Jaunoji viešųjų ryšių specialistė: rašymas padėjo atrasti save

„Banga“ domėjosi, kaip Gabrielė pasirinko studijų kelią ir kaip rašymas darė įtaką savęs paieškoms.

Atsakingai ieškojo studijų programos

– Kas lėmė viešųjų ryšių studijų pasirinkimą užsienyje?

– Noras vis kažką veikti paskatino išbandyti itin skirtingas veiklas: sportą, dainavimą, visažą, dailę, žurnalistiką. Supratau, kad mėgstu rašymą, socialinių tinklų administravimą.

Nuo 9 klasės aktyviai ieškojau įdomių studijų programų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – dalyvaudavau studijų mugėse, tad, atėjus laikui rinktis studijų programą, buvau užtikrinta savo pasirinkimu.

Gąsdino tik tai, kad reikės mokytis kitoje šalyje toli nuo namų. Čia „pasisekė“ – dėl karantino suvaržymų didžiąją pirmojo ir antrojo kurso dalį praleidau Lietuvoje.

– Nuo pat studijų pradžios dirbai. Kaip pavyko suderinti darbą ir mokymąsi?

– Nebuvo lengva, tačiau turiu stiprų norą būti nepriklausoma. Jungtinės Karalystės studijų modelis toks, kad paskaitos per savaitę – vos aštuonios, tad turėjau daug laisvo laiko.

Pirmaisiais studijų metais tris dienas mokiausi, keturias – dirbau. Antrais studijų metais mokiausi, visu etatu atlikau praktiką bei savaitgaliais dirbau prekybos centre.

Šiuo metu taip pat derinu studijas ir dirbu visu etatu, esu viešųjų ryšių vadovė viename universiteto projekte. Aišku, kartais dėl streso šlubuoja sveikata, tačiau išmokau planuoti laiką ne tik darbui, bet ir poilsiui.

– Šiuo metu dirbi nuotoliniu būdu skaitmeninės rinkodaros agentūroje su nuomonės formuotojais. Koks tai darbas?

– Nuolat kintantis, bet labai įdomus. Privalumas ir tai, kad galiu dirbti iš namų. Man patinka bendrauti su žmonėmis, o čia tokio pobūdžio veiklų labai daug.

Kasdien yra nemažai darbo, atsakomybių, tačiau kiekvieną iššūkį priimu kaip naują galimybę išmokti kažko naujo. Manau, kad toks nusiteikimas lėmė ir paaukštinimą po dviejų mėnesių. Smagu ir tai, kad dar nebaigusi studijų galiu pritaikyti įgytas žinias.

Vertina patirtį laikraštyje

– Jau ketverius metus bend­radarbiauji su „Bangos“ laik­raščio redakcija. Kuo tave sužavėjo rašymas?

– Niekada nemaniau, kad galiu rašyti, tuo labiau rajono laikraštyje, kurį ištikimai skaito mano seneliai ir tėvai.

Devintoje klasėje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Zofija Vaitkuvienė pasiūlė parašyti apie išvyką į Priekulę. Pirmas blynas buvo prisvilęs (juokiasi – aut. past.).

Vėliau mokytoja pasiūlė parašyti apie studijų mugę, sekėsi jau geriau. Iš lėto pamilau rašymą ir galimybę būtent spaudos puslapiuose įamžinti žmonių istorijas.

Kaip tik tada „Banga“ pristatė jaunųjų korespondentų komandą, joje nutariau išbandyti jėgas ir aš. Pamenu, kad penktadienį pakvietė į pokalbį, o trečiadienį jau išspausdino pirmąjį mano straipsnį.

Man buvo didelė garbė. Redaktorė Vilija Butkuvienė nuolat suteikė naujų temų, įžvalgų, kritikos, pagyrimų. Teko kalbinti daugybę įvairių ir itin įdomių asmenybių, išgirsti jų istorijas. Visa tai padėjo man augti ir suprasti, kokia lietuvių kalba, o rašomas žodis svarbus ir galingas.

– Kuo vertinga „Bangoje“ įgyta patirtis?

– Laikraščiui rengdama straipsnius praplėčiau savo akiratį, pagilinau žinias apie politiką, kultūros svarbą. Išmokau labiau pasitikėti savimi, nebijoti bendrauti su įvairiomis asmenybėmis.

Suprantu, kad jauni žmonės net neįsivaizduoja, kiek daug įdomių galimybių suteikia darbas kūrybiškai, aktyviai dirbančioje „Bangos“ redakcijoje.

Čia nebijoma pasitikėti (žinoma, redakcijos pasitikėjimą reikia pelnyti sisteminga veikla, kartais mano bendraamžiai įpareigojimų nesugeba įveikti).

Tad kur daugiau nei laikraštyje būčiau turėjusi tokią progą: juk kalbinau LR Prezidentą Gitaną Nausėdą, dariau interviu su verslo, politikos atstovais, redakcijos komandiruota dirbau iš Europos Parlamento Strasbūre.

Kūriau įrašus socialiniams tinklams, vedžiau tinklalaides. Tai padėjo lavinti kūrybiškumą, kritinį mąstymą, ieškoti kitokių kampų straipsniams.

Labiausiai rašymas padėjo geriau pažinti ir atrasti save. Visas įgytas žinias pritaikau studijose ir kituose savo darbuose. Labai džiaugiuosi ir sukurtais ryšiais – grįžusi iš Londono į redakciją užsuku lyg į antrus namus, čia visada laukiu pokalbių ir naujų įžvalgų.

Londonas – ne rožėmis klotas?

– Kokios veiklos padeda atsipalaiduoti po darbų?

– Mėgstu susitikti su draugais ir atrasti vis naujų vietų Londone. Miestas milžiniškas, tad visada smagu ieškoti dar nematytų vaizdų.

Čia ant kiekvieno kampo jų gausu. Gyvenu šalia parko, po ilgos darbo dienos, ypač kai geras oras, dažnai išeinu pasivaikščioti. Jei dienos niūrios, skaitau knygas, žiūriu detektyvus.

Taip pat laisvalaikiu mokausi ispanų ir turkų kalbų, daugybė mano draugų iš šių šalių.

– Kaip atrodo gyvenimas Londone?

– Visų pirma paneigsiu stereotipą, kad čia dažnai lyja (šypsosi – aut. past.). Gal labiau būna apsiniaukę, bet lyja tikrai retai. Tai leidžia išnaudoti galimybę mėgautis miesto vaizdais ir vaikščioti gatvėmis, kurias mačiau filmuose.

Mano universitetas – UNESCO pasaulio paveldo objektas, visai šalia centrinio Londono, tad čia dažnai filmuojami garsūs filmai ir serialai, itin įstabu pamatyti filmavimo užkulisius.

Čia labai įdomu ne tik mokytis, bet ir gyventi, tyrinėti naujas vietoves, lankytis muziejuose. Tačiau dažnai pasijaučia ir koks tai didelis miestas – norint nusigauti iki centro, kuris, atrodo, yra visai netoli, kartais tenka keliauti net valandą ar dvi. Ir patys anglai sako, kad gyvenimas Londone ir visoje Jungtinėje Karalystėje nebėra toks paauksuotas, kaip anksčiau buvo.

Nuolat besikeičiantys ministrai pirmininkai, imigrantų antplūdis, kylančios kainos ir darbuotojų streikai apsunkina kasdieninį gyvenimą.

Čia gražu apsilankyti, studijuoti, tačiau gyvenimas čia „neprilipo“ ir jau svajoju grįžti į Lietuvą.

– Kokius didžiausius skirtumus matai tarp gyvenimo užsienyje ir Lietuvoje?

– Žinoma, kultūros labai skirtingos, tačiau susiduriame su tomis pačiomis problemomis, kokios šiuo metu vyrauja visame pasaulyje.

Skiriasi tik tai, kaip žmonės į jas reaguoja – lietuviai mėgsta labiau pabambėti, anglai labiau imasi veiksmų – streikuoja švietimo, medicinos sistemos, į gatves išeina tūkstančiai nepalaikančių valdžios sprendimų.

Taip pat pastebėjau, kad britai labai patriotiški net ir politikos nestabilumo metu. Į mūsų Sausio 13-osios minėjimą mieste susirenka vos keliasdešimt žmonių, o valstybinių švenčių metu tautinius ženkliukus įsisega ne visi.

Čia per Atminimo sekmadienį (kai išreiškiama pagarba mirusiems pasaulinių karų metu) visi dėvi aguonos žiedo ženkliukus. Jais išpuošti namų langai, automobiliai, net dviračiai.

Jaunimui reikia tik postūmio

– Pati prieš trejus metus baigei Gargždų „Vaivorykštės“ gimnaziją. Šiuo metu abiturien­tai ruošiasi egzaminams, ką jiems svarbu žinoti?

– Svarbiausia džiaugtis šiuo laikotarpiu. Pamenu, kad labai laukiau mokyklos baigimo, egzaminų ir naujo iššūkio – studijų užsienyje.

Tačiau nepamiršau ir džiaugtis mažais dalykais. Mokslus baigiau per karantiną, mokiausi nuotoliniu būdu, tad stengiausi skirti laiko susitikti ar bent parašyti draugams, daugiau laiko praleisti su šeima ir augintine Naida.

Galiu patvirtinti, kad prasidėjus studijoms apie egzaminų rezultatus ar padarytas klaidas negalvoju, tad džiaugiuosi, kad per daug dėl jų ir nesijaudinau.

Taip, egzaminai nulemia, ar įstosi į vieną ar kitą studijų programą, tačiau daugiau galios jie ir neturi – patys esame atsakingi už kitus pasirinkimus.

Tad palinkėčiau abiturientams per daug nesijaudinti ir skirti laiko ne tik mokymuisi, bet ir laisvalaikiui su artimaisiais.

– Dažnai moksleiviai nerimauja dėl studijų pasirinkimo. Kaip pažinti save ir atrasti mėgstamą veiklą?

– Vieno atsakymo nėra, manau, kad nebūtina atrasti savęs būnant aštuoniolikos. Supratus tai, studijų pasirinkimas neatrodo toks baisus.

Žinoma, svarbu pradėti domėtis savimi anksčiau, kartais jaunimą reikia pastūmėti tai daryti. Kiekvienas žmogus yra savitai įdomus ir išskirtinis, tai atradus netgi smagu leisti laiką su savimi, keistis ir augti.

Aš tai aktyviai dariau nuo devintos klasės, nes stodama į universitetą norėjau būti užtikrinta savo pasirinkimu. Todėl išbandžiau daug įvairių būrelių, prisijungiau prie gimnazijos prezidentūros, atlikau asmenybės testus.

Taip pat bendravau su kitais mokiniais ir studentais – domėjausi, kas lėmė jų studijų pasirinkimus. Atmetimo būdu mažais žingsniais ėjau link to, ką labiausiai mėgstu – komunikacijos. Tad į studijų kelią žengiau tvirtu žingsniu.