Knygoje „Protinga ląstelė” (The Sentient Cell) jis jau aprašė šį radikaliai naują požiūrį į mažiausius gyvybės komponentus. Naujajame straipsnyje Mileris ir jo kolegos teigia, kad natūraliąją atranką lemia ne aklas atsitiktinumas, o tam tikra ląstelių sąmonė. Būtent dėl šios priežasties egzistuoja gyvybė.
Anot Milerio ir jo bendradarbių, ląstelės nėra beprasmiškos mašinos, kurios vykdo genų joms duotas komandas. Visos 37 trilijonai mūsų kūno ląstelių turi sąmonę – o tai reiškia, kad gyvybė ir sąmonė prasideda nuo tos akimirkos, kai susijungia spermatozoidas ir kiaušialąstė.
Ši idėja yra revoliucinė, tačiau, kaip paaiškino Mileris „Popular Machanics” leidiniui, ji leidžia geriau suprasti sudėtingus biologinius procesus: ląstelių bendravimą, sprendimų priėmimą ir lytinių ląstelių specializacijos motyvus.
Be to, tai padės pakeisti požiūrį į daugelį bioinžinerijos problemų, pavyzdžiui, audinių regeneraciją, galimą vėžio gydymą ir prisitaikymą prie gyvenimo Marse.
Straipsnyje žurnale „Progress in Biophysics and Molecular Biology” Mileris pabrėžia, kad ląstelių sąmonė neturi sudėtingų jausmų, minčių ir abstrakčių sąvokų, būdingų žmogaus sąmonei.
Pavyzdžiui, kai saulės šviesa patenka į ląstelės membraną ir praeina pro ją, ląstelė išmatuoja šį signalą ir gauna informaciją apie tą šviesą. Visos ląstelės analizuoja aplinką, renka duomenis ir priima sprendimus dėl savo būsimų veiksmų.
Be to, nuo seniausių laikų ląstelės buriasi į kolonijas, sujungdamos savo gebėjimus visų gerovei. Jos keičiasi ištekliais ir konkuruoja.
Kad ši bendruomenė klestėtų, kiekviena ląstelė bendrauja su savo kaimynėmis. „Tai pažintinis procesas ir vienas iš sąmonės elementų, – sakė Mileris.
Taigi, žmogaus sąmonė tampa natūralia savybe, kurią sukuria visos kartu veikiančios ląstelės kartu su 10 trilijonų mikrobų, kurie yra mūsų kūno dalis.
„Kiekvienas sąmonės aspektas, kurį patiriu, yra visų mano kūno ląstelių ir visų mikrobų, veikiančių kartu, vienalaikė sąmoningumo sankaupa, taip tobulai sukoordinuota, kad jaučiuosi kaip vientisas individas”, – aiškino mokslininkas.
Žmogus, Millerio nuomone, yra holobiontas – organizmas šeimininkas, gyvenantis simbiozėje su bakterijų, virusų ir grybelių ląstelėmis. Arba, jo žodžiais tariant, „mes esame gyvybės buveinių žvaigždynas”.
Ląstelinė sąmonė Žemėje egzistuoja nuo pat pirmosios gyvybės atsiradimo prieš 3,5 mlrd. metų, ir spėjo išsivystyti į įvairias bakterijų, amebų, o vėliau ir sudėtingesnių organizmų rūšis.
Šiandien smegenys, mikrobiota ir žarnyno ląstelės kartu kuria žmogaus sąmonę.
Ne visi biologai ir sąmonės tyrinėtojai sutinka su šiuo požiūriu. Anot Millerio, nenoras pripažinti ląstelių sąmonę kyla dėl to, kad į sąmonę žvelgiama iš žmogaus perspektyvos. Be abejo, žmogaus sąmonė ir uodo ar ląstelės sąmonė nėra tas pats.
Tačiau jos taip pat geba kūrybiškai spręsti problemas. Ir jei mokslininkai geriau supras jų motyvaciją ir sprendimų priėmimo būdus, galbūt galės sukurti veiksmingesnius biomedicininius gydymo būdus.
Britų filosofas Filipas Gofas (Philip Goff), panpsichizmo teorijos šalininkas, teigia, kad net elektronai ir kvarkai turi sąmonę.
Šią sąvoką jis taiko visoms materijos formoms iki pačių mažiausių mums žinomų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą