Ką veiksime per ilgąjį Vėlinių savaitgalį?

Vita GRIGALIŪNIENĖ, LCC universiteto komunikacijos direktorė

Su šeima, dviem dukrytėmis ir vyru aplankysime jo senelių, o mano prosenelių kapus. Stengiamės laikytis tvarumo principų. Dažniausiai nešame žvakutes. Jau buvau su vaikais ir aptvarkiau kapelius, jie paruošti Vėlinėms.

Mane lankyti kapus išmokė močiutė. Ji uždega žvakelę ir ant nepažįstamo žmogaus kapo. Manau, ypač svarbu apie išėjusius anapilin papasakoti mažiems vaikams. 

Aš stengiuosi savo dukroms parodyti, kur yra išėjusieji, aiškinu, kad jie visada yra šalia mūsų, saugo mus, pataria, nors mes ir nesuprantame, kaip tie patarimai mus pasiekia.

Manau, kad nebūtina važiuoti į kapines, norint prisiminti mirusiuosius. 

Man atrodo, kad juos galima prisiminti ir tiesiog vaikščiojant miške ar prie jūros, pietaujant su šeima, nebūtinai nešant plastikines gėles, krūvas žvakių, kurios parduodamos kelis kartus brangiau. 

Mes turime tradiciją - iš kapinių važiuojame pas mano mamą valgyti pietų.

Tą savaitgalį niekur važiuoti neplanuoju. Turiu du mažus vaikus, mokykloje bus atostogos, tvarkysiuosi namus, gal kepsime kokį nors pyragą.

Erlandas PAPLAUSKIS, gamtininkas

Kai tik man lieka laiko, jį visada praleidžiu gamtoje. O dabar pats grožis - tik turėk laiko braidyti po rudenį. Grožiesi kraštovaizdžiu, ką čia dar gali geriau sugalvoti.

Laikausi krikščioniškų normų ir nedalyvauju masiniame kapų lankyme. Aš tas dienas išnaudoju savo vidiniams reikalams. Mano santykis su mirusiaisiais yra labai konkretus - atsiminimas geriausių senelių ir močiučių savybių. Jie turi gyventi tavo širdyje.

Santykį su išėjusiais artimaisiais galima turėti ir ne kapinėse. Žinoma, man svarbu žinoti vietą, kurioje jie yra palaidoti. Tokius dalykus turi žinoti vaikai, anūkai. Man kartais svarbu būna ta proga aplankyti Mažojoje Lietuvoje sunaikintas kapines. Jų sunaikinta šimtai.

Kapų lankymas, masinės Vėlinės neatitinka mano pasaulėžiūros. Aš labiau biblinės kultūros žmogus. Joje tokie dalykai nepraktikuojami. 

Tai archajiškos pagonybės liekana, praktikuojama iš inercijos. Abejoju, kad žmonės nuoširdžiai tikėtų bendravimu su vėlėmis.

Šiaip tai žmonės iš kapų lankymo daro „tūsą“. Man atrodo, kad per šurmulį, giminių susirinkimus memento mori momentą galima lengvai pamesti. 

Geriau tam skirti savo paties sau patogų laiką. Dabar būna toks truputį „tūsas“ su daug veiklos: nupirkt tą, aną, sutvarkyti, pasiruošti, gaminti vakarienę, nervintis kamščiuose ir t. t. 

Dažnai tas susitikimas su savim ir mirusiuoju neįvyksta per tą pasaulio šurmulį. Bet čia aš kalbu tik apie save, tai, ką daro kiti, ne mano reikalas.

Alina VELYKIENĖ, bendrovės „Sinergijos projektai“ ir Klaipėdos baleto mokyklos vadovė

Pirmiausia aplankysiu artimųjų kapus, susitiksiu su vyro, su savo giminėmis. Tai yra laikas, kai mes susitikę prisimename savo protėvius ir pasižiūrime vieni kitiems į akis, kol esame gyvi. Tai prasminga sustojimo akimirka mums, gyviesiems, savo gyvenimo kelionėje.

Gyvenimas yra svarbus gyviems. Esu palaidojusi abu tėvelius, tad suprantu, kad laikas gyviesiems susitikti ir bendrauti yra didžiausia vertybė. 

Santykius su žmonėmis kuria gyvieji. Jie - didžiausia varomoji jėga mums kurti, gyventi ir džiaugtis nesusvetimėjant. Visus santykius reikia puoselėti esant gyviems.

Dirbu trijuose darbuose. Per savaitę turiu ne penkias, o septynias darbo dienas. Mokinių atostogos - vienas atsikvėpimas. 

Klaipėdos baleto mokykloje įgyvendiname projektą, tad ilsėsimės tik lapkričio 1-ąją, o visomis kitomis dienomis kursime, planuosime ir t. t. 

Kai esi verslo atstovas arba savininkas, suvoki, kad atsakai ne tik už save, bet ir už kartu dirbančius žmones, kurių šeimos gerovė priklauso nuo tavo veiklos rezultatų.

Kapų lankymo dienomis man norėtųsi mažiau pompastikos, daugiau žvakių šviesos. Reikėtų mažiau stengtis patikti kitiems ir pirmiausia rasti ramybę savo širdyje ir ją skleisti santykiuose, susitikimuose bei prasminguose pokalbiuose.

Andrius PELAKAUSKAS, fotografas

Norint aplankyti artimo žmogaus kapą nereikia laukti lapkričio 1-osios.

Neplanuoju kur nors važiuoti per tą ilgąjį savaitgalį, praleisiu jį ramiai. Paprastai tomis dienomis nueinu aplankyti kapų kaip priklauso, ir viskas. Kokių nors tradicijų šioje srityje neturime. Visos tradicijos jau seniai palaidotos - didžiosios daugumos artimųjų, kurie puoselėdavo jas, jau nebėra.

Bronė ŠVITRIENĖ, Klaipėdos universiteto docentė

Važiuoti tomis dienomis niekur neplanuoju. Dabar esu Vilniuje, grįšiu sutvarkyti kapų. Visuomet stengiuosi uždegti žvakutę, į kapines paprastai važiuoju lapkričio 1-ąją.

Kapus pradedame lankyti nuo ryto. Važiuojame ir į Ukmergės rajoną, ten yra palaidotas tėtis, ir grįžtame atgal. Vyrą ir mamą palaidojau čia pat, netoli Švėkšnos.

Nemėgstu kapo puošti gausiai, darau tai kukliai - padedu chrizantemų arba viržių, kurie man patinka, ir uždegu žvakutę. Stengiuosi tiems kapams, kurie yra toliau, nupirkti tą žvakę, kuri ilgai dega.

Man nepatinka, kad tomis dienomis susidaro transporto kamščiai, bet ką padarysi. Kartais nuvažiuoju ir savaitę prieš tą datą. Tai priklauso nuo užimtumo tuo metu, nuo to, kiek turiu laiko.

Nesureikšminu to dalyko, kad privalai lankyti kapą būtent tą minutę, būtent tą dieną. Mirusiuosius visų pirma reikia turėti širdyje, kaip ir Dievą. Jeigu eisi į bažnyčią kiekvieną vakarą, tai dar nereiškia, kad Dievas tavyje.

Žinokite, man labai nepatinka tas Helovynas. Tai ne mūsų šventė ir ji man visais atžvilgiais nepriimtina. Ji agresyvoka, net baugu būna.

Klaudijus PŪDYMAS, skulptorius

Jau trečia diena, kai esu Prancūzijoje - netoli Paryžius. Pabūsiu 10 dienų ir grįšiu į Lietuvą spalio 31 dieną. Čia man ir poilsis, ir atitrūkimas nuo tam tikrų darbų. 

Kaip tik pasikraunu gerų emocijų, o grįžus namo prasidės darbai. Kai ateini į dirbtuves, pamatai, kad visi įrankiai laukia, kada juos paimsi.

Žinoma, savo tėvų kapus lankau. Jie palaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse. Ten visa mūsų giminė nuo senų laikų - ir mano tėvų tėvai. 

Paminklą jiems pats padariau. Puošyba minimali, gėlių daug nėra, nes kapas visai kitame mieste, tokia ir ta priežiūra - per daug neprivažinėsi. 

Tradicija tokia, kad nuolatos jose rinkdavomės. Dabar jau ir jaunimas ateina, mano vaikai. Aš kartais būnu išvykęs, ne visada nueinu.

Nesu dažnas kapinių lankytojas. Tomis dienomis reikalinga tolerancija - visi skuba į kapines, važiuoja iš pakraščių. Netgi, sakyčiau, tai šventas dalykas. 

Taip ir turi būti visame pasaulyje. Kitose šalyse tomis dienomis ir juokaujama, pavyzdžiui, švenčiant Helovyną.