Japonijoje auga medžiai, kurie šimtmečius augina tobula medieną, tačiau jų niekas nekerta

Ši technika vadinama „Daisugi" ir iš esmės yra gigantiškas bonas, pritaikytas griežtai statybų pragmatikai.

Tais laikais Kiote smarkiai išaugo sukiya-zukuri stiliaus arbatos kambarių paklausa. Statyboms reikėjo visiškai tiesių, plonų, idealiai lygiam paviršiui pritaikytų ir tvirtų kedro (japoninės kriptomerijos) rąstų be jokios šakos. Problema ta, kad kalnuotoje vietovėje žemės trūko, o įprastas miškas auga pernelyg lėtai.

Japonų miško kirtėjai pasuko galvas ir nusprendė: kam sodinti tūkstantį medžių ir laukti pusę amžiaus, jei galima priversti vieną medį dirbti kaip fabriką?

Bazinis medis: pasirenkamas motininis kedras. Jis genimas ypatingu būdu, paverčiant lają plačia, tvirta platforma.

Vertikalūs ūgliai: iš šios platformos tiesiai į viršų pradeda augti visiškai lygūs kamienai.

Nuolatinis karpymas: kas kelerius metus ūgliai kruopščiai karpomi rankomis, pašalinant šonines šakas, kad kamienas stiebtųsi aukštyn idealiai lygus.

Derliaus nuėmimas: po 20 metų viršutiniai kamienai tiesiog nupjaunami ties platformos pagrindu, o pats motininis kedras lieka gyvuoti ir iškart išleidžia naują derliaus partiją.

Motininiai „Daisugi" medžiai gali gyventi ir brandinti rąstus 200–300 metų. Įdomiausia tai, kad tokių kedrų mediena būna 140% tankesnė ir beveik dvigubai lankstesnė už įprastą rąstą, nukirstą natūraliame miške.

Šiais laikais „Daisugi“ pramoniniu mastu beveik nebenaudojama, nes atsirado modernesnių statybinių medžiagų. Vis dėlto Kioto apylinkių miškuose iki šiol galima rasti išlikusių įspūdingų „milžinų“.

Ant jų viršūnių auga ištisos mažų, idealiai tiesių kamienų „giraitės“, primenančios daugiakamienius medžius.