Kiek Rusijoje yra Lietuvos? Politikai nežino, ką daryti su vis didėjančia neaiškios pasaulėžiūros rusakalbių minia

(14)

Per pastaruosius penkerius metus savęs prisišaukta tiek rusakalbių, kad net vienam užsienio leidiniui panižo pavadinti Vilnių laisvos Rusijos sostine. Nors nėra pagrindo manyti, kad šiandien svetimšalių srautai užakę, nors politikai nežino, ką daryti su vis didėjančia neaiškios pasaulėžiūros rusakalbių minia, vis dėlto kai kurie iš jų vis nesiliauja ir šiaip seklias energijos atsargas eikvoję proputinistų paieškoms mūsų valstybės viduje.

Atvejis, kai Darbėnų gyventojai, ginantys savo žemę ir vaikų ateitį nuo svetimšalių kėslų po jų langais statyti galingą chemijos gamyklą, buvo pavadinti antivalstybininkais, veikiančiais su Rusija išvien, yra daugiau nei skandalingas.

Viena iš Darbėnų aktyvisčių, humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Laučiūtė vadinamajam nacionaliniam transliuotojui užkliuvo dar ir tuo, kad jos biografijoje yra mokslinio darbo Sankt Peterburge patirtis.

- Kokia likimo ironija: šio amžiaus pradžioje jums pačiai teko vadovauti Lietuvos radijo ir televizijos komitetui, bet man rūpi klausti ne apie nostalgiją, o apie nuoskaudą: ar jus žeidžia darbo Rusijoje ir Rusijos pilietybės priminimas?

- Mane žeidžia šitas klausimas (Juokiasi.) Aš savo gyvenimu, savo biografija esu patenkinta. Rusijoje susiformavau ir kaip mokslininkė, ir kaip asmenybė, tačiau nė minutės nesigailėjau, kad po visų metų, nugyventų Rusijoje, grįžau į Lietuvą. Džiaugiuosi tuo.

Tai, ką dabar darau, aktyvuoja Rusijoje įgytą mokslinį ir viešojo, visuomeninio veikimo bagažą, o tai, savo ruožtu, įprasmina tai, dėl ko sugrįžau. Pasirodo, kad čia tikrai manęs labai reikia. Na, o rusiško paso galiojimas jau senokai baigėsi.

- Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje teigiama, kad jūs esate prisidėjusi prie politinio judėjimo „Demokratinė Rusija" veiklos...

- Taip, tiesa, į Sąjūdį atėjau per Rusiją, per demokratinį judėjimą. Jo žmonės mane ir komandiravo į Lietuvą, į Aukščiausiosios tarybos, paskui pavadintos Atkuriamuoju seimu, posėdį.

Sankt Peterburgo demokratai surinko pinigų ne tik kelionei, bet ir įteikė tiems laikams patį moderniausią, patį naujausią diktofoną, kad įrašinėčiau viską, ką išgirsiu Lietuvoje prasmingo. Dėl jo net buvau pakliuvusi į komišką situaciją Lietuvoje, - mėgstu komiškus epizodus, ir jų mano gyvenime yra labai daug; juos rūpestingai saugau savo atmintyje.

Taigi įėjusi į salę žvalgiausi pažįstamų veidų ir vietos, iš kur būtų patogu įsirašyti, bet pamatau tik vieną pažįstamą veidą - švietimo ministrą Henriką Zabulį. Nukeliauju prie jo, ir, pasirodo, įsikuriu tarp paskutinės, dar ne laisvos, dar ne demokratinės, vyriausybės narių.

Pasiaiškinu jiems, kaip čia atsidūriau, parodau naują diktofoną. Visiems įdomu, visi apžiūrinėja modernų diktofoną, kuris paskui stropiai viską įrašinėjo. Išėjusi su visais pietauti apsižiūriu, kad neturiu diktofono - būsiu jį palikusi toje vietoje, kur sėdėjau.

Išpylė karštis: toks brangus, toks naujas, kaip už jį atsiskaitysiu grįžus į Leningradą?! Grįžtu į savo vietą, žiūriu, guli balandėlis kaip niekur nieko. Pasidalijau savo išgąsčiu ir nebeprisimenu, ar tuometinis sveikatos ministras Antanas Vinkus, ar kažkuris kitas ministras pajuokavo: galėsit Leningrade papasakoti, kad sovietiniai ministrai buvo sąžiningi... Tai kaip man kratytis sovietinės praeities?

Grįžusi į Lietuvą, kaip man atrodo, sėkmingai pritaikiau savo sugebėjimus ir „dvigubą" patirtį, kol manęs „nedemaskavo" ir neišviešino LRT žurnalistė. (Juokiasi.)

- Juokas juokais, negi LRT paskleistas šmeižtas jūsų nė kiek nepaveikė?

- Negalime skųstis, kad žiniasklaida apskritai nekreipia dėmesio į mus, sukilusius prieš didžiulės danų gamyklos statybą vos ne privačios sodybos kieme, tačiau šiuo atveju žurnalistei pritrūko bent trupinio padorumo, kad apie darbėniškius ir iniciatyvinę grupę nedrįstų prasižioti, esą planai plėsti Lietuvoje vandenilio ir metanolio gamyklų tinklą užkliuvo „prokremliškiems veikėjams, neramumų kurstytojams ir sąmokslo teorijų skleidėjams", maža to, teigti, kad „mažose bendruomenėse veikti pradėję antivalstybininkai savo kalbomis ir pasipriešinimo kurstymu jau apraizgė kone visą Lietuvą."

Tai akivaizdus bandymas skaldyti bendruomenę, didinti žmonių nepasitikėjimą tiek jų pačių išrinkta valdžia, tiek vieni kitais, užuot telkus visuomenę ir galvojus, kaip apsivalyti nuo iš tikrųjų priešiškų valstybei apraiškų. Juk tokiais rašiniais nesaugumas yra tik didinamas, užuot galvojus, ką galime padaryti, kaip susivienyti, prisidėti prie to, kad būtume saugesni.

- Nenustebino ir Konstitucinio Teismo sprendimas dėl Stambulo konvencijos?

- Nenustebino, ne. Konstitucinis Teismas jau senokai žiūri ne įstatymų atitikties Konstitucijai, o redaguoja Konstituciją pagal įvairių mažumų įgeidžius. Stebiuosi tik, kiek dar galima smukti, kada gi bus tas dugnas, nuo kurio atsispyrę imsime kapanotis į viršų? Kol kas tie, kurie yra valdžioje, nepasako nieko, kuo būtų galima pasidžiaugti, kad išklausęs pasakytum, aha, dar yra joje sveiko proto.

Galima palyginti, kaip Stambulo konvencijos atžvilgiu pasielgė Bulgarijos ir Lietuvos Konstitucinis Teismas: mūsiškis pritarė visoms konvencijos nuostatoms, o Bulgarijos KT, pabrėžęs jos privalumus, priėmė sprendimą, kad dalis prieštaringos konvencijos postulatų peržengia deklaruojamus tikslus ir kad joje įtvirtintas lyties apibrėžimas neatitinka tarptautinėje teisėje galiojančios lyties sampratos.

- Vienas iš LRT kriterijų, skirstant žmones į savus ir svetimus, buvo atsakymas į klausimą, kam priklauso Krymas. Koks šiandien, jūsų manymu, yra kertinis klausimas, parodantis, kas yra kas? Kas laimės karą Ukrainoje?

- Tokių klausimų yra ne vienas, ir ne į kiekvieną galima atsakyti tiesmukai. Pavyzdžiui, aš nežinau, kas laimės karą, tai ne mano kompetencijos sritis. Gal būtų net neatsakinga, jei karybos neišmanantis žmogus pradėtų samprotauti, kas laimės.

Galiu pasakyti tik tiek, kad vienareikšmiškai sergu dėl Ukrainos pergalės. Su padūsavimais stebiu, kaip klostosi įvykiai ir kaip Vakarai nesugeba įgyvendinti savo pažadų. Pasirodo, nei demokratija, nei vadinamos vertybės nei žmogaus, nei valstybės nedaro geresne, jeigu trūksta atsakomybės, nuoseklumo ir pasekmių suvokimo.

- Manot, Gabrielius Landsbergis netiki Vakarų vertybėmis, provokuodamas kaimynines valstybes ir net Kiniją savo karingumu?

- Gabrielius galbūt ir tiki, bet aš Gabrielium netikiu. Netikiu jo vertybėmis.

- Konservatorių „saugas", tai yra, politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius yra tos nuomonės, kad juo daugiau Vakarų pinigų bus investuota Lietuvoje, tuo Lietuva bus saugesnė, nes esą Vakarai bus suinteresuoti saugoti savo pinigus. Juo daugiau išparceliuosim Lietuvos, juo jos žmonės jausis saugesni?

- Tai mintis žmogaus, kuriam įspaustas vienas ir tas pats beveik tiesus smegenų linkis. Deja, tokiam žmogui nereikia svarstyti nei „viena vertus", nei „kita vertus", jam nereikia žiūrėti nei iš viršaus, nei iš apačios, - tokiam visa, kas iš Vakarų, yra gerai. Tai aiški nesąmonė ir labai žalinga, nes ji rodo kryptį į visišką Lietuvos praradimą. Gal valstybė tokiu pavadinimu ir išliks, gal ji geografiškai egzistuos, tačiau Lietuvos, kaip tautinės bendrijos, nebus, - tokiu keliu eidami ją labai greitai prarasim.

- Ar 160 tūkstančių migrantų per penkerius metus galėtų būti perspėjantis ženklas?

- Matot, galbūt skaičius nėra lemiamas požymis, pagal kurį turėtume vertinti situaciją, - kur kas svarbiau, kokie migrantai ir iš kur pas mus atvyko. Nuo pat pirmos dienos, kai Europa masiškai atsivėrė migrantams, kalbėjau ir rašiau, - suprantama, ne aš viena, - kad turi būti nustatytos griežtos taisyklės: negalima kiekvieno, kuris pasiprašo priimamas, sutikti išskėstomis rankomis. Atvykėlis turi įsipareigoti, kad susipažins su kultūra, su kalba, laikysis valstybės įstatymų, gerbs tradicijas ir bendrabūvio normas, o jei elgsis kitaip, bus išbirbintas ten, iš kur atvyko.

- 2019 metais Lietuvoje gyveno 58 tūkst. užsieniečių, 2024 metų pradžioje - jau 220 tūkstančių!

- Tai yra baisūs skaičiai! Aišku, kiekybė anksčiau ar vėliau virsta kokybe, tačiau jeigu iš pradžių nesusirūpinai kokybe žmonių, kuriuos priimi, tai anksčiau ar vėliau galiausiai pats prarasi savo kokybę ir tapsi statistiniu skaičiumi.

Jeigu, pavyzdžiui, 200 tūkst. ar net 2 milijonus imigrantų gali „suvirškinti" 80 ar daugiau milijonų turinti valstybė, tai tokiam gintaro lašeliui, kaip sakė mūsų poetė neužmirštamoji, tie šimtai tūkstančių gali būti pražūtis.

Darbėnuose kol kas jų dar nepamatysi, o štai Kretingoje nėra dienos, kad, išėjusi į parduotuvę, turgų ar kitą viešą vietą, neišgirstum rusų kalbos. Laimei, dar nėra girdėti kokių nors ekscesų, barnių, apsižodžiavimų, pretenzijų iš vienos ar kitos pusės. Kol jų yra mažai, jie nėra agresyvūs. Kaip bus, kai jų padaugės, nežinau.

- Iš pradžių bus kaip Vilniuje: pavyzdžiui, autobuse, jei yra grupelė rusakalbių, jie demonstratyviai šnekasi, kvatoja, keikiasi, o lietuviai tyli... Niekas nedrįsta jų sudrausminti.

- O kaip tu drįsi žmogau, jei žinai, kad neturi kam pasiskųsti. Priminėt man sovietinius laikus, kai viešajame transporte liedavosi rusiška šneka, o lietuviai tylėdavo kaip žuvys. Atvykusi į Vilnių po nepriklausomybės paskelbimo pastebėjau ryškų pokytį: troleibusuose ir autobusuose tapo maloniai tylu. Nesakau, kad niekas nesikalbėjo tarpusavyje, bet nebuvo triukšmo, tos lermos, kaip žemaičiai sako.

Prisimenu, sovietiniais laikais man dirbant Vilniaus universiteto filosofijos katedroje vienas dėstytojas pasakojo, kad parduotuvėje nutvėrus svetimą ranką jo kišenėje, vagilė puolė rėkti, kad ją užpuolė lietuvių nacionalistas; tą patį ji pakartojo ir milicininkui. Doram dėstytojui teko aiškintis. Manote, dabar būtų kitaip?

Lyg ir lietuvių valdžia, bet ji paiso visų kitų, tik ne lietuvių interesų. Kad prisileidus užsieniečių, bus nesaugu patiems lietuviams, valdžios žmonėms nerūpi, nes jie žino, kaip saugiai atsidurti Karibuose ar Tenerifėje...

- Atvejis, kai prabangiame kvartale buvo užpultas rusų opozicionierius Volkovas, sukėlė įvairių kalbų, pasigirdo net raginimas užtikrinti jam saugumą ir gerovę, kaip baltarusei Cichanouskajai. Pritartumėte tokiam pasiūlymui?

- Na, man gaila Volkovo, man iš tikrųjų rūpi ir kitų opozicijos atstovų likimas. Nors mes žinome, kad tarp jų irgi įvairių paukščių pasitaiko, kad esama ir galvojančių panašiai kaip mes, tačiau kodėl jiems saugumas turi būti garantuotas, o man, jums - ne?

Kodėl Lietuvos piliečiams, kurie užsienyje ar namie patenka į situacijas, kurių nieku gyvu nepavadinsi jaukiomis, nesugalvojama, kaip garantuoti saugumą, nors tą daryti įpareigotų ir įstatymai?

Deja, jie nėra vykdomi, kaip ir daugelis kitų Lietuvos įstatymų, kaip ir Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas. Nors iš biudžeto dalinti pinigus dar sugebam: jei ne stadionui, tai kieno nors apsaugai...

- Galbūt vertėtų įsivesti kvotas? Ne tik geidaujamas lyčių ar juodukų, bet ir opozicionierių iš Rusijos ar Baltarusijos bei kitataučiams dalijamos pilietybės atžvilgiu. Kaip manote?

- Dabar suaktyvėjo agitacija referendumui dėl „kiek noriu pilietybių, tiek ir turiu". Kažkada valstybės kūrėjai aiškiai suvokė, jog teisė į antrąją pilietybę, lietuviui išvykus iš Lietuvos, grėstų Lietuvoje gyvenančių Lietuvos piliečių saugumui, todėl prieš ją pastatė įstatyminę tvorą. Ar dabar saugumo padidėjo? Vargu...

O kaip prie Lietuvos lietuvių saugumo prisidėtų užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai? Aš to nežinau, ir jie neatsako, nors to ne kartą klausiau viešai, žiniasklaidoje. Kalbama tik apie neva kartu su Lietuvos pilietybe atimamą meilę Lietuvai.

Bet tada man kyla kitas klausimas: kodėl lietuviai, atsidūrę kitose šalyse iki Lietuvai atgavus nepriklausomybę - JAV, Australijoje, net Rusijoje, - sugebėjo mylėti Lietuvą, neturėdami Lietuvos pilietybės, o šitie, naujieji emigrantai, nebesugeba? O kol nesugebama atsakyti į tokius paprastus klausimus, negaliu atsikratyti abejonių dėl referendumo prasmės.

- Nepritariate minčiai, kad Lietuva yra bet kur, kur tik pasivaidena bent vienas lietuvis?

- Kadangi kyla šaršalas dėl manosios pilietybės, man tikriausiai nereikėtų praleisti progos patylėti, bet kai girdžiu referendumo agitatorių pamėgtą frazę „Lietuva ten, kur yra bent vienas lietuvis", prisimenu rusišką šūkį, kad visur, kur tik įžengia rusų kareivio koja, ten yra Rusija. Kaip tie mūsų naujieji propagandistai, panašių šūkių kūrėjai nemato, kad jie kartoja viską, ką paikai ar ne paikai skelbia Rusija!? Gal jie per jauni, kad tai suprastų?

Tai viena medalio pusė, atverskime ir kitą. Ar Rusijoje nėra lietuvių? Ar Baltarusijoje nėra lietuvių? Tegu tas siauraprotis, kuris skelbia šitą šūkį, kuris aiškina, kad reikia duoti dvigubą pilietybę, nes ten, kur bus lietuvis su Lietuvos piliečio pasu, ten bus Lietuva, man ir visiems papasakoja: kiek Lietuvos yra Rusijoje ir kiek Lietuvos yra Baltarusijoje, kuo ta Lietuva ten pasireiškia? Gal stabdo Putino Rusijos agresiją?

Juk ne, tyli ten mūsų Lietuvos piliečiai, lyg pelytės po šluota, ir kas mestų akmenį į juos? Pagaliau, ir Antarktidoje yra pabuvojusios lietuvio net ne viena, o abi kojos, mano dukters tėvo. Bet negirdžiu raliavimų, kad Antarktidoje yra Lietuva. Kodėl? Neužtenka smegenų? O gal visgi kažkam jos kartais prasikala?

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder