Osvaldas MARTINKUS, advokatas
Paauglystė buvo puikus laikas. Kaip sakė daktaras Hausas, kas gali būti gražiau, kai visas gyvenimas priešakyje, o sąskaitas apmoka tėvai. Vienintelė problema - reikia eiti į mokyklą.
Mano konfliktai paauglystėje, sakyčiau, buvo normalūs. Tėvai reikalaudavo laikytis drausmės, nusikalsdavai, gaudavai velnių, ir viskas. 1975-1979 metais mes ramiai gyvenome, buvo Brežnevo sąstingio laikai.
Linksmybės būdavo, kai nusiperki butelį romo „Havana Club“, išgeri kaip vandenį neturėdamas supratimo, kaip jį reikia gerti, paskui skauda galvą (juokiasi). Paauglystė tokia ir yra, kai žmogus pasaulio nepažįsta ir po truputį bando jį pažinti.
Jeigu tėvas ir mama tarpusavyje gražiai sutaria, nėra problemų su vaikais. Jie žiūri į tėvus kaip į pavyzdį. Mano galva, vaikai maištauja tada, kai mato, kad tėvai nenuoširdūs, taiko dvigubus standartus. Vaikų auklėti nereikia, jie auklėjasi matydami tai, kas vyksta aplinkui. Kol jie jaučia pagarbą tėvams, jiems nėra dėl ko maištauti.
Vaikai turi būti tėvų draugai. Jeigu mano dukra gamina maistą, jos vaikai jai padeda. Mano anūkui 7,5 metų. Vieną rytą jis atsikėlė 7 valandą ryto ir padarė visiems sumuštinių. Dukra sako, kad jai kartais gaila draugų vaikų.
Tie draugai norėtų jų neturėti, kur nors palikti, kad galėtų keliauti. O maniškiai keliauja visi kartu po pasaulį, vaikai jiems netrukdo. Manau, reikia vaikus pratinti prie civilizuoto pasaulio, prie kultūros, kad neužaugtų tokie kaip D. Trumpas, necivilizuoti, neetiški, vertybių neturintys žmonės.
Rasa BLUŠKĖ, muitinės pareigūnė
Tu turi maištauti, o kaip kitaip užaugsi. Tikrai maištavau, skaičiau knygas apie laisvą požiūrį, apie nuomonės išsakymą.
Esu labai dėkinga savo tėvams, kad jie leido taip maištauti. Nebuvau vaikas, kuris bėgtų iš namų, bet visada norėjau išsakyti savo nuomonę ir ją apginti.
Jeigu tėtis pajusdavo, kad nebuvo visiškai teisus, visada turėdavo gerą susitaikymo būdą: pasiūlydavo - „ar nenorėtum pavairuoti“. Vairavimas man buvo viena iš tų terapinių priemonių, kai galėdavau viską pasaulyje pamiršti.
Labai džiaugiuosi, kad tėvai atsižvelgdavo ir į mūsų, paauglių mergaičių, mano ir 5 metais jaunesnės sesės, nuomones. Asmenybės virsmas įvyksta, kai supranti, kad tavo nuomonė yra kitokia ir tu nebijai jos pasakyti. Paaugliai tokie ir turėtų būti.
Mano sūnui dabar 25 metai. Jis paauglystėje buvo kažkuo panašus į mane - kovotojas už teisybę. Kartą, kai jam buvo 10-11 metų, jis manęs paklausė, ar aš suprantu, kas jis toks yra. Paklausiau, o kas jis toks yra, atsakė: „Aš esu paauglys.“ Kai maniau, kad turėtų prasidėti jo paauglystė, tada buvo latentinis laikotarpis, o labiau ji pasireiškė apie 20 metus, juokavau, kad jam uždelsta paauglystė.
Aš už sveiką paauglystę. Mano senelė amžinatilsį sakydavo, kad vaikas - ne pensininkas, jis turi turėti savo nuomonę, turi augti. Jeigu mes jį tik tildysime, jeigu primesime savo nuomonę, nieko gero nebus.
Kaip susikalbėti su paaugliais, auksinio recepto nėra. Bandyti reikia viską. Galbūt kai kurioje situacijoje reikia patylėti, nuryti nuoskaudą, prisiminti save paauglystėje. Kitą kartą gal reikia susėsti ir pasikalbėti. Kartais ir socialiniuose tinkluose būna gerų patarimų.
Visai neseniai buvo nuotrauka, kurioje apdraskytas vilkas ir parašyti žodžiai - aš tau kartais patariu ne todėl, kad geriau išmanau, bet todėl, kad aš daugiau klaidų padariau. Manau prie paauglio niekada neprieisi sakydamas, kad aš geriau žinau.
Arvydas PIEPALIUS, atsargos karininkas
Mano paauglystė praėjo gana neskausmingai. Turėjau 6 metais vyresnį brolį. Mama mane labai mylėjo. Tėvas daug metų buvo jūroje. Jo grįžimas namo visada buvo šventė.
Didesnių konfliktų nebuvo. Gal kokioje 10 klasėje, kai pradėjau dirbti, atsirado pinigų, buvo daugiau įtampos. Kai man buvo 17-18 metų, kokią naktį nepareidavau namo, bręsdavo konfliktas.
Kai mano vaikai augo, aš ėjau į jūrą. Grįžtu, o mūsų 16 metų sūnus parsivedęs 15 metų mergaitę. Man buvo šokas, aš savo mamai tokių dalykų nedarydavau. O jo mama buvo labai liberali. Išsiaiškino, kad pas tą mergaitę namuose buvo didelių problemų, tai ji kurį laiką pagyveno pas mus.
Auginau du sūnus. Vienas labai į gatvę veržėsi, o kitas atvirkščiai - prie kompiuterio. Nežinau, gal tai lemia genetika.
Manau, jeigu šeimoje vyrauja taika ir ramybė, tai ir vaikas nėra konfliktinis. Vyresniems žmonėms visada atrodo, kad jauni gali kažką ne taip padaryti, bet ta liga yra greitai išgydoma patyrimu.
Saulius LIEKIS, miesto Tarybos narys
Mano paauglystė prabėgo Tauragės miestelyje. Priklausiau tiems neformalams, kurie klausėsi tam tikros sunkesnės muzikos. Mūsų ir aprangos kodas buvo šiek tiek kitoks, truputį rėžiantis akį.
Dabar pats turiu paauglių vaikų. Situacija yra visiškai pasikeitusi - informacinės technologijos, išmanieji telefonai, daugiau pavojų dėl narkotinių medžiagų.
Šiuo metu ir paauglių problemos yra visiškai kitokios. Jiems iškyla ir tapatybės problema, kas jis toks, ar vyras, ar moteris. Šiais laikais madinga būti kažkokiu kitokiu.
Keičiasi laikai, mados, gyvenimas, tad skiriasi ir paauglystė, ir jos problemos.
Savo darbe matau problemų - atsirado savižala. Nemažai maištaujančio jaunimo, kurio būklė ties ligos riba. Mano manymu, dabar sunkesni paauglystės atvejai, nei kad būdavo anksčiau.
Bet šiais klaikais yra nemažai specialistų pagalbos. Mokyklose yra psichologai ir socialiniai pedagogai, yra ir pedagoginė psichologinė tarnyba.
Tačiau pagrindinis dalykas yra visą laiką stebėti paauglį, sužinoti, su kuo bendrauja. Kartais buvimas kartu su juo yra labai svarbus, kad jaunuolis neturėtų kitų pagundų. Labai svarbu, kad paauglys turėtų kokį nors užsiėmimą, kad neliktų laiko negeriems dalykams.
Dr. Egidijus SKARBALIUS, Klaipėdos Pauliaus Lindenau mokymo centro vadovas
Aš buvau ne maištininkas, o „zbitka“. Tikrai nebuvau tas vaikas, kurį kur pasodinsi, ten rasi.
Jeigu nepatingėsi vaikus auklėti iš pat pradžių, jie užauga normalūs.
Mano giliu įsitikinimu, tai, kad su dabartiniais paaugliais nesusikalbama, yra tėvų auklėjimo spragos, o ne Z kartos vaikų ypatybės.
Visi mes visais laikais buvome aktyvūs, tik balansas tarp pareigos ir teisių šiuolaikinėje kartoje yra iškreiptas.
Pagrindinis vaiko auklėjimas ir pagrindiniai pamatai dedami iki penkerių metų. Jeigu šituo laikotarpiu buvo nueita lengvuoju keliu, tada bus vargstama su vaiku iki tol, kol jis pats taps tėvu. Aš apie tai rašiau disertaciją.
Dabar tėvams, kurie nesusikalba su vaikais, sunku ką nors patarti, nes tai jau yra padarinys, jau nei botagas, nei pyragėlis nepadės. Belieka tik apsišarvuoti kantrybe. Nebent jų vaikams galima patarti, kad jie, kai auklės savo vaikus, nedarytų tokių klaidų.
Kalbant su paaugliu, reikia nekelti be reikalo tono, nepradėti auklėjimo proceso, nes tai reikėjo daryti ankstesniu laikotarpiu. Man užtenka į savo vaikus pasižiūrėti, jie supranta, kad yra neteisūs.
Kai aš paklausiau savo tėvo, kodėl, kai pas jį atvežame anūkus, po to juos reikia auklėti iš naujo, kodėl manęs su seserimi nelepino, jis atsakė: „Sūneli, tu galvoji, kad aš nenorėjau jūsų lepinti, labai norėjau, bet yra viena taisyklė - šventa tėvų pareiga vaikus auklėti, o senelių privilegija - anūkus lepinti.“ Dabar aš laukiu anūkų, kad galėčiau juos palepinti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą