra keletas tik man žinomų „stotelių“, šiek tiek pasitraukus nuo kelio, kur atsisėdu ir... būna taip gera, kad ten ir pasilikčiau sėdėti visam.

Pareina dūšion tada tarsi koks vidinis prašymas: „žemele, ištirpdyk mane čia, pasiimk visam, nebenoriu niekur eiti“, – širdį atvėrė J.Zvonkuvienė.

Moteris taip myli gamtą ir dėl dar vienos priežasties – tiek klaipėdietę, tiek gamtą sieja sakralumas. Žurnalistė atvira – čia ji mėgsta melstis už esančius ir nebesančius artimuosius. 

„Na, kartais pafotografuoju. Kartais išeina neblogų pajūrio peizažų. Detalių nufotografuoti nemoku, nes nemoku tinkamai nustatyti fotoaparato.

Nuotraukų įdedu į savo feisbuką. Šį pavasarį aptikau apšarmojusį pajūrį.

Džiaugiuosi, kad kažkur turiu nuotraukų, kur pajūrio kopos tiesiog „apdėtos“ žydinčiomis gubojomis – tarsi kvepiančiais debesimis...

Gubojos labai nunyko. Jas „nukariavo“ raukšlėtalapis erškėtis. Gamta keičiasi. Gamta daug apie ką iš anksto praneša.

Senovės žyniai tą gerai mokėjo suprasti. O laiko į laisvalaikį ir ne laisvalaikį jau seniai nebeskirstau, nes seniai esu pensininkė (tik jokiu būdu ne senjorė!). Visas laikas yra laisvalaikis“, – geros nuotaikos nestokojo moteris.

Jai labai patinka žiema, kai aplink daug švaraus sniego. Gražiausia diena jai yra ta, kai siaučia neperregima pūga su pašvilpavimais ir pastūgavimais.

Moteris tarsteli – svarbiausia, kad tokiu oru kojos būtų šiltai ir galva patikimoje kepurėje, o tada ir visą dieną lauke galima išbūti.

„Kur nepatiks man žiema, jei turėjau keletą žiemų didį džiaugsmą ant slidžių tuos 6 ar 7 km į mokyklą ir atgalios nužingsniuoti, nučiuožti.

Kas grožybė pasaulio, kai jis baltut baltutėlis, apkaišytas žaliomis girelėmis, kur pamiškėse vis baltkamieniai berželiai – lyg jauni berneliai stovi. Įveiki įkalnę ir su balta palaima čiuoži ilgon pakalnėnėn. O iš ten jau horizonte ir mokykla matyti... Vaikus mokiau slidinėti. Vienas tebemoka...

Na, ir ankstyvas pavasaris patinka. Žodžiu, kai medžiai dar be lapų, o dangus jau juokiasi plačiai... Ima pešti pirmus žiedelius, pirmus žalsvumus...“ – prisiminimais dalijosi ji.

Dėl gamtoje tykančių pavojų J.Zvonkuvienė nesuka sau galvos. Ir čia ji turi tvirtą nuomonę: gamta nemėgsta puošeivų.

„Patikimiausias apavas – auliniai batai. Žiemą žieminiai, ne žiemą – guminiai. Juk saugotis reikia ir per šalto vėjo, lietaus, šlapdribos... Tinkama apranga, tinkamas apavas – ir viskas. Reikia būti susidraugavusiam su gamta.

Gamta puošeivų nemėgsta. Ir visokių dezodorantų nemėgsta. Natūralus paprastumas jai visada priimtinas. Tai ir su tom visom pavojingom būtybėm – nesureikšminti jų per daug“, – svarstė ji.

Ji prisiminė įvykį, kai minant dviratį vieškeliu, iš kažkur atsirado teritorijos sargas – šuo.

„Ir – iš karto už blauzdos. Iltys kiaurai blauzdą... Ir tai nieko. Važiuojam toliau. Kažkiek skiepų, kažkiek vaistų, kažkiek pasekmių...

Bet vis tiek – pirmyn!“ – geros nuotaikos nestokojo Janina.