Kai susivienija gentys ir pildosi vestuvinės svajonės

(2)

Pagal XIX a. vidurio Mažosios Lietuvos vestuvių papročius šią vasarą žiedus sumainę juodkrantiškiai Rūta ir Karolis Tamuliai ir patys buvo maloniai nustebę, kaip lengvai pildosi svajonės, kai dėl bendro tikslo susiburia visa bendruomenė. Pasirodo, viskas paprasta - tereikia nustoti viską iki smulkmenų vienam pačiam planuoti, kontroliuoti ir pasitikėti tau padėti pasišventusiais žmonėmis. Jei tokių per gyvenimą užgyvenai - tada gali drąsiai svajoti.

„Įžangoje būtinai parašykite, kad tie, kurie planuoja ateityje tuoktis pagal senovės papročius, geriau toliau teksto neskaitytų, nes per vestuves neliks netikėtumo, kuris, pasirodo, tokioje šventėje labai svarbus“, - pradėdamas pokalbį užsiminė išskirtines vestuvių apeigas su savo žmona patyręs Karolis Tamulis.

Jaunas vyras Juodkrantėje gyvena nuo 2017-ųjų. Vilniuje gimęs ir augęs K. Tamulis tiesiog atvyko gyventi į savo mamos tėviškę.

„Nors aš augau Vilniuje, Juodkrantė visada man buvo tarsi namai, nes čia, pas senelius, praleisdavau visas vasaras. Tad nenuostabu, kad širdis traukė į šį kraštą“, - pasakojo Juodkrantėje jau tvirtai šaknis įleidęs Karolis.

Ne tik vietiniai, bet ir atvykėliai Karolį dabar pažįsta kaip tradicinės žvejybos puoselėtoją. Jis kartu su žmona Rūta, Neringos gimnazijos pradinių klasių mokytoja, organizuoja ir pažintinius susitikimus - populiariai vadinamas edukacijas: pasakoja apie tradicinės žvejybos inventorių ir žuvų gaudymo būdus.

„Su tradicine žvejyba buvau susipažinęs nuo pat vaikystės, tad atvykęs gyventi į Juodkrantę žinojau, kokios veiklos imsiuosi. Perėmiau žvejybos inventorių iš kaimyno ir visa galva pasinėriau į svajonių darbą.

Pamažu įsiliejau ir į juodkrantiškių bendruomenę, stengiausi dalyvauti talkose, neatsisakydavau išvirti žuvienės organizuojamuose renginiuose. Žinoma, pelnyti vietinių simpatijas padėjo ir mano giminystės ryšiai su šiuo kraštu“, - pasakojo žvejys.

Rūtą galima vadinti meilės emigrante - klaipėdietė tuomet dar pas būsimą vyrą Karolį į Juodkrantę atsikraustė prieš trejus metus.„Viskas susiklostė tarsi savaime - atvažiavau savaitgaliui, o likau visam laikui“, - meilės vyrui ir Juodkrantei neslepia Rūta.

Iš svajonių mozaikos gimė paveikslas

Kai jauna pora pradėjo planuoti vestuves, abu sutarė, kad jos nebus šiuolaikiškos.

„Norėjome sakralumo, svarstėme, kad būtų gerai, jog vestuvių apeigos būtų artimos tai vietovei, kurioje mes dabar gyvename. Svarstėme apie kuršiškas arba Mažosios Lietuvos vestuvių apeigas, bet net neįsivaizdavome, ar jos yra aprašytos, ar būtų galinčiųjų tokias tradicines vestuves pravesti“, - kalbėjo Rūta.

Planuodama vestuves būsima nuotaka vis užsimindavo norinti, kad apeigos vyktų miške. Karolis vis primindavo, kad turi savo rankomis statytą medinę valtį, svarstė, kad ir ji galėtų praversti.

„Aš turėjau ir dar vieną svajonę - vieno filmo finalinėje scenoje buvau mačiusi, kaip viename kaime visa bendruomenė susineša į lauką stalus, vaišes ir švenčia vestuves. Man ši scena buvo labai įstrigusi“, - kaip vyko planavimas, prisiminė Rūta.

Visos jaunųjų svajonės išsipildė su kaupu. Kaip jiedu sako - labai natūraliai ir neplanuotai iš visų mažų svajonių susidėliojo paveikslas.

Ko gero, visi taškai ant I susidėliojo, kai Rūta darbe kolegės - Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ folkloro ansamblio „Giedružė“ vadovės Audronės Buržinskienės pasiteiravo, galbūt ji su ansambliu galėtų per vestuves padainuoti tradicinių vestuvėms tinkančių dainų.

Kolegė ne tik mielai sutiko, bet pažadėjo prikalbinti prisijungti ir Ramunės Pečiukonytės vadovaujamą Juodkrantės folkloro ansamblį „Aušrinė“.

O galų gale A. Buržinskienė pasiūlė saliamonišką sprendimą - paprašyti „Giedružės“ ansamblyje taip pat dainuojančios Aušros Feser, puikiai išmanančios tradicines Mažosios Lietuvos vestuvių apeigas, pagalbos.

„Kokia buvo laimė, kai, paskambinus Aušrai, ji mielai sutiko ne tik padėti suorganizuoti, bet ir draugiškai pasisiūlė viską pravesti, o į kompaniją dar pažadėjo pasikviesti etnologą Joną Kavaliauską.

Nuo tos akimirkos viskas stojo į savo vietas, nebeliko jokio streso. Nors mes net nežinojome nuo A iki Z visų apeigų, kaip viskas vyks, jautėmės ramūs, nes visiškai pasitikėjome tomis trimis moterimis ir Jonu.

Per vestuvių dieną jie mus vedė ramiai ir užtikrintai, tarsi laiminanti ranka. Nebuvo jokio nevaldomo streso, tik laimės ašaros“, - prisiminė Rūta.

Įsitraukė visas kaimas

„Žiūriu į juos ir sakau: “Karoli, tau reikia rimtų tradicinių vestuvių. Bet perspėjau, kad visko nepasakosiu, nes vestuvėse turi būti siurprizų", - pirmuosius priešvestuvinius pokalbius prisiminė šių vestuvių pagrindinė organizatorė A. Feser.

Rūtai ir Karoliui ruoštis vestuvėms padėjo visas kaimas. Vieni kūrė vestuvių scenarijų, kiti paskolino reikiamą inventorių, daiktų, puošė apeigų vietas.

Visiems svečiams buvo parūpinti tautiniai kostiumai, kuriuos pavyko surinkti iš folkloro ansamblių. Tad ir pačioje šventėje dalyvavo kone visas kaimas, taip, kaip Rūta, kažkada prisižiūrėjusi filmų, ir svajojo.

Jaudinantys ritualai

A. Feser jau ir nepamena, kiek kartų pati važiavo į Juodkrantę ieškoti, kur vyks įvairios apeigos, kur rinksis vyrai, o kur moterys, nes pagal tradicijas vyriškoji ir moteriškoji pusės vestuvių ceremonijai ruošiasi atskirai.

Suprantama, prieš vestuves jaunieji negali miegoti vienoje lovoje, tad jaunoji buvo išvežta į Klaipėdą, o jaunikis ją pamatė tik vestuvių dieną, jau visą išpuoštą.

„Dominykas Chlebinskas moterų pulkui užleido vilą, tad ten ir vyko moteriški reikalai: visos rengėsi Mažosios Lietuvos tautiniais kostiumais, pynė plaukus, raitė šukuosenas, rinkosi papuošalus.

Vienas iš svarbiausių ritualų - nuotakos aprengimas. Ji pati nieko nedarė, negalėjo net pajudėti - nuotaką neskubėdamos rengė, šukavo dvi artimiausios draugės, o kitos moterys tuo metu dainavo graudžias dainas.

Tas ritualas, kai tave rengia išskirtiniam gyvenimo etapui, yra labai svarbus“, - kai kurias vestuvių detales atskleidė A. Feser.

Vyrų pulkas rinkosi Gintaro įlankoje, jaunikio Karolio namuose. Etnologo Jono Kavaliausko vadovaujami tautiniais kostiumais vilkintys, imituotais botagais, dūdelėmis, arkliams kinkyti skirtais padargais nešini keliavo ieškoti nuotakos. Kadangi kelio galas buvo nemenkas, teko pasinaudoti ir šiuolaikiniu transportu, tad autobusu tą dieną per Juodkrantę važiavusiems keleiviams buvo nemenkas įspūdis.

Šiek tiek pasiblaškęs jaunojo pulkas, žinoma, rado, kur slepiama nuotaka. Tačiau, kaip ir dera pagal tradicijas, ją gauti nebuvo lengva.

„Pagal tradicijas iš pradžių viskas vyksta per konfliktą ir įtampą, nes susitinka du skirtingi pradai - vyras ir moteris“, - paaiškino A. Feser.

Atlikus visas susitikimo tradicijas, susiporavusios poros patraukė miško takeliu prie Gintaro įlankos. Sykiu buvo vežama ir jaunosios kraičio skrynia, kur buvo sukrautos marčios dovanos vyro giminei: stuomenys - medžiagos gabalai, iš kurių galima pasiūti marškinius.

„Pagal tradicijas nuotaka jaunojo šeimai ir artimiesiems dalindavo dovanas. Taip užmezgamas ryšys su jaunojo šeima.

Nenuostabu, kad tokie Mažosios Lietuvos papročiai anuomet stebindavo vokiečius, užrašinėjusius lietuvininkų papročius. Ne vienas jų rašė, kad kvailos tos lietuvininkės nuotakos, nes viską išdalija ir plikos, basos pradeda gyvenimą.

O šitaip buvo elgiamasi tikrai ne iš kvailumo. Nuotakos žinojo, kad, užmezgusios ryšį, visada galės į tą žmogų kreiptis, jei kada prireiks pagalbos. Visa bendruomenė tapdavo atsakinga už jaunos poros gyvenimą“, - tokią vyravusią tradiciją, kuri nepraranda aktualumo ir šiomis dienomis, paaiškino A. Feser.

Pakeliui prie jaunųjų pulko prisijungė bendruomenė, kurią vis ragino įsilieti kvieslys.

Vienas jautriausių momentų - tėvų palaiminimas. Po šios svarbios apeigos jaunieji susėdo į išpuoštą valtį (į ją buvo įkelta ir kraičio skrynia) ir buvo nuplukdyti į tuoktuvių vietą - Gintaro įlankoje kaip tik buvo pastatyta pontoninė prieplauka, kuri puikiai tiko žvejo tuoktuvių ceremonijai.

„Bet mes net neįsivaizdavome, kad susirinks tiek daug žmonių. Į vestuves Gintaro įlankoje pasižiūrėti susirinko kaip į didžiausią renginį - tiek paprastai susirenka per rudens lygiadienį. Tad kai pontonas nuo svorio pradėjo siūbuoti, streso buvo nemažai. Laimė, viskas baigėsi laimingai“, - prisiminė A. Feser.

Senovėje po tuoktuvių nuotaka eidavo apie šeimos židinį. Jį šį sykį atstojo miške pastatytas aukuras, kurį kurstė moteriškoji pusė - mamos ir močiutės.

„Buvo manoma, kad naujos šeimos moterų linkėjimai eina tiesiai į dangų“, - paaiškino A. Feser.

Šių svarbių apeigų metu jauniesiems apeigine raudona-balta austine juosta buvo surištos rankos - jie prašė pagalbos iš visų gamtos stichijų, o A. Feser jų prašymus palydėjo ritualiniais užkalbėjimais.

Jauniesiems einant aplink aukurą, abiejų folkloro ansamblių moterys dainavo vieną gražiausių Mažosios Lietuvos sugultuvių dainų - „Eisva mudu abudu...“, po to visi atlydėjusieji sustoję ratu sakė linkėjimus ir užgėrė juos iš apeiginio indo.

Po šių gražių apeigų jaunieji su palyda grįžo į vyro namus ir... tradiciškai rado užkeltus vartus.

„Senovėje vestuvėse kone viskas vykdavo per konfliktą - taip tarsi norint jauniesiems priminti, kad jie ruošiasi sudėtingam gyvenimui, kad lengva nebus. Vestuvės ne tik šventė, kai atėjai, pavalgei, pašokai, ir tiek.

Ne, turi įvykti virsmas, kažkas tokio, kas patvirtina, kad nuo šiol tavo gyvenimas pasikeitė. Turi labai stipriai tai pajusti ir vargu ar tiesiog valgydamas vestuvių vakarienę restorane tai pajusi“, - prielankumo tradicijoms neslėpė A. Feser.

Kai po daugybės apeiginių tekstų vartai buvo atkelti - nuotaka kaip šventoji buvo įnešta, kad nesiektų kojomis žemės.

Kaip ir šiais laikais, taip ir pagal senąsias tradicijas tėvai jaunuosius pasitiko su duona ir druska. Buvo šokamas garbės šokis, kai visiems svečiams suėjus į didžiulį ratą visi vyrai paplodami rankomis paeiliui iškviečia nuotaką šokti - tai paskutinis kartas, kai ji šoka su svetimais vyrais.

„Kai visi vyrai pašokę su nuotaka iš rato pasitraukė, likusios vien moterys čiupo jaunąją ir pasodino į marčios kampe pastatytą išpuoštą krėslą. Jaunojo draugai (jei yra, šį ritualą atlieka broliai) išpynė nuotakos plaukus - tai yra prisilietimas prie švento daikto, todėl, atliekant tradicines dainas, moterys jiems mušė su kadagiais per rankas.

Tada moterys supynė nuotakos kasas nebe šilko kaspinais, kaip buvo iš pradžių, o linine virvele ir užmuturiavo muturą. Po šių svarbių apeigų jaunasis pasiėmė nuotaką už rankų ir visų akivaizdoje garsiai ištarė: „Čia yra mano pati.“ Nuo tos akimirkos ji tapo žmona“, - apeiginius ritualus vardijo A. Feser.

Tradicinės apeigos transformavo jaunųjų pasaulį

Pasak jos, Rūta ir Karolis tuokėsi pagal XIX a. vidurio Mažosios Lietuvos vestuvių papročius. 2009 metais A. Feser iniciatyva buvo įgyvendintas projektas, kurio metu ir buvo surinkti būtent šio laikotarpio papročiai.

„Žinoma, daug ko šiais laikais nebeįmanoma padaryti. Pavyzdžiui, anksčiau vestuves švęsdavo dvi savaites. Bet, kaip matote, nemažai papročių yra išlikę ir iki šių dienų, pavyzdžiui, tėvų palaiminimas, stalo užsėdimas, - priminė A. Feser ir svarstė, kad tikrai ne kiekvienai porai šiais laikais tiktų tuoktis pagal senovės tradicijas. - Tai buvo mūsų dovana. Mes visi Karolį ir Rūtą puikiai pažįstame, jie yra mūsų bendruomenės dalis, tad viską darėme su didžiuliu azartu ir meile. “Giedružė„ ir “Aušrinė„ jau 20 metų dainuoja šio krašto dainas, tačiau panaudoti jas tikroje tradicinėje šventėje yra daug didesnis džiaugsmas, negu koncertuoti scenoje. Tai tarsi įprasmino visą mūsų veiklą.“

O šį palaimingą kelią jau nuėję Rūta ir Karolis Tamuliai tikino, kad sakralesnių vestuvių, kokios buvo judviejų, nė negalėjo įsivaizduoti.

„Senais laikais, kai tradicinės vestuvės ar krikštynos su visomis apeigomis vykdavo nuolatos, visi tas tradicijas žinojo. O dabar mes esame nuo jų labai smarkiai nutolę. Suprantama, mums per vestuves buvo daugybė siurprizų, bet kažkodėl nebuvo jokio nerimo. Regis, šiais “dedlainų„ laikais, kai visi norime žinoti kelis žingsnius į priekį, nežinomybė turėtų kelti stresą, bet nepajutome nieko panašaus. Ta diena buvo tikra sakrali šventė. Įvairios apeigos tiesiog virpino širdį. Visos mūsų ir svečių emocijos buvo tikros ir nesuvaidintos“, - kalbėjo Karolis.

Žinoma, švelnaus jaudulio pakako ir jauniesiems, ir šventės dalyviams. Juk didžioji dalis jų pirmą kartą gyvenime vilkėjo tautinį kostiumą.

„Neslėpsiu, buvo truputis baimės, kaip tautinį kostiumą pavyks užvilkti kai kuriems draugams - Vilniaus pankams. Bet buvo gražu žiūrėti, kaip visi pagarbiai elgėsi su tautiniais drabužiais, visi buvo pasitempę kaip stygos“, - džiaugėsi Karolis.

Pasak jaunųjų, ši ypatinga diena tarsi perkonstravo, transformavo jų pasaulį.

„Kaip vienoje dainoje buvo dainuojama: “Susirinkit gentys, visi giminaičiai, pasigailėkit mūs jaunos martaitės.„ Taip ir buvo, kad abi giminės, abiejų pusių draugai, artimieji per tą dieną tarsi susiliejo į viena. Visų tų ceremonijų dėka mes pajutome tai. Apeigos ne tik mums, bet ir artimiesiems padėjo sustoti, įsijausti, ir suvokti, kas vyksta, padėjo aiškiai suprasti, kad nuo šiol viskas bus kitaip“, - iki šiol jaudinančias vestuvių akimirkas su didžiuliu malonumu prisimena Rūta ir Karolis.

 

 

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder