Kaip Kenijos bėgikas nuvyko į varžybas Rusijoje, atsidūrė fronte prie Charkovo ir pateko į nelaisvę

36-metis karo belaisvis vilki raudoną sportinę striukę. Už jo nugaros – brigados vėliava.

Ilgų distancijų bėgikas, svajojęs apie sportininko karjerą, pasakoja, kad jį apgaulės būdu įtraukė į Rusijos armiją, ir jis desperatiškai nori grįžti namo, kad pamatytų savo 16-metę dukrą.

Vaizdo įrašo antraštėje 57-oji motorizuotoji pėstininkų brigada tai pavadino pavyzdžiu, kaip Rusija elgiasi su užsienio rekrūtais. Tuo pačiu kariai pažymėjo, kad jis „kovojo priešo pusėje, todėl ar tikėti jo žodžiais ir ašaromis – paliekame jūsų nuožiūrai“.

Brigada teigia, kad interviu buvo įrašytas su Kibeto sutikimu, tačiau BBC negali to nepriklausomai patvirtinti. Nors užsieniečiai Rusijos armijoje pasitaiko dažnai, tai retas atvejis, kai paimtas į nelaisvę užsienietis kalba vaizdo įraše.

Pasak Petro Yatsenko, Koordinacinio štabo karo belaisvių klausimais atstovo, Ukrainos stovyklose šiuo metu laikomi, be kitų, Somalio, Siera Leonės, Togo, Kubos ir Šri Lankos piliečiai.

„Dauguma šių žmonių yra kilę iš skurdžių šalių ir į Rusijos pusę patenka įvairiais keliais. Kai kurie yra apgaudinami, jiems žadant darbą fabrikuose, kiti į karą eina savanoriškai. Svarbu suprasti, kad labai nedaugelis yra paimami į nelaisvę gyvi: dauguma arba žūsta, arba gauna sunkius sužalojimus“, – pridūrė jis.

Kenijoje Kibeto šeima ir draugai yra sukrėsti to, ką pamatė.

Jo pusseserė Edith Chesoy po ilgos pauzės ir gilaus atodūsio prisipažino BBC, kad vis kartojasi šį vaizdo įrašą savo galvoje.

„Esu giliai sukrėsta. Visą naktį nemiegojau. Net nežinau, ką pasakyti“, – sako ji.

Kibeto jaunesnysis brolis Aizekas Kipiego apibūdina jį kaip „kuklų, nedaugžodį žmogų“, kuris buvo visos šeimos atrama.

Jiems jis yra žmogus, kuris gyveno sportu.

„Aš myliu bėgti“, – sako Kibetas vaizdo įraše, nufilmuotame Ukrainoje. Būtent ši aistra, tikriausiai, ir lėmė tai, kad jis tapo ne savo noru Rusijos rekrutu.

Visas jo gyvenimas buvo sutelktas į lengvąją atletiką – sportą, kuris daugelį kenijiečių išvedė iš skurdo į pasaulinį pripažinimą. Jis užaugo ūkininkų šeimoje Elgono kalno regione vakarų Kenijoje.

Kibetas treniravosi Itene – aukštikalnių miestelyje, išgarsėjusiame daugybe olimpinių čempionų ir pasaulio rekordų. Tačiau dėl didelės konkurencijos jam nepavyko pasiekti tokio lygio. Vietoj to jis dalyvavo mažiau žinomuose 10 km bėgimuose ir pusmaratonuose Europoje ir Azijoje.

„Kibetas bėgiojo nuo vaikystės, – prisimena jo jaunesnysis brolis. – Jis visada turėjo talentą. Bėgimas buvo jo gyvenimas.“

Tačiau sportas jam neatnešė materialinės gerovės. Draugai sako, kad pastaruoju metu Kibetui buvo sunku sudurti galą su galu.

Kovo mėnesį jis paprašė savo treniruočių draugo Eliazo Kiptumo padėti jam patekti į varžybas Lenkijoje, bet komandoje jau nebuvo vietų.

„Manau, kad taip jis ir atsidūrė Rusijoje“, – BBC sakė Kiptumas.

Vėliau sporto agentas pasiūlė Kibetui vykti į Rusiją dalyvauti varžybose, ir jis be dvejonių sutiko. BBC nepavyko susisiekti su agentu, kad patvirtintų šią istoriją.

VSU atstovai pokalbyje su BBC nurodė, kad Kibetas jiems nepasakojo, kad važiuoja į varžybas Rusijoje.

„Jis spindėjo iš džiaugsmo, kai man pasakė, kad važiuoja į varžybas Rusijoje, – prisimena jo brolis. – Aš pats džiaugiausi už jį. Mes dėjome dideles viltis.“

Kibeto pusseserė Chesoy, kuri jį palydėjo į autobusų stotį liepos pabaigoje, pasakojo, kad jis turėjo tik „nedidelę rankinę“.

Kibetas užtikrino šeimą, kad jo nebus tik dvi savaites.

Vaizdo įraše, nufilmuotame jau Ukrainoje, jis paaiškina, kad atvyko į Rusiją kaip svečias, o ne „kariniam darbui“.

Tačiau po dviejų savaičių jį priėmęs vyras paklausė, ar jis nenori pasilikti ilgiau.

„Aš atsakiau: „Taip, bet problema ta, kad mano viza jau nebegalioja“. Jis pasakė: „Nesijaudink, aš tai sutvarkysiu““.

Tada jis pažadėjo Kibetui darbą.

„Vakare jis atnešė kažkokius dokumentus rusų kalba ir pasakė: „Štai darbas, kurį turėsi dirbti“, – pasakoja kenijietis. – Aš nežinojau, kad tai karinė tarnyba“.

Pasak Kibeto, jis pasirašė dokumentus, po to iš jo paėmė telefoną ir pasą.

„Taip viskas ir sugriuvo... tas parašas sugriovė mano gyvenimą.“

„Arba kariauji, arba mes tave nužudysime“

Pasak Kibeto, netrukus pasirodė dar keletas žmonių ir liepė jam sėsti į automobilį. Jie važiavo apie septynias valandas.

„Aš atsidūriau kariniame stovykloje“, – sako kenijietis.

Jam buvo pranešta, kad jis pasirašė sutartį tarnauti armijoje ir jau negali atsisakyti.

„Man pasakė: arba eini kariauti, arba mes tave nužudysime“, – prisimena jis.

Toliau, jo žodžiais, buvo savaitė bazinio mokymo, kur jį išmokė naudotis automatu. Nė vienas iš vadų nekalbėjo angliškai, todėl instrukcijos buvo pateikiamos tik stumdant ir gestikuliuojant.

Kibetas tvirtina, kad niekada nedalyvavo kovose. Kai jį vežė į pirmąją užduotį, jis numetė įrangą ir pabėgo, dvi dienas klajodamas po mišką netoli Volchansko, šiaurės rytinėje Charkovo srityje.

Galiausiai jis pasirodė Ukrainos kariuomenės atstovams.

„Aš priėjau su pakeltomis rankomis“, – sako jis, pakartodamas tą patį gestą prieš kamerą.

„Aš pasakiau: „Aš esu kenijietis, prašau, nešaukite“. Visi nukreipė į mane ginklus, bet aš prašiau jų nusiraminti. Tada priėjo vadas, mane surišo. Aš pakartojau: „Ne, aš neginkluotas, nieko nenoriu. Aš čia, kad išgelbėčiau savo gyvybę“, – pasakoja Kibetas.

Nepaisant šoko dėl to, ką pamatė, Kibeto šeima pajuto palengvėjimą – jis yra ukrainiečių rankose.

„Mes tai vertiname kaip mažesnį blogį nei jei jis būtų likęs Rusijoje“, – sakė jo brolis Kipiego.

Šeima ragina Kenijos valdžios institucijas įsikišti. Šalies užsienio reikalų ministerija kol kas neatsakė.

Petras Yatsenko iš Ukrainos karo belaisvių reikalų štabo pareiškė, kad Ukraina yra pasirengusi jį grąžinti namo ir derėtis dėl to.

„Jei jo šalies vyriausybė parodys susidomėjimą jo grąžinimu, Ukraina yra pasirengusi derėtis“, – sakė Yatsenko.

Tačiau, kalbėdamas apie kitus belaisvius, jis pažymėjo: „Dauguma Afrikos valstybių rodo mažai susidomėjimo savo piliečių grąžinimu ir nenori jų priimti“.

Jo teigimu, šie žmonės yra sudėtingoje padėtyje: jie nereikalingi Rusijai, kuri juos įdarbino ir nenori jų priimti mainų metu, „ir jie dažnai nereikalingi savo kilmės šalims“.

Jatsenko pabrėžė, kad visi užsienio samdiniai, kovoję Rusijos pusėje ir patekę į nelaisvę, yra laikomi Ukrainos įstaigose, kur su jais elgiamasi pagal Trečiąją Ženevos konvenciją – kaip su karo belaisviais.

„Kol nebus teismo ir jie nebus pripažinti samdiniais, nes Ženevos konvencija samdinių negina“, – pridūrė jis.

Kibeto šeimai svarbiausia – jo saugumas.

„Net jei jis suklydo, tegul jam atleidžia. Mes norime tik, kad jis grįžtų namo“, – sakė jo brolis.