Tyrimas: kokia antrojo karantino įtaka gyventojų finansams ir jų emocinei būsenai?

Kai „vyrai neverkia“, žudosi (2)

Pasakymas, jog vyrai neverkia tolygus pareiškimui, jog jie tiesiog neturi ašarų liaukų. Nors ir skamba, kaip visiškas „briedas“, deja, šis stereotipas taip giliai įaugęs mūsų kultūroje, pasaulėžiūroje, jog jo taip lengvai neišrausim, net ir labai norėdami.

Čia kaip toje pasakoje apie ropę, kurią diedukui rauti padėjo visi: nuo bobutės, iki pelytės su kačiuku. Padėti vyrams, kurie ir liūdi, patiria dvasinių sunkumų, turi psichologinių ar psichinių problemų –  turėtume visi.

Apie tai, kodėl pandemijos įkarštyje buvo įkurta dar viena pagalbos linija, skirta tik vyrams, su kokiais sunkumais jie susiduria, pasakoja Klaipėdos socialinės psichologinės pagalbos centro vadovė, psichoterapeutė, emocinės paramos linijos „Nelik vienas“ įkūrėja Dalia Puidokienė.

Linija įsteigta per pandemiją

Kiekviena pagalbos linija turi savo specifiką, tad šios idėja – kalbėtis vyrams aktualiais klausimais, nes ir jie susiduria su įvairiais sunkumais, klausimais, problemomis ar kliūtimis. Pasak pašnekovės, jie iki šiol tokios galimybės neturėjo.

Linija dirba vos tris valandas vakarais, kasdien nuo pirmadienio iki sekmadienio, kitu laiku bendraujama interneto kanalais, el. laiškais bei chat‘u. Linijos savanoriai, atėję į ją iš įvairių profesijų, išklauso 110 akademinių valandų mokymus.

Vyrai į „Nelik vienas“ kreipiasi, kai patenka į krizines situacijas, išgyvena psichologinius sunkumus ar turi suicidinių minčių, priklausomybių. Čia jie gali gauti emocinę paramą bei pasijausti išgirsti.

„Jei savanoriai neturi aktyvaus klausymo įgūdžių, jie apmokomi, kaip aktyviai klausytis, kaip girdėti, kaip atliepti. Jie supažindinami ir su priklausomybių, smurto, savižudybių, netekčių problematika, idant kad vėliau jiems būtų lengviau suprasti skambinančiuosius.

Žinome, jog pandemijos metu smurto šalyje padaugėjo apie dvidešimt procentų. Dėl priverstinio žmogaus socialinio gyvenimo apribojimo atsirado daugiau nerimo, krizinių situacijų.

Mes tiesiog pasinaudojome galimybe įkurti pagalbos liniją vyrams, nes apribojus gyvus kontaktus tokia pagalbos forma buvo patogi ir palanki žmonių poreikiams atliepti“, – pasakoja D.Puidokienė.

„Jeigu aš einu pagalbos, vadinasi, esu silpnas. Jei einu pas psichologą, vadinasi, turiu problemų su psichika. Tokia su vyriška lytimi susijusi samprata trukdo vyrui kreiptis pagalbos bei pripažinti, jog jis toks pats žmogus kaip ir moteris.

Jis irgi turi jausmus, emocijas. Jį lygiai taip pat paliečia problemos, sunkumai ir krizinės situacijos“, – sako emocinės paramos linijos „Nelik vienas“ įkūrėja Dalia Puidokienė.

Estafetę perduoda vyrams

Itin atsargiai ir delikačiai teiraujuosi pašnekovės, kaip nutiko, jog tiek metų dirbdama su moterimis ji tapo iniciatore tokią liniją įkurti? Galbūt tai dar vienas įrodymas, jog vyrai tikrai negeba kreiptis, rasti ar paprašyti pagalbos.

Nes patys tokios linijos įsisteigti nesugebėjo. Iš karto atsiprašau už taip suformuotą klausimą, nes esu įpratęs vertinti specialistus, menininkus ar sportininkus pagal jų nuveiktus darbus, pasiekimus, lytiškumą nustumdamas į devintą planą.

„Deja, taip. Tenka pripažinti. Visad sakydavau, kad vyrai turi patys kurti pagalbos sau būdus, kelius ir kanalus. Bet taip to ir nesulaukėme“, – sakė D.Puidokienė.

Pašnekovė vadovauja specializuotos pagalbos centrui, kuris dirba su nukentėjusiais nuo smurto artimoje aplinkoje, nuo prekybos žmonėmis. Net dešimt procentų į juos besikreipiančiųjų yra vyrai. Kitaip tariant, jiems pagalbos taip pat reikia, jie jos irgi ieško.

Tikimasi, jog pagalbos linija „Nelik vienas“ vėliau galbūt galėtų išaugti į kokį nors specializuotą, tik vyrams platesnę pagalbą teikiantį darinį.

Kol kas pašnekovė džiaugiasi, kad jai pavyko rasti neformalų vyrų klubą, su kuriais buvo pasidalinta idėja kurti tokią liniją. Šiuo metu jie perima vis daugiau ir daugiau šio projekto vadybos atsakomybių. 4-5 vyrai koordinuoja ir apie 40 savanorių būrį.

D.Puidokienė pajuokavo, jog jaučiasi kaip mama, kuri pagimdė ir paleido į pasaulį vaiką. Dabar jis jau šiek tiek ūgtelėjo ir jau išeina gyventi savarankiškai.

Pripažinti savo silpnumą – stiprybės požymis

Kodėl vyrai nedrįsta, kodėl jiems daug sunkiau negu moteris kreiptis ar ieškoti pagalbos. Kodėl jie dažniau renkasi savidestruktyvius būdus problemoms spręsti. O kartais, deja, ir savižudybę?

„Išties, geras klausimas. Galiu tik spėlioti, kelti prielaidas... Manau, jog tai susiję su stereotipiniu mąstymu, kad vyrai neverkia. Su įsitikinimu, jog jie turi būti stiprūs. Ši ir visos kitos nuostatos, nukreiptos į stereotipų įtvirtinimą, kuria tokį esą stipraus vyro portretą.

O jeigu aš einu pagalbos, vadinasi, esu silpnas. Jei einu pas psichologą, vadinasi, turiu problemų su psichika. Žmonėms sunku suprasti, kad iš esmės sveikų žmonių tiesiog nėra.

Tik vieniems liga ar sutrikimas yra diagnozuoti, o kitiems – dar ne. Tokia su vyriška lytimi susijusi samprata trukdo vyrui kreiptis pagalbos bei pripažinti, jog jis toks pats žmogus kaip ir moteris.

Jis irgi turi jausmus, emocijas. Jį lygiai taip pat paliečia problemos, sunkumai ir krizinės situacijos. O pripažinti savo silpnumą yra tikrosios stiprybės požymis“, – teigia D.Puidokienė.

Analizuoja skambučius

Pagalbos linija analizuoja skambučius ir pagal tai gali susidaryti bendrą vaizdą, dėl kokių problemų ar sunkumų, su kuriais susiduria, vyrai į ją kreipiasi.

„Pirmąjį šių metų pusmetį dažniausiai kreiptasi dėl psichinės sveikatos klausimų, tokių kaip psichologinė savijauta, depresinės būklės. Antroje vietoje – santykių problemos plačiąją šios sąvokos prasme.

Toliau – vienatvė, kuri aktuali daugeliui skambinančiųjų, kaip ir gyvenimo prasmės klausimai. Dar toliau – nepaaiškinamas liūdesys. Taip pat ir socialinė izoliacija, priklausomybių, užimtumo ir darbo problemos.

Nesvetimos ir fizinės sveikatos problemos. Skambinantieji įvardija konkrečias problemas“, – pusmečio skambučių analizę glaustai aptarė D.Puidokienė.

Skambučiai į liniją – anonimiški, tad nėra nei tikslo, nei galimybės atsekti kelintą kartą į ją žmogus kreipiasi pagalbos. Jeigu vyrui reikalinga tęstinė pagalba, jis raginamas kreiptis į psichologus, psichoterapeutus arba teisininkus. Apskritai linija – tai vienkartinė pagalba, kuri teikiama čia ir dabar.

Pašnekovė prasitarė, jog susiduria su finansavimo problemomis. Nelengva ir su patalpomis – naujai gimusiai organizacijai Klaipėdos miesto savivaldybė patalpų nerado, tad jiems, pasak D.Puidokienės, tarsi verslininkams patiems teko jų ieškoti. Todėl dalis organizacijos energijos skiriama resursų paieškoms.

Atsiliepiamumas – taip linijos įkūrėja vadina statistinį procentą nuo visų įeinančių skambučių, į kuriuos buvo atsiliepta, o skambinantiems suteikta patarimų, emocinis palaikymas. Kol kas jis nėra didelis: pirmąjį pusmetį skirtingais mėnesiais šis rodiklis siekė 31-57 proc.

Kas turi keistis, jog keistųsi situacija?

Ką mes visi, šeimose ar kaip visuomenė galėtume daryti truputį kitaip, truputį daugiau ar truputį geriau, kad situacija galop pakryptų į geresnę pusę?

„Geras ir aktualus klausimas. Jis, ko gero, galėjo būti keliamas ir gerokai anksčiau. Mes, žmonės, – socialios būtybės, todėl esame pasmerkti santykiams.

Mes negalime būti izoliuoti vienas nuo kito – daugiau ar mažiau turime bendrauti.

O bendravimas, ypač atliepiantis bendravimas, yra paremtas įsiklausymu į kitą, išgirdimu ir bandymu suprasti, ir priėmimu. Netrukdymas kitam rinktis tai, ką jis nori, – esminis dalykas mūsų santykiuose, kad ir kur jie būtų, šeimoje, už jos ribų ar darbinėje aplinkoje. Kad gyventume dar geriau, mums viso šito reikia“, – viltingai pokalbį baigė D.Puidokienė.

Komentaras

Psichoterapeutas ir psichiatras Olegas Lapinas L.S. yra sakęs:

- Lietuviai vyrai turi vieną bendrą požymį su slavais – išgėrę tampa ganėtinai emocionalūs. Vis dėlto būdami blaivūs, nesant jokioms kritinėms situacijoms, kai nėra jokių frustracijų, dirgiklių, jie elgiasi kaip tradiciniai šiauriečiai. Taigi labiau vertina susivaldymą, savikontrolę nei emocionalumą.

Paskutinių dviejų, trijų vyrų kartų gyvenimas yra ganėtinai smarkiai sumaišytas, nes kinta vyro ir moters vaidmuo. Vyras nustojo būti gerbiamas, autoritetingas asmuo vien dėl to, kad jis vyras.

Paskutinių dviejų dešimtmečių karta dar tik bando įsisąmoninti šiuos pokyčius ir derinti feministinius bei maskulininius bruožus harmoningai.

Paklaustas, kaip patartų vyrams susitvarkyti su kylančiu nevisavertiškumo jausmu, vienareikšmiai atsakyti pašnekovas negali: „Psichoterapeuto darbas yra padėti žmogui pamatyti save, suprasti ir pajausti.

Nereikia vyro apkrauti idealais, kurių ir taip apstu visuomenėje: medijos siūlo nerealistinius, fantastinius, laimingų vyrų idealus. Tačiau svarbiausia žmogų priimti ne tokį, koks jis teoriškai turėtų būti, o tokį, koks jis yra iš tiesų.“

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder