„Kas Žolinės dieną neturės žolynų puokštės, tam velnias į delną savo uodegą įbruks“

Padėka už derlių

Įdomu, kad senoviniu Žolinės pavadinimu šią šventę vadina tik lietuviai - kitose šalyse tai yra bažnytinė Marijos šventė.

Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, Žolinės pavadinimas galėjo išlikti dar iš tų laikų, kai nebuvome žemdirbiai, o maitinomės tuo, ką motulė žemelė mums išauginusi dovanodavo. Augalai pirmieji apgyvendino žemę, vėliau tapdami pirmuoju žmonių maistu, juk žolę nuskinti lengviau, nei žuvį ar kitą gyvūną sugauti. Laukiniai augalai gelbėdavo žmones ištikus badmečiams.

Padėka už žemės subrandintą, aukštesniųjų jėgų palaimintą ir žmonių triūsu pelnytą derlių yra šios šventės prasmė„, - sako etnologė. Šventė minima ir lietuvių liaudies tautosakoje. Sakoma: “Ant Žolinės javų pilnos šalinės„, “Ant Žolinės vaisius Dievas prinokina ir vaikučiams išdalina".

Etnologo Liberto Klimkos teigimu, mūsų protėviai baltai per Žolinę atlikdavo didžiajai deivei gimdytojai Ladai (lietuviai - Žemynai) skirtas apeigas, jai aukodavo užaugusį ir subrendusį derlių. Iki tol niekas esą nedrįsdavo valgyti naujo derliaus vaisių.

Graikai tuo metu garbindavo deivę Artemidę, romėnai - Dianą, kurios buvo laikomos augalų ir gyvūnų globėjomis. Kaip rašoma tinklalapyje day.lt, 500 m. prieš m. e. būtent rugpjūčio 15-ąją esą buvo atidaryta deivės Dianos šventykla Romoje, ant Avetino kalvos.

Marijos šventė

Liturginiame kalendoriuje rugpjūčio 15-oji įvardinta kaip Švenčiausiosios Mergelės Marijos Dangun ėmimo šventė.

Pasakojama, kad po Kristaus nukryžiavimo jo motina liko gyventi pas apaštalą Joną.

Po Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo, bet vietoj kūno kape rado tik žolynų pilną karstą - Mergelė Marija buvo paimta į Dangų. Tuomet danguje esą pasirodė moteris, apsisiautusi saule, su Mėnuliu prie kojų ir dvylikos žvaigždžių vainiku ant galvos.

Tik 1950 m. popiežius Pijus XII tikėjimą, kad Marija pateko į Dangų su siela ir kūnu, paskelbė dogma.

Per Žolinę Švč. Mergelei Marijai pagerbti organizuojami didieji atlaidai Krekenavoje (Panevėžio r.), Pivašiūnuose (Alytaus r.), Pažaislyje (Kauno r.). Atlaidai vyksta aštuonias dienas, kasdien meldžiamasi vis kita intencija - už jaunimą, už ligonius ir apleistuosius, už mokytojus, mokinius ir t. t. Taip pat Žolinė yra viena svarbiausių Punsko krašte Lenkijoje gyvenančių lietuvių švenčių.

Vaišės iš pirmo derliaus

Pasak L. Klimkos, nuo seniausių laikų per Žolinę moterys rinkdavo gražiausias laukų gėles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių, kepdavo duoną iš naujo derliaus, o vyrai parūpindavo alaus ar giros.

Tokia derliaus šventė, anot etnologo, minima jau pirmoje spausdintoje Lietuvos istorijoje - Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronikoje“, kuri Karaliaučiuje buvo išspausdinta 1582 m.

G. Kadžytė pasakojo, kad etnografiniuose aprašuose minima, jog tą dieną į bažnyčią veždavo šventinti ne tik puokštes, bet ir naujo derliaus grūdus, daržoves, vaisius. "Dalį pašventintų gėrybių ūkininkai palikdavo parapijos špitolėms, o kitą dalį parsiveždavo į namus, pašventindavo aruodus, rūsius bei podėlius, kad sočiai ir sveikai išgyventų iki kito derliaus.

Šeimininkės Žolinės šventei iš to paties derliaus pirmųjų vaisių ruošdavo vaišes, į kurias kviesdavo gimines, bičiulius, ypač kaimynus, kurių pagalbos ir talkos ne kartą prisireikdavo. Tą irgi liudija tautosakos užrašas: „Kas per Žolinę neviešės - tas visą amžių skurdžiai nugyvens“, - sako etnologė.

Žolinės puokštė

Svarbiausias Žolinės šventės atributas nuo seniausių laikų iki šių dienų išliko gėlių ir žolynų puokštė. Jai nuo seniausių laikų suteikta ritualinė, apsauginė, vaistinė reikšmė.

Buvo sakoma: „Kas Žolinės dieną neturės žolynų puokštės, tam velnias į delną savo uodegą įbruks.“

G. Kadžytė atkreipia dėmesį, kad skintų žolynų pomėgis apskritai yra būdingas lietuvių mentalitetui.

"Tą liudija ir grožinės literatūros tekstai. Merginos netgi kasdien segdavosi gėles į plaukus, eidamos į bažnyčią visada, jei tik turėjo, nešdavosi gėlių puokštelę, moterys maldaknygių skirtukais naudojo džiovintus žolynus...

Tad ir Žolinės puokštę Lietuvoje galima pripažinti kaip vieną išskirtinesnių šios šventės raiškų", - sako G.Kadžytė.

Anot etnologės, dabar per Žolinę bažnyčioje šventinamos puokštės savo sandara simbolizuoja gyvenimo, pasaulio pilnatvę. Tad į ją būdavo dedama po keletą visų auginamų javų varpų, gražiausios pievų ir darželių gėlės, vaistinės bei maistinės žolės...

Etnologai pasakojo, kad pašventinti bažnyčioje žolynai būdavo sudžiovinami ir laikomi užkišti prie šventųjų paveikslų, sijos ar ant kampinės lentynėlės gerojoje namų kertėje, vadinamoje krikštasuole, kad saugotų nuo piktųjų dvasių, gaisro, nelaimių.

Varpos būdavo iškuliamos, grūdai suberiami aruoduosna ir mieguosna, tuo pašventinamas būsimųjų metų derlius. O žolynai naudojami ypatingais atvejais: statant naują namą, jų truputis įdedama į pirmojo vainiko sunėrimą ties gerąja kerčia. Taip pat ir į naujo avilio kamputį.

Žolynais būdavo pasmilkoma troboje priartėjus grėsmingam audros debesiui, jų arbata buvo girdoma susirgus namiškiui ar gyvuliui.

Šių žolynų pluoštelį dėdavo ir į mirusio namiškio karsto pagalvėlę.

Dzūkijoje per Žolinę būdavo įprasta pašventinti ir išaugintas daržoves - morkas, ropes, kopūstus. O iškiliąją šventę vadindavo paprastai - Kopūstine. Pašventintos daržovės būdavo padalijamos šeimos nariams, gyvuliams, esą jas suvalgius nepuls ligos ir nelaimės.

Dar vienas šventės pavadinimas ten buvo Kanapinėlė, nes kanapių smilkymu taip pat ginamasi nuo įvairių ligų.

Žemaičiai į Žolinės puokštę paslėpdavo dygiąją usnį, sakydavo, kad primintų Kristaus kančią. Pašventintą usnį įterpdavo į dirvą, tačiau šaknimis į viršų, mat buvo tikima, kad tuomet šios nelabos dyglės pranyks iš dirbamų laukų.

Buvo tikima, jog, išmetus pašventintą Žolinės puokštę, namus aplankys nelaimės.

Jei ji netyčia supelydavo, tai būdavo sudeginama ir pelenai išbarstomi daržuose bei laukuose, kad kenkėjai derliaus kitąmet nesunaikintų.

Koks bus oras rudenį?

Žolinė yra ta šventė, po kurios gamta ir žmonės jau ima ruoštis rudeniui. Sakoma: „Nuo Žolinaitės pasirodo ir šalnaitės“, „Nuo Žolinės šuoliais diena trumpėja“, „Po Žolinijai reikia kast svogūnus, nes lenda žemėsna“.

Tad pagal jos orus mūsų senoliai spėdavo rudens orus: „Graži Žolinė - gražus ruduo“ (bent jau pirmoji rudens pusė). Tolimesnis ruduo buvo spėjamas per Gandrų išskridimo dieną.