Kaip per Jonines jaučiasi patys Jonai?

(1)

Teiravomės mūsų krašto Jonų, ką veiks tą dieną, kokios Joninės buvo įsimintiniausios ir kokie žmonės yra Jonai.

Jonas VIRŠILAS, Klaipėdos dramos teatro aktorius

Jonas VIRŠILAS

Esu tikrų tikriausias Jonas su kraičiu - šeimoje trečias: mano tėtis yra Jonas ir senelis buvo Jonas. Mūsų su tėvu šeimos gydytojas tas pats, tai neretai vietoj tėčio atneša mano kortelę arba atvirkščiai. Bet su pavarde mums daugiau problemų nei su vardu. Dažnai užrašoma Viršila - kaip karinis laipsnis.

Man visi sako, kad mano vardas gražus ir pats niekada negalvojau, kad norėčiau kito. Jis archajiškas ir kasmet išlieka gana populiarus, galbūt ir dėl trumpumo. Kiti vardai būna populiarūs tik tam tikrais laikotarpiais, o Jonas, man atrodo, yra belaikis vardas. Pasakose Jonas vaizduojamas kaip kvailelis, bet jis visada gauna geriausią prizą, laimi savo nuoširdumu.

Mūsų šeimoje Joninės - didžiulė smagi šventė su ąžuolo vainikais. Man ji patinka, nes tai tokia baltiška šventė, kurią labai gerbiu. Jos šventimas tai tarsi susijungimas su mūsų proseneliais, kurie ją švęsdavo. Ji kvepia ir senove, ir kartu jaunyste, ir yra žavi. Šiemet turbūt užsuksiu pas tėvus - pas juos susirinks jų draugai, giminės ir visa šeima. O paskui turbūt su draugais švęsiu kur nors gamtoje.

Jonas DUMAŠIUS, verslininkas

Jonas DUMAŠIUS

Kadangi esu Jonas, Jonines visada tenka švęsti, niekur nedingsi. Ir mano tėtis buvo Jonas, ir mano jaunėlis sūnus Jonas: aš antrasis, o jis trečiasis Jonas. Čia jau kaip ir šeimos verslas (juokiasi) ir mes visada stengiamės švęsti. Tai, žinoma, visos tautos šventė: būna trumpiausia naktis, ilgiausia diena, o Jonas tik pretekstas švęsti (juokiasi). Žinoma, nereikėtų tų Jonų sureikšminti, bet tas vardas malonus.

Visada sulaukiu draugų, giminių sveikinimų. Per 64 metus Joninių buvo visokių: ir su laužais, ir su dainomis, ir su vainikais, ir tikrų lietuviškų Rasos švenčių. Darbo kolektyve buvo įsimintinos šventės, smagios. Mat jos vyksta vasarą gamtoje, žmonės būna geros nuotaikos. O ypač gera būdavo švęsti Jonines studentams, tai būdavo jaunų žmonių šėlionės. Gerai, kad šiais laikais duodama laisva diena. Jeigu žmonės nuoširdžiai švenčia, vaikšto visą naktį, būna pavargę…

Gerai pažįstu Joną Sąlygą, Klaipėdos jūrininkų ligoninės vadovą, banke buvo toks Jonas Vaičaitis, geras mano bičiulis, turiu bendraklasį klaipėdietį Joną, Gargždų kanauninkas irgi Jonas ir t. t. Turiu nemažai bičiulių Jonų, mes vienas kitą visada pasveikiname. Tas vardas nėra populiariausias, bet ir ne toks jau retas. Su kuo švęsti vardadienį ir pasilabinti tikrai yra. Kiek pažįstu Jonų, jie visi yra gero charakterio, turi humoro jausmą ir tikrai nėra nuobodūs žmonės.

Jonas TILVIKAS, dziudo ir sambo treneris

Jonas TILVIKAS

Kai ateina Joninės, žmonės susimąsto, kad po tos trumpiausios nakties vasara tuojau persivers į kitą pusę, tad reikia ja džiaugtis, nes labai greitai prabėgs.

Pastaraisiais metais dažniausiai per Jonines Vokietijoje vyksta Kylio savaitė, turnyras, ir aš su vaikais išvažiuoju į varžybas. Viso to šėliojimo Lietuvoje nebematau. Ta šventė Vokietijoje viską užgožia. Jeigu būname kelionėje, simboliškai pažymime Joninių dieną. Dažniausiai vyksta į varžybas ir vienas auklėtinis Jonas, tai mes su juo pasisveikiname.

Anksčiau švęsdavau namuose ir prie laužų, ir taip, kaip reikia - gamtoje, prie ežerų, su vainiku. Visko prisigalvodavome, daug įdomių dalykų. Ir paparčio žiedo ieškodavome. Kai vaikai būdavo maži, prie paparčių pririšdavome šviestukus. Jau vidurnaktis, gerokai sutemę, jie nepamatydavo, kad esame tuos šviestukus prikabinę. Tai darydavo jiems didelį įspūdį.

Jonas BALTOKAS, renginių organizatorius

Jonas BALTOKAS

Yra daug švenčiu, kuriomis netikiu, o Joninėmis tikiu. Esu verčiamas švęsti Kalėdas, nes visi prekybos centrai blizga reklamomis, o Joninės tokia šventė, kurioje jautiesi kaip geras atributas, kaip prieskonis. Ir buvimas Jonu pakelia tavo akcijas į neregėtas aukštumas.

Visą laiką sulaukiu kvietimų kur nors dalyvauti. Renkuosi būti ten, kur mažiau šurmulio, kur renginys arčiau tikrųjų Joninių. Kai šventė vyksta pagal kokius nors projektus, ko gero, nebūna smagu nei organizatoriams, nei dalyvaujantiems joje. Galima pasibūti per visą naktį iki aušros kitą kartą ir be kokio nors triukšmo, tik su savimi.

Nėra daug švenčių organizatorių, kurie paprašytų manęs koncertuoti vien dėl to, kad esu Jonas. Dažniausiai kviečiami folkloriniai ansambliai arba koks nors atlikėjas, muzikantas miniai. Bardo per Jonines, ko gero, niekam nereikia, ne ta šventė, kad būtų galima klausytis dainuojamosios poezijos.

Šiemet važiuosiu į Šiaulius, liepė pasiimti muzikos instrumentą. Mano gera pažįstama Inga Radavičienė savo sodyboje organizuoja viso rajono Jonines, ko gero, teks vieną kitą dainą sudainuoti.

Labiausiai man įsiminė 2010-ųjų Joninės, kai su savo tėvu Jonu kartu jas švenčiau paskutinį kartą. Buvome naujakuriai Dituvos soduose, daug kaimynų prisikvietėme, turėjome laužą. Su tėvu sėdėjome per visą naktį iki aušros, turiu net nuotrauką. Deja, tais metais rudenį tėvelis mirė.

Mano kompanijos direktorius yra Jonas, dar kelis pažįstu savo rate, kelis muzikantus, kelis fotografus. Paprastai turintys šį vardą žmonės būna su charakteriu, neretai plevėsos ir laisvamaniai. Ugnies ženklas juos paženklina ir jie visą gyvenimą žiūri į žvaigždes.

Jonas KAVALIAUSKAS, muzikantas, folkloristas

Jonas KAVALIAUSKAS

Kiekvienais metais man tai darbinga šventė, nes visą laiką reikia būti Klaipėdos etnokultūros centro renginių sūkuryje - ir organizuoti, ir groti, ir žaisti. Bet kadangi man darbas - šventė, tai, galima sakyti, kasmet švenčiu.

Šiemet Klaipėdoje koncertuosime tradiciškai birželio 23 d. ant Jono kalnelio, kaip visada, vesiu žaidimus.

Mano įsimintiniausios Joninės buvo tąkart, kai prieš kažkiek metų ant Jono kalnelio lipau į aukštą stulpą. Yra tokia sportinė rungtis, kas aukščiau įlips. Kai leidausi žemyn, kažkaip nikstelėjau koją. Atvažiavo greitoji ir beveik visas Jonines praleidau ligoninės priimamajame.

Artimoje šeimos aplinkoje esu vienas Jonas ir nepakartojamas - juokauju. Mano manymu, Jonai yra šiek tiek lietuviškesni žmonės nei kiti.

Jonas BARTKEVIČIUS, Budelkiemio seniūnaitis

Jonas BARTKEVIČIUS

Tai kategorijai klaipėdiečių, kurie per šventes bėga iš miesto, nepriklausau. Aš nuo žmonių nebėgu, esu seniūnaitis.

Įsimintinos Joninės buvo prie Atmatos upės. Viskas buvo gerai organizuota: degė laužai, upe plaukė vainikai, žmonės buvo gerai nusiteikę. O liūdniausios Joninės buvo Michailo Gorbačiovo laikais, 1985-1986 metais. Susiorganizavome važiuoti švęsti Joninių į Liepoją, deginti laužų. Atvažiuojame, latviai nusiminę - gerti negalima. Eina Janiai su vainikais kaip po karo besitraukiantys prancūzai. Mes irgi lauželius pakūrenome, parduoti alų bijojome, kad kas nors nepaskųstų. Buvo savotiškai liūdnos Joninės.

Jonai, mano manymu, yra užsispyrę, siekiantys savo tikslo, apie juos jokio blogo žodžio pasakyti negaliu. Mano tėvukas amžinatilsį irgi buvo Jonas.

 

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder