Jėgos aitvarų sporto entuziastė: „Kaitai“ man yra romantika"

Moteris pajuokavo, kad jei aitvaravimas, arba vadinamasis kaitavimas, būtų jos nuolatinė veikla, gyventi tikriausiai būtų lengviau, mat šis sportas reikalauja ne tik daug fizinių jėgų, bet ir laiko. Tačiau savo didžiąją dalį laisvo laiko prie Kuršių marių leidžiančios „kaituotojos“ meilė šiam sportui jautėsi iš kiekvieno jos pasakyto žodžio.

Gaile, trumpai papasakokite apie save.

Mano darbinė veikla susijusi su Lietuvos kultūros ir gamtos paveldu. Šiuo metu mano tikslas yra prikelti Aštriosios Kirsnos dvarą naujam gyvenimui, ieškome finansavimo, restauruojame istorinius šio komplekso pastatus, siekiame juos įveiklinti ir tokiu būdu išsaugoti ateities kartoms.

O hobis yra „kaitavimas“. Užsiimu ir kitomis vandens lentų sporto rūšimis, tačiau daugiausiai laiko skiriu aitvaravimui.

Kartais pagalvoju, kad jei aitvaravimas būtų veikla, kuria užsiimu nuolatos, būtų paprasčiau, nes tai labiau gyvenimo būdas nei hobis. Tu nuolatos turi stebėti vėjo prognozes, važiuoti pajūrin ar prie Kuršių marių, kai pučia vėjas. O pučia jis ne visada.

Kiek laiko skiriate šiam sportui?

Lietuvoje aitvaravimo sezonas yra ganėtinai trumpas. Prieš kelias savaites, kai buvau Maroke, „kaituotojai“ Lietuvoje rašė, jog jau pradėjo plaukioti be pirštinių ir batų. Jėgos aitvarų sporte papildomos aprangos priemonės nėra itin mėgstamas dalykas. Visada norisi jausti lentą, vairalazdę, dėl to sezonas pas mus tęsiasi nuo balandžio vidurio iki spalio galo.

Yra žmonių, kurie Lietuvoje aitvaruoja ir žiemą, Naujus metus pasitinka jūroje. Aš nesu tokia ekstremalė ir didelė šalto oro mėgėja, todėl kartu su vyru vykstu į šiltuosius kraštus ir ten atostogų metu aitvaruoju. Visos mūsų atostogos būna kažkur šiltuose kraštuose, kur yra tinkamos sąlygos jėgos aitvarams. Tačiau tai būna tik keletą savaičių per metus. Sakyčiau, prie sezono Lietuvoje galima pridėti dar apie papildomas 2 savaites aitvaruojant ne Lietuvoje.

Kaip susižavėjote šituo sportu?

Pradžia buvo tarsi avantiūra. Aš buvau paauglė ir mes su tėčiu (aš gyvenu Kaune) susiruošėme važiuoti link Latvijos pajūrio panemune, palei Kuršmares. Susikrovėm į automobilį baidares, dviračius ir išvažiavom. Važiuodami pasiekėme ir „atradome“ Svencelę. Pamatėme pievą, ten žmonės mokėsi aitvaruoti. Mes nusprendėme likti, tuo metu ten vyko vaikų jėgos aitvarų stovykla, tėtis suorganizavo, jog ir mes galėtumėme kartu su jais mokytis. Taip mes įsitraukėme į tą stovyklą ir per savaitę išmokome aitvaruoti.

O vėliau viskas kažkaip aprimo. Tik po kelerių metų nusprendėme su tėčiu vėl atvykti į Svencelę ir pamėginti prisiminti tai, ką išmokau. Tuomet sutikau savo draugę „kaituotoją“ Miglę Glinskytę. Tuo metu ji buvo viena iš nedaugelio man matytų panašaus amžiaus aitvaruojančių merginų. Mes susibendravome, pradėjome važinėti į Svencelę ir vėliau netgi ten dirbti.

Įdomu, kas šiame sporte labiausiai žavi?

Asmeniškai man, lyginant su kitomis vandens lentų sporto šakomis, jėgos aitvarai yra romantika. Tai labai individualus sportas, bet ta gamtos romantika, kai tavęs netraukia kabelis ir elektra, labai žavi. Tai labai panašu, kaip pačiam su snieglente užkopti ant kalno ir tada čiuožti.

Antroji priežastis yra ta, jog vanduo ir vėjas išvalo tau galvą. Tu gali būti „užsivėlęs“ savo rūpesčiais, bet tik nuvažiuoji, apsirengi hidrokostiumą, įlipi į vandenį - ir tave tiesiog nuskalauja. Po kelių nukritimų tu jautiesi kaip naujai gimęs. Nebeprisimeni nei ką tą dieną ką veikei. Tiesiog esi tu, jėgos aitvaras ir vėjas. Labai geras atsijungimas nuo viso ko.

O trečioji priežastis - tobulėjimas. Dabar jau esu pasiekusi tą stadiją, kai noriu išmokti kuo daugiau tam tikros disciplinos triukų. Labai smagu, kai tau pavyksta įgyvendinti vieną iš tų triukų, kurį mokeisi mėnesių mėnesiais. Ta euforija, kuomet pavyksta vieną, antrą, trečią kartą padaryti, labai „veža“.

Kokių dabar tikslų siekiate šioje srityje?

Šiuo metu tikslas buvo atsistoti atgal ant lentos, nes metus gydžiausi traumą, kuri atsitiko dėl aitvaravimo. Buvau susilaužiusi kulną ir tie metai neaktyvaus gyvenimo ir neturėjimo jokio sąlyčio su sportu, kurį myli, labai paveikė, todėl norėjosi grįžti ir atgauti turėtus įgūdžius, padaryti triukus, kuriuos mokėjau iki traumos.

Nežinojau, ar galėsiu kada nors aitvaruoti taip pat, kaip tai dariau anksčiau, nes traumos padariniai jaučiasi tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

Dabar buvau Maroke, pabandžiau vėl aitvaruoti ir supratau, kad galiu viską daryti. Tada ir prasidėjo kitų tikslų siekimas, kurie susiję su viena iš kaitų disciplina, tai yra „freestyle“ arba kitaip - laisvasis stilius.

Ar pati esate dalyvavusi kokiose nors varžybose? Galbūt esate kažką laimėjusi?

Teko dalyvauti varžybose. Lietuvoje nėra tokio dalyko kaip šalies jėgos aitvarų čempionatas. Dabar vyksta tokios dvi vietinės varžytuvės per metus. Susiburia jėgos aitvarų mokyklos ir suorganizuoja kasmetines varžybas. Labai džiaugiuosi šiomis iniciatyvomis ir kiekvienais metais tikiuosi, kad renginiai neužges, o tik stiprės. Varžybos būna kaip susibūrimas, kuomet visi kartu praleidžiame laiką.

Ten dalyvauju, kai tik turiu galimybę. Tiesa, praeitais metais buvau „iškritusi“ dėl traumos, negalėjau dalyvauti. Bet užpraeitais metais „Kintų Kaitų Klubo“ organizuojame „Vėjo festivalyje“ laisvojo stiliaus disciplinoje užėmiau 2-ąją vietą. Man asmeniškai tai reikšmingas ir prie širdies labai glaudžiamas laimėjimas.

Kaip nusprendėte tapti jėgos aitvarų trenerio asistente?

Tai ir norėčiau pirmiausia pabrėžti, jog esu ne trenerė, o trenerio asistentė. Asistentas gali išmokyti žmogų valdyti jėgos aitvarą ir papasakoti visą šio sporto teorinę dalį ant kranto, tačiau negali su mokiniu kartu lipti į vandenį.

Iš tiesų tai buvo mano vyro mintis, tačiau aš jai labai pritariu. Norėjome prisiminti ir atsišviežinti tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, saugumo įgūdžius.

Taip pat visą laiką sulaukiame iš draugų ir pažįstamų prašymų pamokyti aitvaruoti. Bet tai yra labai atsakingas uždavinys, nes tu gali labai „prisidirbti“. Jėgos aitvaras sugeneruoja nemenką jėgą, kurios nesugebant suvaldyti, neperėjus saugumo kursų ar neturint tinkamos įrangos, nesunkiai gali įvykti nelaimė besimokančiam ar šalia jo esančiam. Todėl šiame sporte negali būti savamokslis. O ir mokyti kitą gali tik sertifikuotas treneris, kuris gali ir turi žinių, kaip tai daryti.

Tapti trenere nėra jūsų tikslas?

Ne, tapti trenere nėra mano tikslas. Nebent sugalvočiau kardinaliai keisti gyvenimą ir profesiją, tuomet galbūt ir norėčiau būti aitvaravimo trenere. Galėčiau išvykti į užsienį ir ten užsiimti šia veikla. Tačiau šiuo metu tapti trenere nenoriu.

Kiek domėjausi, visi kursai trunka apie 8 valandas? Ar iš tiesų žmogus per tokį trumpą laiką gali išmokti vienas pats plaukioti vandenyje?

Teoriškai taip, per tiek laiko žmogus turėtų išmokti aitvaruoti. Jeigu jis yra imlus mokinys ir jeigu leidžia oro sąlygos, per 6-8 valandas žmogus tikrai gali atsistoti ant lentos ir nuplaukti į abi puses. Tačiau tai nereiškia, jog po 8 valandų naujasis aitvaruotojas turės drąsos vienas pats kelti aitvarą ar plaukti vandenyje.

Kokio reikia pasiruošimo pradedančiajam aitvaruotojui?

Nereikia jokio fizinio pasiruošimo, žmogus gali eiti drąsiai ir tikėti, jog išmoks. Jeigu kalbame apie konkrečius triukus, tada taip, turi būti fiziškai pasiruošęs vien dėl to, jog reikia raumenų jėgos. Tačiau išmokti paties aitvaravimo principų tikrai gali visi. Įranga yra pritaikyta įvairaus sudėjimo žmonėms. Tikrai joks treneris nerekomenduos ir neleis naudoti per didelio jėgos aitvaro, jog jis žmogų išskraidintų į orą. Jėgos aitvaras yra parenkamas toks, kad žmogus galėtų pažaboti jį pagal savo fizines galimybes.

Kartais net geriau, kai žmogus supranta, kad jis nėra toks stiprus ir ne taip lengva pažaboti aitvarą. Man patinka sakyti, jog kuo tu būsi švelnesnis ir moteriškesnis, kuo mažiau jėgos naudosi valdydamas vairalazdę, tuo draugiškesnis jėgos aitvaras bus su tavimi. Kartais su vyrais, kurie turi daug raumenų, būna sudėtinga, nes jiems atrodo, kad stiprūs raumenys leis iškart daryti triukus ir juos greičiau išmokti.

Ar dažnai merginos renkasi jėgos aitvarus?

Kai aš pradėjau sportuoti, tuo metu aitvarų sporte nepastebėdavau daug merginų jėgos, ypač jaunų. Bet jeigu jūs šiandien atvyktumėte į Svencelę vėjuotą dieną, didelė kiekybinė atskirtis tarp moterų ir vyrų tikrai nesijaustų.

Kalbant apie mano discipliną - laisvąjį stilių - tikrai norėčiau išvysti daugiau merginų. Pavyzdžiui, pasaulinėse laisvojo stiliaus disciplinos varžybose šiuo metu dalyvauja 8 moterys, o vyrų varžybose būna per 20.

Moterys yra emocionalesnės ir šiek tiek kitaip žiūri į patį mokymosi procesą, todėl būtų smagu turėti daugiau bendraminčių, besidalinančių būtent šiuo tobulėjimo procesu: tiek psichologiniais, tiek fiziniais iššūkiais. Pasidalinti savo patirtimi, mokytis vienoms iš kitų ir tiesiog pabūti tarp moterų, šios disciplinos atstovių, - to dažnai pasigendu.

Papasakokite pačią įsimintiniausią aitvaravimo istoriją.

Galiu papasakoti apie užsienyje patirtą įdomų „kaitavimo“ konceptą, kuris mane labai sužavėjo. Turiu omenyje aitvaravimą iš negyvenamų salų Raudonojoje jūroje. Išplaukėme iš Hurgados uosto su labai didele jachta. Ta jachta iš vienos salos plaukė į kitą, o mes išsilaipindavome ir aitvaruodavome.

Toks būdas man buvo didelis atradimas, nes paprastai aitvaruoti važiuoji į vieną lokaciją ir tai darai iš vieno kranto. O čia tu visą laiką esi apsuptas vandens. Ryte atsikeli, išeini iš savo kambario ir pajunti vėją, net nereikia stebėti prognozių, sėdi į motorines valtis ir plauki su įranga į negyvenamą salą. Labai rekomenduoju išmėginti visiems, kurie nori aitvaruoti įdomioje vietoje.

Asmeninio albumo nuotraukos