Karinių uniformų rekonstruktorius: „Turbūt viską lemia genai“ (1)

Jau bemaž 15 metų lietuviškas karines uniformas rekonstruojantis Ramūnas Skvireckas pasakoja, kad šia veikla užsiimti jį pastumėjo tragiški jo giminės įvykiai. Nors iš šalies gali atrodyti, kad istorinių uniformų ir daiktų rekonstrukcija - tai rami ar net nuobodi veikla, tačiau, pasak R. Skvirecko, taip tikrai nėra.

R. Skvireckas pasakoja, kad darbas prasideda nuo informacijos rinkimo, jos sisteminimo ir analizės. Tai padaryti nėra lengva - reikiamų duomenų paieškos gali užtrukti net kelerius metus. Pavyzdžiui, jei ruošiamasi atkurti konkrečią vieno iš tarpukariu buvusių pulkų uniformą, informacijos reikia surinkti tiek, kad pakaktų autentiškai uniformai ir jos priedams atkurti. Domimasi nuo spalvų gamos, siuvimo technikos iki uniformų medžiagų ir stiliaus.

Nepaisant turimų gausių istorijos žinių, informacijos rinkimas nėra greitas ir tikslus procesas - lieka vietos interpretacijai ir kitiems sprendimams, kurie turi neiškreipti istorijos ir būti atlikti kokybiškai.

Kruopštus pasiruošimas - daugiau nei pusė darbo

Nežinant tam tikrų istorijos peripetijų gali būti sunku.

„Vienas iš pavyzdžių, kai būtina išmanyti istorines detales: tarpukario karinių uniformų revoliucija įvyko maždaug 1918 m., kai buvo lygiuojamasi į Anglijos, Belgijos ar Jungtinių Amerikos Valstijų tarpukario uniformas. Lietuvoje jos labiausiai keitėsi 1920 m., 1923 m. ir 1931 m., o 1934 m. jau įvyko paskutiniosios reformos“, - pasakoja R. Skvireckas.

Pirmas ir svarbiausias žingsnis, pasak R. Skvirecko, yra surinkti vaizdinę medžiagą. Rekonstruktorius primena ir tai, kad archyvuose ar kitur randamos nuotraukos yra nespalvotos, tad šis faktas taip pat kelia nemažai iššūkių komandai. Būtent dėl to tyrinėjimas užtrunka ir galiausiai telieka spėti: uniformos juostelės buvo raudonos ar rožinės spalvos? Tuomet pereinama prie išsamesnės paieškos: tyrinėjami tuometės kariuomenės įsakymai, priimti statutai, susirašinėjimai tarp pulkų. Kadangi iki šiol dar esama nemažai neatskleistų paslapčių, tai apsunkina tikslų daiktų atkūrimą.

Retkarčiais rašytinių ar vaizdinių informacijos šaltinių yra ieškoma ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių muziejuose. Bendradarbiaujant sukuriamas galutinis vaizdas ir tik tada pradedami rekonstrukcijos darbai.

Po šios dalies, anot R. Skvirecko, seka uolus darbas atkuriant uniformas, laikrodžius, parašiutus, radijo įrangą, ginkluotės ar buities reikmenis - nuo barzdos skutimosi įrankių iki batams nusiauti skirto įtaiso.

Nemenkos laiko sąnaudos

Jis pasakoja, kad nors iš šalies tai gali atrodyti kaip rami ar nuobodi veikla, tačiau taip tikrai nėra.

„Darbas gana sudėtingas: vieną dieną maketuoji vaizdinę medžiagą ir bendrauji su dizaineriais, kitą dieną bandai surinkti kokiai nors ekspozicijai ginklus, trečią - siuvi granatų dėklus, kurių negali nusipirkti, o kitą dieną važiuoji į renginį“, - vardijo R. Skvireckas.

Nors visas darbas vyksta savanoriškumo principu ir komandoje pasiskirsčius užduotis, neretai ši veikla užima daugiau laiko nei tikrasis darbas, užtikrinantis finansinį stabilumą. Reikia prisiminti ir tai, kad rekonstruktorių komanda turi ir šeimas, ir darbus - laiko poilsiui ir taip lieka mažai.

Pats R. Skvireckas „žongliruoja“ tarp gausybės pedagoginių ir karo istorijos rekonstruktorių klubo „Partizanas“ veiklų: dėstytojauja Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultete, Kauno technikos kolegijoje bei aktyviai veikia su klubo nariais.

Ramūnas Skvireckas ir jo komnada rekonstruoja ne vien tik karines uniformas, bet ir parašiutus, radijo įrangą, ginkluotės ir net paprasčiausius buities reikmenis - nuo barzdos skutimosi įrankių iki batams nusiauti skirto įtaiso. Vidmanto BALKŪNO nuotr.

Ramūnas Skvireckas ir jo komnada rekonstruoja ne vien tik karines uniformas, bet ir parašiutus, radijo įrangą, ginkluotės ir net paprasčiausius buities reikmenis - nuo barzdos skutimosi įrankių iki batams nusiauti skirto įtaiso. Vidmanto BALKŪNO nuotr.

„Tik istorija, jokios politikos“

R. Skvirecko prisijungimas prie bendruomenės, besidominančios karo istorija, tapo viena pirmųjų patirčių šioje veikloje.

Istorijos entuziastai ir bendraminčiai suprato - pirmojo Lietuvoje rekonstruktorių klubo idėja turi viziją, o stiprios komandos susivienijimas gali tapti tvirtu pagrindu. Pirmajame tokiame klube buvo atkurtos ne tik Lietuvos partizanų uniformos, bet ir ginklai, ekipuotė bei kiti priedai.

Pasak ilgamečio entuziasto, šis klubas tapo atspirties tašku ne tik kitiems besikuriantiems klubams, bet ir dabar aktyviai veikiančiam karo istorijos rekonstruktorių klubui „Partizanas“. Pastarojo klubo nariai orientuojasi į Lietuvos partizanus ir jų uniformų bei kasdienio gyvenimo daiktų atkūrimą.

„Kadangi partizanai nešiojo daug tarpukario Lietuvos kariuomenės daiktų, todėl buvo prieita iki to, jog teko rekonstruoti ir šio laikmečio uniformas: pėstininkų, savanorių, elitinių asmenų...“ - pasakojo jis.

Vis dėlto teigiama, kad sėkmės paslaptis slypi entuziastų bendrystėje: „Daug čia tokių pavienių, bet jie anksčiau ar vėliau prisijungia prie komandos.“

Pašnekovas atviravo, kad prisijungti prie tokio tipo klubų gali būti nelengva - ne visi klubai naujus narius priima išskėstomis rankomis.

„Pavyzdžiui, mūsų pirmajame įkurtame klube “Granadierius„ buvo labai griežta tvarka. Vykdydavome naujų narių atrankas, jiems skirdavome bandomąjį laikotarpį ir stebėjome, kad į klubą nepatektų netinkamų politinių pažiūrų asmenys. Tik istorija, jokios politikos“, - sakė R. Skvireckas.

Panašių mėgėjų klubų yra daugumoje Lietuvos regionų, taip pat ir Klaipėdoje.

Pasakojama, kad dabar kuriasi ir tokie klubai, kad apima svetimos gėdos jausmas dėl istorijos iškraipymo: „Jiems tik rūpi pasidaryti uniformų vakarėlį ar išgerti skardinę alaus.“

Tuo tarpu rimtesni klubai koncentruojasi net ir į mažiausias smulkmenas: uniformos pradedamos kurti jau nuo apatinių rūbų, kurių net nematyti, o kiti buities dalykai yra labai kruopščiai atkuriami.

Taip pat jaučiama kokybės ir kiekybės santykio problema. Mėgėjų bendruomenės padaro esminę klaidą - priima visus norinčiuosius, tačiau jų veikla nuo to netampa efektyvesnė. Rekonstruktorius iš savo patirties sako, kad masiškumas nereiškia, kad bus gerai - geriau mažiau, bet kokybiškiau.

Šią vasarą su lietuviškų karinių uniformų rekonstruotoju Ramūnu Skvirecku artimiau galėjo susipažinti ir klaipėdiečiai, kai Giruliuose buvo atidaryta karo atributikos ekspozicija. Lukrecijos GIEDRAITYTĖS nuotr.

Šią vasarą su lietuviškų karinių uniformų rekonstruotoju Ramūnu Skvirecku artimiau galėjo susipažinti ir klaipėdiečiai, kai Giruliuose buvo atidaryta karo atributikos ekspozicija. Lukrecijos GIEDRAITYTĖS nuotr.

Iššūkiai kai kuriems tampa neįveikiami

Klubo įkūrėjas tikina, kad tokioje veikloje yra svarbios ir specifinės nario charakterio savybės.

Nors šis pomėgis ugdo valią, atsakingumą ir kūrybiškumą, neretai be stiprios sveikatos ar sunkaus darbo nepavyks pasiekti norimo rezultato. „Tenka matyti rekonstrukcijos realybę, - sako jis. - Ir prakaitas, ir vargas, ir didžiausi karščiai alina mus.“

Rekonstruktorius prisimena vieną paskutiniųjų šios vasaros renginių: beveik 10 valandų išrikiuoti klubo nariai renginyje stovėjo su šilčiausiomis kelių sluoksnių uniformomis aukštomis apykaklėmis bei odinėmis pirštinėmis trisdešimt keturių laipsnių karštyje.

„Tai tikrai ne visi galėtų ištverti - teko stovėti ir žiūrėti, kaip iš rikiuotės krenta vyrai, apsivilkę tarpukario savanorių drabužiais“, - prisimena vadovas.

Būna ir tokių situacijų, anot jo, kai žmogus svaidosi pinigais, tačiau iš to jokios naudos: jis nesupranta, kaip viskas veikia, ko reikia, kaip atlikti paskirtus darbus.

R. Skvireckas sako, kad čia turbūt viską lemia genai. Klubo įkūrėjo tragiški giminės įvykiai skatina vyrą stengtis ir tobulėti. Vieno senelio brolis žuvo gindamas Lietuvos nepriklausomybę, kitas dalyvavo Klaipėdos sukilime, partizanais tapę senelio broliai buvo sušaudyti, pusbrolis taip pat žuvo.

„Nuo vaikystės užaugau miškuose, ta partizaninė dvasia driekiasi kaip šleifas ir visą gyvenimą stumia mane pirmyn“, - išgyvenimais dalijosi pašnekovas.

Arvydo GURKŠNIO nuotr.

apie ką site vietiniai dibilai nori papasokati vaikams, kaip jos tievai zude pačiu lietuviu vaikus , moterus it taip p. naktimis isejus iš miško
klaipeda, 2021-09-15 15:24
Sidebar placeholder