Japoniški grybai auga ir ant lietuviškų berželių: „Romantikos čia nedaug“

Į „KINOKO-shiitake grybų“ ūkį pasisvečiuoti atvykome, ko gero, maloniausiu periodu, kai grybus reikia pjauti. Visgi kelias iki šio malonumo, anot R. Rimkienės, gana ilgas ir ne toks jau lengvas, kaip galėtume įsivaizduoti.

Šitakio grybai Lietuvoje tikriausiai dar nėra tokie populiarūs, kaip, pavyzdžiui, pievagrybiai. Vis dėlto ir šie mėsingos tekstūros ir malonaus skonio grybai vis dažniau randa vietą ir ant lietuviško stalo. 

Paragavusieji tikina, kad skoniu jie primena baravykus. Jie itin populiarūs Japonijoje, tad neretai vadinami japoniškais grybais.

Pjaulių kaime įkurdintas šitakio grybų ūkis akiai atrodo labai maloniai - beržynėlyje į tvarkingas eiles sustatyti sukryžiuoti mediniai rąsteliai atrodo estetiškai ir tvarkingai, tad ir ant jų augantys egzotiniai grybai - lyg iš atviruko: švarūs ir kvepiantys.

Su aštriu peiliuku besisukinėjanti Renata ilgai netruko užpildyti dėžutę.

„Kai jau prasideda derlius - reikia suktis greitai, nes jie auga kaip ant mielių. Nors ir dideli grybai - valgomi ir skanūs, bet visi nori, kad grybo kepurėlė būtų dar dailios grybo formos, nesuplokštėjusi“, - paaiškino ūkio savininkė.

Jos žiniomis, rimtai tuo užsiimančių šitakio grybų ūkių Klaipėdos rajone nėra daug. Ir ji sakė suprantanti, kodėl: vizija, kaip viskas bus, ir realybė gerokai skiriasi.

„Tokių, kurie turi po keletą rąstų, yra nemažai, bet tai labiau fiktyvūs augintojai, nes anksčiau šitakio grybai labai pakeldavo reikalingą paramai gauti balą. 

Dabar jau taisyklės sugriežtintos, tad, matyt, ir fiktyvių augintojų sumažėjo. Mano žiniomis, Klaipėdos rajone registruoti tokių grybų augintojai esame tik du“, - pradėjo pasakoti R. Rimkienė.

Tai tik papildoma šeimos veikla, visą gyvenimą prekyboje dirbanti moteris ir dabar Klaipėdoje viename prekybos centre užima vadovaujamas pareigas.

„Nors pati augau bute, turėjau kaime gyvenančius senelius, tad ir suaugusią mane visada traukė kaimas. Turėjau minčių auginti smidrus, bet nesulaukiau šeimos palaikymo. 

Apie šitakio grybus informaciją suradau viename vokiškame žurnale. Labai susidomėjau, nes man labai patiko ta mintis, kad šių grybų auginimo procesą gali pats valdyti, nėra taip, kaip, pavyzdžiui, auginant uogas.

 Šie grybai, jei pats nebudini, masiškai ir neaugs. O kadangi mes gyvename aktyviai ir negalėtume atsiduoti vien šiai veiklai, man tai labai imponavo. 

Įkalbinau vyrą imtis šios veiklos, bet kai pradėjau ieškoti informacijos lietuviškai - supratau, kad jos labai stinga“, - pasakojo R. Rimkienė.

Bet moteris nepasidavė. Ji įsiprašė į vieną Lietuvoje jau egzistavusį šitakio grybų ūkį ir sumokėjo už tai, kad jos šeimininkai pasidalintų patirtimi.

"Gavome daug naudingos informacijos: kokie įrankiai reikalingi, kad galėtum tuos rąstus tinkamai paruošti, kokį stalą reikia turėti, ir t. t. Kuo daugiau domėjomės, tuo labiau supratome, kad viskas nėra taip paprasta, o kai pradedi viską daryti savo kailiu, klaidų vis tiek neišvengi.

Pirmaisiais metais nusipirkome netinkamą medieną, pasirodo, mediena turi būti nupjauta gana šviežiai, nes po kelių mėnesių ji jau nelabai tinkama tam reikalui. 

Tad pirmasis užsodintas miškovežis mums nebuvo sėkmingas. Jei turi tinkamą medieną, derliaus jau gali sulaukti po 9 mėnesių, o mes pirmojo derliaus sulaukėme tik po pusantrų metų. Dabar jau turime patikimą miškininką, tad viskas vyksta kur kas greičiau", - pasakojo moteris.

Pasak jos, turint visą reikiamą įrangą, procesas gana aiškus. Rąstus susipjauni daugiau nei metro ilgio, kiekviename jų specialiu įrankiu padarai skylutes, kur ir įdedi grybieną, o angeles užlydai vašku.

Pirmaisiais metais Renata su vyru sugebėjo šitaip paruošti per tūkstantį rąstų. Kol visa tai atliko - užtruko apie mėnesį.

„Kad pabudintum grybus, turi sukelti šoką - visus rąstelius su grybiena reikia merkti į vandenį ir parą dvi mirkyti. Jei to nepadarysi - grybai augs, bet ne taip masiškai - vos vienas kitas. 

Tad visus tuos tūkstantį rąstų etapais savo rankomis nešėme į vandens talpyklas, o kai įmirko, vėl nešėme atgal sustatyti į eiles. Neslėpsiu - tuo metu jau ne tik kalbėtis nesinori, bet net ir žiūrėti vienam į kitą“, - kad darbas sunkus ir fiziškai, atskleidė augintoja.

Visus tuos tūkstantį rąstų etapais savo rankomis nešėme į vandens talpyklas, o kai įmirko, vėl nešėme atgal sustatyti į eiles. Neslėpsiu - tuo metu jau ne tik kalbėtis nesinori, bet net ir žiūrėti vienam į kitą.

Tačiau guodė literatūroje perskaityti pažadai, kad ant kiekvieno rąstelio užaugs po kilogramą grybų. Jų kaina rinkoje siekė apie 20 eurų, tad atrodė, kad jau pirmąjį sezoną pavyks užauginti toną grybų, ir mintyse sukosi nemenkas uždarbis.

„Bet realybė buvo kitokia. Įsivaizduojama suma realybėje susitraukė dešimtimis kartų. Realiai jie neauga ant kiekvieno rąsto ir tikrai ne tokiais kiekiais. 

Iš vieno rąstelio išspausti kilogramą gali nebent per tris mirkymus, o mirkyti juos gali kas tris savaites“, - detalėmis dalijosi R. Rimkienė.

Atrodė, kad jau pirmąjį sezoną pavyks užauginti toną grybų, ir mintyse sukosi nemenkas uždarbis. Bet realybė buvo kitokia.

Dabar „KINOKO-shiitake grybų“ ūkyje stovi per 3 tūkstančius rąstų su grybiena. Po mirkymo jie dera apie savaitę, tad per tą laiką reikia spėti visus grybus nupjauti ir parduoti, kol jie švieži.

„Iš pradžių tikrai nebuvo lengva parduoti. Ko tik neprisiklausėme, buvo net ir tokių, kurie galvojo, kad šitakio grybai - nuodingi. 

Mums padėjo įsivažiuoti pažįstami ir iš užsienio grįžę emigrantai, kuriems šie grybai nebuvo jokia naujiena ir jie mielai juos pirko“, - prisiminė augintoja.

Beje, kai daugelis keiksnojome šaltą ir lietingą šios vasaros pradžią, Renata kaip tik meldė, kad tokie orai išsilaikytų kuo ilgiau. 

Mat praėjusių metų sausa ir karšta vasara šitakio grybams visai nepatiko. Jų užaugo tiek mažai, kad nepavyko patenkinti ir visų eilėje laukiančių klientų poreikių.

Šių grybų sezonas prasideda nuo ankstyvo pavasario ir tęsiasi iki šalnų.

„Tikrai tai nėra nei aukso kasyklos, nei romantika. Būna visokių minčių, bet kol kas dar neketiname pasiduoti. Dar rezgame planus, kad reikėtų išmokti tuos grybus šaldyti, džiovinti, marinuoti, kad galėtume juos realizuoti ištisus metus. Galvojame ir daugiau edukacijų vesti, nors kol kas tai - ne mano arkliukas“, - planais dalijosi moteris.

Beje, klientai perka ne tik grybus, ne vienas susigundo įsigyti ir patį rąstą, kurį parsivežę į savo sodybą patys augina grybus savo reikmėms. 

Yra ir tokių, kurie tokius rąstus perka kaip išskirtinę dovaną artimiesiems. Bent jau Klaipėdos rajone per šią Tėvo dieną ne vienas tėvelis sulaukė ir tokios dovanos.

Klientai perka ne tik grybus, ne vienas susigundo įsigyti ir patį rąstą, kurį parsivežę į sodybą patys augina grybus savo reikmėms. Yra ir tokių, kurie tokius rąstus perka kaip išskirtinę dovaną artimiesiems.

„Anksčiau rąstų nedrįsau pardavinėti, nes matėme, kad mediena buvo netinkama. Dabar, kai jau esame tikri dėl medienos kokybės ir galime duoti garantijas, kad tinkamai prižiūrimi jie tikrai duos derlių - jau kita kalba“, - atviravo augintoja.

Ji sakė ir pati labai mėgstanti šiuos grybus, o pats skaniausias patiekalas labai paprastas - ant duonos uždėtas pagardas - tiesiog keptuvėje ant sviesto pačirškinti grybai.

„Skonis grynai kaip baravyko. Dėl ryškaus skonio juos mėgsta naudoti ir azijietiškiems patiekalams gaminti“, - pasakojo moteris.

Pasiteiravus, ar valgydama tiek daug geromis savybėmis garsėjančių grybų pajuto energijos ar jėgų antplūdį, moteris buvo sąžininga: „Ne. Net nepagalvojau apie tai. Gal dėl to, kad aš negaliu valgyti tų grybų žalių, o juk visos naudingosios medžiagos geriausiai išlieka šviežiuose grybuose“, - svarstė.