Psichikos lūžiai vaikystėje gali būti įvairaus pobūdžio, tačiau sunkiausi išgyvenimai dažnai siejami su tėvais, kurie nerado abipusio supratimo su vaiku.
Tėviškų vilčių nepateisinęs, į tėvų ambicijų gniaužtus papuolęs mažasis žmogus ilgainiui gali pavirsti užguita būtybe, kuri nekenčia savęs ir savo artimųjų.
Bėda ta, kad pasibaigus vaikystei toji užguita būtybė pati savaime niekur nedings, ji ir toliau gyvens jau suaugusio žmogaus viduje, paversdamas jo santykius su žmonėmis košmaru.
Tokio žmogaus reakcijos į tai, kas su juo vyksta jau suaugus, gali būti visiškai skirtingos: nuo pykčio ir neapykantos aplinkiniams iki visiškos apatijos ir abejingumo išoriniams pokyčiams ir iššūkiams.
Viskas priklauso nuo tėvų priespaudos ir nemeilės, kurią vaikas turėjo išgyventi, stiprumo. Arba jis užsidaro nuo bet kokių išorinių dirgiklių ir susikuria savo jaukių pojūčių pasaulį, arba nuolat prieštarauja pasauliui, bandydamas įrodyti sau ir savo tėvams, kad yra visiškai normalus ir nusipelno tėvų meilės bei pagarbos.
Elgesio transformacijos gali turėti įvairiausių apraiškų, tačiau kol žmogus neatsikratys emocinių traumų, kurias sukėlė tėvų nedėmesingumas, šališkumas, per dideli reikalavimai ir išsigalvoti lūkesčiai, tol jis negalės gyventi savo gyvenimo ir tuščiai stengsis būti geras tėvams arba bandys elgtis atvirkščiai, tokiu būdu toliau tęsdamas nesiliaujančią kovą už tėvų meilę.
Ši kova gali nesiliauti netgi tada, kai tėvai palieka šį pasaulį, palikdami jau suaugusį vaiką tarsi kaltą, kad jis nevykdė tėvų priesakų, nesusitvarko su tėvų jam kitados iškeltais uždaviniais.
Tėvai išeis, o skausmas ir traumos, kurias jie sukelia savo vaikui, pasiliks su juo amžinai, tik dabar jos jau nebegali būti realizuojami praktiškais veiksmais.
Tačiau kyla klausimas – ar būtina savyje neštis tai, ką mums įteigė neišmanėliai ar pernelyg griežti tėvai?
Ir štai klausimas – ar įmanoma atsikratyti vaikystėje gautų psichiškai traumuojančių nuostatų?
Atsikratyti vaikystės traumų galima ir būtina, tačiau sunkumas slypi tame, kad žmogus gali nesuvokti savo skaudžios priklausomybės nuo tėvų nuomonės.
Net ir tas žmogus, kuris sąmoningai atsiribojo nuo probleminių tėvų, neradęs kitados juose supratimo ir palaikymo, vis dar nešiojasi pasąmonėje klausimus, į kuriuos neturi atsakymo.
Kodėl jie manęs neįvertino, kodėl nesu toks kaip visi, kodėl nepasisekė, kodėl man nepavyko pasiekti tėvų meilės?
Jau suaugęs jis pirmiausia kaltins save dėl to, kad nesulaukė meilės iš artimiausių žmonių.
Tačiau norint nusimesti nuo savęs sunkią šios kaltės naštą, reikia atrasti takelį, kuriuo sukate vaikiškų nuoskaudų ratus.
Jeigu tai, kas vyksta jūsų suaugusiame gyvenime, jūs kokiu nors būdu visada susiejate su vaikyste ir tėvų nemeile – puiki proga susimąstyti apie tai, ar savo gyvenimą gyvenate.
O gal tiesiog einate tuo keliu, kurį jus nesąmoningai nutiesė jūsų tėvai?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą