Henrikas Vaitiekūnas: Tad žiovauti, pasirodo, reikia „iki galo“. O jei vis dėlto nuspręsite jį slėpti, pamojuokite rankomis

Arba tuomet, kai žiovauti ima telefonu jums paskambinęs. Bet jis, tikėtina, tikrai ne iš Europos!

Priminsiu jums, kas yra empatija. Tai – bendrystės jausmas, kuomet atpažįstama ir identifikuojama kito asmens emocinė būsena. Apie empatiškus žmones sakoma, kad jie labiau už kitus linkę suprasti ir atjausti. Bet gali būti, kad perskaitę tai nesąmoningai imsite priešintis.

O jei nė vienas jūsų žiovulio raumenėlis taip ir nesukrutės, vadinasi, esate stiprios valios. Išoriškai nepaveikiamas. Tvirtas. Ir užjausti bei paguosti... nelabai gebantis.

Todėl pastaba: visi šiame ir analogiškuose rašiniuose pateiktieji faktai – jei jie jums nepatinka – gali būti laikomi klaidingais. Bet vis vien nemeskite teksto į šoną: kiek vėliau bus paaiškinta, į ką toks „susilaikymas“ yra panašus. Ir kokią žalą jis gali atnešti. Bet... nebūtinai atneš.

Žinoma, nė vienam mūsų nešovė galvon mintis skaičiuoti kiek kartų (ir kokiomis dienomis, valandomis ar kokiais gyvenimo momentais) žiovaujame. Bet, kaip visuomet pasaulyje, skaičiuotojų ir registratorių atsiranda.

Tad statistika skelbia: vidutiniškai, kai esame sveiki, žiovaujame nuo 7 iki 23 kartų per parą. Vidutinė žiovulio trukmė – 6 sekundės.

Bet fiksuota ir rekordų: 1988-aisiais kinų daktaras N.Li Gineso rekordų knygai pranešė, kad jo pacientę – penkiolikos metų mergaitę – žiovulys be perstojo kankino net penkias savaites. Bet nei gydymas, nei tolesnė žiovulio eiga nežinoma.

Ne ką lengviau fiksuoti, kada imame žiovauti, ir kokios aplinkybės (išskyrus empatinį užkratą minioje) tą žiovulį diktuoja.

Tačiau šuniukų mylėtojai nesiginčys: kuomet augintinis jau žino, kad tuoj bus išvestas pasivaikščioti, o jūs vis dar pavadėlio nerandate, prie durų laukdamas jis spės du ar net triskart nusižiovauti. Ir tai reikš laukimą, nekantrumą bei jaudulį.

Sukeliančių žiovulį aplinkybių mokslininkai pakankamai priskaičiavo. Tarp jų yra ir nepatvirtintų, ir neesminių. Ir... įdomių. Pavyzdžiui, niekas ligi šiolei neišsiaiškino (nes nelabai kam ir rūpi), kodėl ima žiovauti vos 12-os savaičių mamos pilvelyje sulaukęs vaisius! Plaukioja jis ten ir laikas nuo laiko saldžiai nusižiovauja. Gal iš nuobodulio?

86 proc. žiovautųjų tvirtina: žiovulį sukėlė nuobodulys. Ir ima kaltinti nuobodų dėstytoją, paskaitininką ar kitą sau po nosimi burbantį pranešėją. Bet toks kaltinimas – tik savęs teisinimas.

Nes bet kurią kaltę lengviausia suversti kitam. Beje, taip dar ir gąsdinančių pasekmių išvengiama: o jeigu tas žiovulys – ligos pranašas? Tad dabar iš lėto jau ir pradėsiu gąsdinti.

Žiovulys – tai nuovargis. Tai noras iš tvankių patalpų ištrūkti į gaivesnę erdvę. Net 60 proc. žiovulį tyrinėjusių sako, kad jis – būdas atvėsinti perkaitusias smegenis. Likę 40 proc. įsitikinę, kad toji tiesa jokiais tyrimais nepatvirtinta. Bet ir vieni, ir kiti neprieštarauja teiginiui, kad būtent žiovulio metu smegenys gauna papildomą porciją deguonies. Ir tai yra gerai.

Dabar – naujiena, kurią galbūt žinojote, bet ne iki galo išsiaiškinote: studentai prieš egzaminą žiovauja ne dėl nemiegotos nakties, o dėl įtampos.

Dar teigiama, kad dažniau žiovauja turintieji antsvorio (o tai – jau žingsnelis į ligas). Psichiatrai sako, kad dažniau žiovauja turintieji polinkį į depresiją. Ir...

Dabar jau bus tikrai rimti gąsdinimai. Tik prašome nepamiršti to, kas pradžioje rašyta: jei čia išdėstyti faktai jums nepatinka, jie visuomet gali būti laikomi ginčytinais.

Nuolat besikartojantis žiovulys gali signalizuoti apie galvos smegenų auglius. (Bet gali ir nesignalizuoti).

Veido raumenų nevaldymas, t.y. dažnas nevalingas žiovulys gali rodyti prasidedančią aterosklerozę ar net Parkinsono ligą. (Bet gali ir nerodyti). O ar gali žiovulys ir apie ką nors gera pranešti? Paieškoję – radom!

Žiovulys, pasirodo, ne tik susikaupti padeda, bet dar ir pareguliuoja kraujospūdį bei širdies darbą. Ir – apie tai tarp eilučių jau išskaitėte – žiovulys (jei jis yra kolektyvinis) mus suartina.

Jis tampa bendravimo forma. Tad, išsitarę apie žiovulį ir bendravimą, niekaip negalime apeiti evoliucijos teorijos.

Pagal ją – žiovulys yra iš ankstyvųjų protėvių paveldėta savybė: girdi, jie žiovaudavo tyčia, stengdamiesi parodyti dantis ir jais priešus įbauginti.

Kad taip blogai apie mus šiandien niekas nepagalvotų, mes – etiketo taisyklių vedini – visuomet stengiamės žiovulį pridengti ranka. Yra dvi žiovulio dengimo delnu versijos.

Pirmoji – iš Liudviko keturioliktojo laikų. Taigi, Liudvikas XIV teigė, kad žiovaujančią burną delnu dengti reikia todėl, kad vidun musės ir kiti vabzdžiai neįskristų.

Bet man labiau patinka maždaug tuo pat metu gimusi turkiškoji elgesio etika: su religija susijusi. Pagal ją žiovaujančią burną uždengti privalu, kad tavoji dvasia laukan neišlėktų. Jei išlėks – nužmogėsi.

Tokios yra pasakos. Šiandienė tikrovė labiau realistiška ir net mūsų narkologijos specialistų jau taikoma. Mat pastarieji užfiksavę pernelyg dažną paciento žiovulį dažnai nustato neleistinai padidintą antidepresantų vartojimą.

(Kokie tai vaistai nurodyti negaliu: neturiu licencijos). Bet įspėjimus dalinti galima ir be jos. Todėl – prieš pereidamas prie įdomiausios ir naujausios žiovulio teorijos – paprašysiu darsyk perskaityti rašinio pavadinimą.

Atsakymas: dažnai žiovulys gali atnešti nesmagių akimirkų. Ir pasaulyje, ir Lietuvoje yra atsitikę, kai žiovaujantys piliečiai rimtai išsinarino žandikaulius. 2007-aisiais stipraus žiovulio apimtam JAV gyventojui Benui Šairui jis net lūžo. Tad vargšelį daugiau nei mėnesį teko maitinti pro vamzdelius.

Pabaiga, matyt būtų kitokia, jei ne vienas prieš keletą metų savaitraštyje „Lietuvos sveikata“ šia tema publikuotas rašinys. Jame užsiminta, jog tiriant tam tikras chemines medžiagas paaiškėjo, kad chemikalai, sukeliantys žiovulį, bandomosioms žiurkėms sukėlė ir... erekciją.

Detalesnis šio fakto tikrinimas atvėrė naują ir mažai tyrinėtą pasaulį. Pasirodo, nustatyta, kad visiškai analogiška piliečių veido išraiška yra ir žiovaujant, ir... orgazmo metu.

Negana to, kai žiovulį norite nuslėpti, t.y. kokiu nors būdu sulaikyti, jūsų organizmas patiria tokį pat stresą, kokį jis patiria ir dėl pradėto, bet nebaigto lytinio akto.

Tad žiovauti, pasirodo, reikia „iki galo“. O jei vis dėlto nuspręsite jį slėpti, pamojuokite rankomis. Kaip koks malūnas sparnais. Žiovulys praeis.