Kanopinių gyvūnų apžavėta buhalterė negalėjo pakęsti tik ožio - priežastis rimta
(1)Natūraliai kyla klausimas, kaip dirbančiam žmogui dar rasti laiko tokiam ūkiui prižiūrėti. Negana to - Aneta šiuo metu likusi vienintelė, kuri Klaipėdos senamiestyje norinčiuosius vežioja karieta. Tiesa, moteris neslepia, kad ši pramoga po truputį praranda populiarumą.
Aneta, iš kur ta didžiulė meilė gyvūnams?
Matyt, iš vaikystės. Kadangi mano sesuo lankė jojimo sportą, aš irgi mėgėjiškai tuo domėjausi. Visada mylėjau arklius. O savo pirmąjį žirgą įsigijau tik būdama 30-ies. Tai buvo mano vyro dovana gimtadienio proga. Nuo to viskas ir prasidėjo. Per aštuoniolika metų mano ūkis gerokai padidėjo. Kadangi gyvenu vienkiemyje prie Dovilų ir turiu šiek tiek žemės, yra visos sąlygos tokią gausią draugiją sau turėti.
Ar gyvulius laikote tik dėl draugijos?
Pirmasis žirgas buvo skirtas jodinėti. Netrukus jam kompaniją palaikė važinėti su karieta skirtas žirgas...
Važinėti karieta šiais laikais skamba įdomiai. Kokia tai istorija?
Vežioti žmones su karieta pradėjau, regis, 2013 metais. Tuomet dirbau buhaltere įstaigoje, kuri organizuoja renginius. Renginių režisierius Marius Tumšys 2010-aisiais vykdė vieną projektą, kurio metu ir buvo sugalvota įsigyti karietų ir jomis vežioti žmones po Klaipėdą. Kadangi aš išmaniau apie arklius, jam šiek tiek talkinau.
O kai po kelerių metų jis tų planų atsisakė, aš nupirkau iš jo žirgą Stingą, kurį tebeturiu iki šiol. Šiemet jam suėjo 21-eri. Žirgų pasaulyje jis jau laikomas padoriu pensininku.
Bet du žirgai jums nepasirodė pakankamas skaičius?
Juk negali nuolatos į karietą kinkyti tą patį arklį, jam reikėjo pamaininio, taip įsigijau dar vieną „karietinį“ žirgą. O paskui, žinote, kaip nutinka gyvenime - pamatai kokį gražų arba retesnės veislės arklį, ir nebesusilaikai... taip ir plečiasi tas mano ūkis.
Tokiam hobiui reikia ir nemažai pinigų turėti?
Dėl to ir einu į valdišką darbą (juokiasi). Taip, pinigų reikia nemažai, juk reikia pirkti ir pašarą, ir vitaminų, o, neduok Dieve, kuris nors suserga ir tenka vežti į klinikas... Viena laimė, kad klinikos leidžia sąskaitas padengti išsimokėtinai.
Arkliams ir poniams dar reikia ir kanopas prižiūrėti. Ši procedūra kainuoja brangiau nei mūsų manikiūras, o tai reikia daryti kas du mėnesius.
Kiekvienas yra asmenybė. Jie, kaip ir žmonės, moka įsižeisti, taip pat jiems nesvetimas pavydas. Bet jie labai protingi.
Iš tikrųjų išgyventi iš šio mano hobio nebūtų jokių šansų. Vežiodamas turistus ar įvairių švenčių dalyvius karieta, niekaip neišgyvensi. Taip tik gali padengti nebent to arkliuko poreikiams reikalingas išlaidas. Tai labiau idėjinė veikla.
Nesistebiu, kad kasmet miestų gatvėse vis mažiau galima išvysti karietų. Šią vasarą dar viena moteris važinėjo su karieta Smiltynėje, o aš Klaipėdos senamiestyje važinėju nebent kai gaunu specialų užsakymą - kartais gidai dar kviečia ir turistų grupes pavežioti, taip pat sulaukiu prašymų iš mergvakarių, vestuvių organizatorių.
Daug kas pasikeitė per koroną. Iki tol aš tiesiog išsipirkdavau leidimą ir dirbdavau - vežiodavau kruizinių laivų turistus nuo Teatro aikštės po senamiestį. Per savaitę atvažiuodavau taip užsidirbti 2-3 dienas ir keleivių netrūkdavo. Per koroną turistai beveik nebeišlipdavo į krantą, taip pamažu ši veikla ir apmirė.
Be to, labai pasikeitė ir mados. Dar visai neseniai buvo labai populiarios fotosesijos su arkliais, su karietomis. Dabar labiau juos nukonkuravo retro- ar sportiniai automobiliai.
Dabar, jei sulaukiu per mėnesį vieno užsakymo, - jau gerai.
Ar tai sunki veikla?
Svarbu išsirinkti tinkamą „karietinį“ žirgą, kad būtų lengva jį kontroliuoti. Visų pirma tai turi būti tvirtas ir drąsus žirgas, nes važinėjant gatvėje bet kas gali jį išgąsdinti. Kartais žirgą gali pabaidyti išskėstas skėtis ar vaikiškas vežimėlis... Maniškis nelabai mėgdavo konkrečios spalvos autobusų. Reikia tam tikrų įgūdžių ir, žinoma, gerai pažinti savo žirgą.
Man buvo ne kartą ir įspyrę, ir nuo arklio esu nukritusi taip, kad net nugaroje kaulai buvo įskilę. Bet jie tai padarė nepiktybiškai.
Beje, šiemet sulaukiau vieno įdomesnio užsakymo - pavasarį paskambino režisierė ieškodama „Auksinių scenos kryžių“ renginiui balto žirgo. Aš tokio neturėjau, turėjau pilką, bet patikimą. Jis puikiai susidorojo su jam skirtu vaidmeniu, kai po renginio kone nuogas aktorius Benas Šarka nusivedė jį gatve. Kadangi jis „karietinis“ arklys - jam niekas nebaisu. Abejoju, ar taip ramiai į tokią situaciją būtų sureagavęs sportinis žirgas, kuris nėra pripratęs prie gatvės eismo ir šurmulio.
Karieta gatvėje - gana retas vaizdas. Tikriausiai sulaukiate labai daug dėmesio?
Dėmesio sulaukiu ne tik aš, bet ir mano keleiviai. Praeiviai mojuoja, vairuotojai - pypina. Jei išsiilgote dėmesio - labai paprastas būdas jo gauti - sėsti į karietą. Nereikia ir socialinių tinklų (juokiasi).
Aš turiu namuose dar vieną prastesnę karietą, kuri skirta treniruotėms. Tad užtenka man ir su ja į Dovilų kelią išvažiuoti - dėmesio į marias.
O ką veikia jūsų poniai?
Aš ponius veisiu ir parduodu. Šiemet vienuolika mano ponių iškeliavo į Suomiją.
Neretai tokią dovaną savo anūkams nori padaryti seneliai, bet aš dažnai juos atkalbu nuo tokios minties. Ponių bet kam neparduodu.
Kodėl?
Ne visi žino, kad poniai yra labai energingi gyvūnai. Be to, jie labai lepūs, jų negalima peršerti, nes tuomet prasideda įvairios ligos.
Kaip jūs viską spėjate?
Kas rytą keliuosi 5.15 val. - apeinu ūkį ir tik tada važiuoju į darbą, o vakare vėl skubu pas savo augintinius. Be nuolatinės priežiūros, man kasdien reikia kiekvieną pačiupinėti, paglostyti. Tiesa, gal ne visus ponius kasdien išmyluoju, nes viena iš jų yra tokia rukšla, amžinai viskuo nepatenkinta, tad kartais jos privengiu.
Veiklos tikrai yra nemažai, svarbiausia, kad tai vyksta diena iš dienos, nepriklausomai nuo tavo savijautos ir jėgų. Tenka pripažinti, kad ir atostogas man nėra lengva susiplanuoti. Bet, laimei, turiu draugų, kurie nebijo ir man padeda, kai labai reikia išvykti. Bet ilgam aš ir pati nenoriu išvažiuoti, nes po kelių dienų man jau pradeda stigti mano gyvūnų draugijos.
Tad apie tokio hobio atsisakymą nėra net minčių?
Tikrai ne. Atvirkščiai - aš netgi kartais pagalvoju, kad reikėtų dar praplėsti šį užsiėmimą.
Vieną žiemą mane samdė, kad pavažinėčiau Plateliuose lankytojus žirgais kinkytomis rogėmis. Jūs neįsivaizduojate, kiek gerų emocijų buvo, kai stebėjau, kiek džiaugsmo tokia pramoga suteikia kiekvienam. Tiesa, dabar mūsų žiemos tokios nenuspėjamos, kad nelabai gali ką ir planuoti.
Jei išsiilgote dėmesio, labai paprastas būdas jo gauti - sėsti į karietą. Nereikia ir socialinių tinklų.
Be to, Klaipėdoje nelabai kur su rogėmis ir pavažinėsi, kad ir būtų sniego. Platelių miškuose visai kas kita. Tuomet net iš Vilniaus žmonės važiuodavo į Platelius, kad 20 minučių su rogėmis pavėžinčiau...
Kiekvienas jūsų gyvūnas turi vardą, o charakteriai skiriasi?
Kiekvienas yra asmenybė. Vieni drąsesni, kiti - baukštesni, vieni nori labiau bendrauti, kiti - mažiau. Jie, kaip ir žmonės, moka įsižeisti, taip pat jiems nesvetimas pavydas. Bet jie labai protingi.
O niekada nebijote, juk gali ir įspirti ar kitaip sužeisti?
Man buvo ne kartą ir įspyrę, ir nuo arklio esu nukritus taip, kad net nugaroje kaulai buvo įskilę. Bet jie tai padarė nepiktybiškai. Tiesiog, kai pats prarandi budrumą, o arklys ko nors išsigąsta, taip ir nutinka. Atsipalaidavai, neišsilaikei balne - kaltas pats, o ne žirgas.
Ar dažnai jodinėjate?
Kartais dar užsiropščiu. Man net reikia specialios pakylos, kitaip neužlipčiau ant arklio. Aš mėgstu retesnių veislių didelius arklius. Pavyzdžiui, Stingo nugara yra 175 cm aukštyje, o draugė turi arklį, kurio nugara yra net 195 cm aukštyje, tad ant tokių arklių savarankiškai užlipti nėra labai lengva. Aš taip aukštai kojos neiškeliu, juk aš ne balerina.
Ar šį pomėgį paveldėjo ir jūsų vaikai?
Sūnui jau 29-eri, jis visiškai nesidomi gyvūnais, nebent jo draugės paprašydavo, kad leisčiau pajodinėti. Dukra domisi labiau, bet tikrai nėra taip pamišusi, kaip aš. Žinote, kai ką nors turi savo kieme, nelabai ir vertini.
Šiemet kompaniją papildėte ir dviem asilais. Kaip kilo tokia mintis?
Aš visada jų norėjau, bet nežinau kodėl. O kai pamačiau margo asiliuko nuotrauką - susilydžiau. O kad jam nebūtų liūdna, nupirkau ir draugę. Asilai iš tiesų atrodo kaip iš to filmo apie Mikę Pūkuotuką - visada liūdnos veido išraiškos. Turiu juos jau du mėnesius ir jie jau apsiprato, tad, kai tik ateinu pašerti obuoliais, iš tolo pradeda bliauti.
Garsas nepaprastas. Jie visas savo emocijas išreiškia bliaudami. Aš kol kas dar neatskiriu, kada jie bliauna iš džiaugsmo, o kada iš baimės.
Jūsų namuose tokia gyvūnų įvairovė, ar turite mylimiausius?
Mylimi visi, kuriuos turiu. Jei man gyvūnas nepatinka, aš jo ir nelaikysiu. Buvau įsigijusi ožį, kad būtų draugija mano ožkai, bet neilgai jį pakenčiau - pardaviau. Mano ožkai jau 15 metų, ji kaip šuo visur sekioja paskui mane, labai ją myliu. O štai ožys mane erzino - tai jis įlipęs į medį ir pasikoręs bliauna, reikia bėgti gelbėti, tai ponius gainioja, tai dar kas nors.
O smirda - Dieve, Dieve. Ne veltui sako, kad smirda kaip ožys. Pasirodo, ožys šlapinasi ant savo barzdos. Įsivaizduojate, koks nuo jo sklinda kvapas? Net lauke iš tolo užuodi, kad ožys pareina. Kartą mano draugė nepagalvojusi paglostė ožį... ilgai to kvapo negalėjo atsikratyti (juokiasi).
Įdomu, kokios yra šių gyvūnų kainos?
Jeigu nori pasirinkti spalvą, lytį, arklių kainos prasideda nuo 8 tūkstančių. Poniai, jeigu jau yra paruošti jodinėjimui - nuo 1,5 tūkstančio, o jei tik dėl grožio - galima ir už tūkstantį nusipirkti. Asilų kainos prasideda nuo tūkstančio.
O kiek kainuoja karieta?
Jeigu padėvėta, galima gauti ir už 5 tūkstančius. O naujos kainuoja ir 20 tūkst. - kaip geras automobilis. Litais kainuodavo 35-40 tūkst.
Aneta, jūs labai turtinga moteris.
Jeigu mano vyras žinotų, už kiek aš ką pirkau... Ne veltui yra posakis, kad didžiausias košmaras būtų tada, jei vyras visus jūsų daiktus parduotų už tokią kainą, kokią jūs jam įvardijote, kai nusipirkote (juokiasi).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą