Klaipėda - antras Lietuvos miestas, priglaudęs daugiausia ukrainiečių

(1)

Šiandien - Ukrainos nepriklausomybės diena, minimos 31-osios jos nepriklausomybės metinės. Deja, šiandien taip pat sukanka lygiai pusė metų, kai Rusija pradėjo karą Ukrainoje, ir jo pabaigos dar nematyti. Sproginėjant bomboms tūkstančiai ukrainiečių buvo priversti palikti šalį. Klaipėda - antras miestas Lietuvoje po sostinės, kuriame apsigyveno daugiausia karo pabėgėlių iš šios šalies. Ar klaipėdiečiai viską padarė tiesdami pagalbos ranką nelaimės ištiktiems žmonėms? Ar jie tai darys ir ateityje?

„Šiuo metu, nors karas Ukrainoje jau tęsiasi pusę metų, kalbėti apie kažkokį pavargimą ar nusiraminimą būtų neatsakinga ir net rizikinga. Visi puikiai suprantame, kad jeigu laimės Ukraina, laimės visas demokratinis pasaulis. Priešingu atveju kyla paprastas klausimas - kas kitas?“ - sako Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.

Per visą šį laikotarpį uostamiesčio merą labiausiai žavėjo tai, kad jo gyventojai patys būrėsi į grupes ir padėjo pabėgėliams niekieno, jokios valdžios neliepiami.

Ne visiems spėta padėkoti

 

"Ta situacija vasario 24 d. rytą ne tik Klaipėdą, Lietuvą, Europą, bet ir visą pasaulį užklupo iš dalies netikėtai. Nors nuojauta buvo ir ore sklandė įtampa dėl galimos agresijos. Su nauja situacija išmokti gyventi teko visiems gana greitai ir be jokių apmokymų.

Ar mes galėjome ką nors padaryti geriau padėdami Ukrainai? Jau pusmetį gyvenant taip netikėtai pasikeitusioje situacijoje atsirado patirties ir daug ką dabar vertiname jos kontekste.

Turint įdirbį atsirado tam tikra ramybė, nes daugmaž jau visi žino, kur, kas ir ką turi daryti.

Jau veikia tarpinstitucinio bendradarbiavimo mechanizmai, padedantys spręsti svarbius klausimus„, - “Vakarų ekspresui" sakė V. Grubliauskas.

Paklaustas, kodėl ukrainiečiai rinkosi Klaipėdą, uostamiesčio meras atsakė: „Tikriausiai dėl jos specifikos. Pas mus didelė rusakalbių bendruomenė, uostas, pajūris. Todėl buvome ir tebesame traukos objektas.

Tai viena iš priežasčių, kad labai greitai mes užpildėme visas tas pabėgėliams gyventi skirtas vietas, kiek jų buvome paruošę. Analizė parodė, kad mūsų parengtas resursas yra visiškai “įdarbintas", turiu omenyje ir gyvenamąsias vietas, ir mokyklas, ir darželius, ir viešąjį transportą, ir socialines paslaugas, ir užimtumą.

O svarbiausia, kad žmonės viską darė nuoširdžiai, nežvilgčiodami į laikrodžius ir nepaisydami darbo valandų, nes suprato, kad klausimus reikia spręsti čia ir dabar.

Ne visada buvo progos padėkoti tiems žmonėms, turiu omenyje pirmiausia valstybės tarnautojus, Savivaldybės žmones, dalyvavusius tame procese.

Iš tikrųjų ypač pradžioje buvo telefonų skambučių ir vidurnaktį ar paryčiais, nes kažkas atvyko, kažkas kažko negavo ir t. t. Visa tai buvo tapę tam tikra norma, kasdienybe.

Buvo daug klaipėdiečių iniciatyvų, ir jos visos buvo nuoširdžios. Melnragėje pagalbos ukrainiečiams centras duris atvėrė ne valdiškų institucijų dėka. O ką jau ir kalbėti apie organizuotus įvairius susibūrimus, ekskursijas, keliones, apgyvendinimą."

Reikia ruoštis kitam etapui

Rugpjūčio 17 d. vykusiame visų Savivaldybės įstaigų, priėmusių gyventi pabėgėlius iš Ukrainos, pasitarime, kuriame dalyvavo VšĮ Klaipėdos butų, daugiausia priėmusių žmonių, BĮ Klaipėdos miesto sporto bazių valdymo centro, Nakvynės namų, Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro, Klaipėdos koncertų salės atstovai, padaryta pagalbos ukrainiečiams pusmečio analizė ir jau kalbėta apie tolesnį viso šio proceso valdymą.

Dar nėra Vyriausybės pavedimo, kad jau šiandien reikia ruoštis tūkstančiams pabėgėlių apgyvendinti, kuriuos šaltoji metų banga gali vėl nublokšti į Europą, įskaitant ir Lietuvą.

Klaipėdos meras sako, kad apie tai jau turime galvoti dabar, nusimatyti scenarijus, kad prireikus nereikėtų imtis karštligiškų veiksmų, kaip tai teko daryti šiemet vasario pabaigoje ir kovo pradžioje.

„Šiandien dar konkrečių patalpų, konkretaus pabėgėlių skaičiaus įvardinti niekas negali, nes dar nėra tokio poreikio. Bet kad ateityje gali to prireikti, duok Dieve, kad neprireiktų, tą suprantame visi“, - sako V. Grubliauskas.

Minėtame pasitarime kalbėta ir apie tai, kad reikia apgyvendinimą Savivaldybės būstuose įforminti sutartimis tarp gyventojų ir būsto administratorių.

Pasak mero, kad visiems būtų aišku, jog turtas turi būti branginamas, to reikia ir tam, kad būtų galima vykdyti apskaitą ir kad visi jaustųsi saugūs ir palaikantys civilizuotus santykius civilizuotoje valstybėje.

V. Grubliauskas sako negirdėjęs tokio atvejo, kad uostamiestyje koks nors ukrainietis būtų išmestas į gatvę ar liepta išsikraustyti per tam tikrą valandų skaičių.

Deja, tokių atvejų kai kuriose Lietuvos vietose buvo. „Manau, kad klaipėdiečiai ir Klaipėda tą egzaminą tikrai išlaikė gana gerai.

Be abejo, pusmetį besitęsiant karui, kuris vyksta toliau nei už tūkstančio kilometrų, kuris lyg ir neliečia mūsų tiesiogiai - nesproginėja bombos šalia, nekaukia kulkos virš galvų, nuslopo dėmesio aštrumas.

Tai žmogiškai suprantama. Tai bendra tendencija, žinoma, ji nėra sveikintina, nes karas nerimsta“, - sako Klaipėdos meras.

Reikia daugiau Savivaldybės pagalbos

Klaipėdos savivaldybės duomenimis, kuriuos ji gavo iš Klaipėdos registracijos centro (kol jis veikė) koordinatoriaus, nuo šiemet kovo 14 d. iki gegužės 1 d. dėl pagalbos Klaipėdoje kreipėsi 8 886 ukrainiečiai: iš jų - 1 036 vyrai, 4 245 moterys, 3 537 nepilnamečiai.

Įvairias socialines išmokas iš Klaipėdos miesto šiuo metu gauna 5 545 ukrainiečiai. Jų yra uostamiestyje daugiau, nes dalis jų socialinių išmokų negauna, yra ir dirbančių.

Socialiniuose būstuose per visą laikotarpį gyveno apie 300 ukrainiečių, saviraiškos centre - 156, visose kitose vietose - apie 100. Pasak Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Gintaro Neniškio, gyventojai keičiasi - vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja.

Klaipėdos miesto savivaldybė išmokėjo klaipėdiečiams, apgyvendinusiems ukrainiečius, beveik 325 tūkst. eurų kompensacijų, o išmokų ukrainiečiams - per 1,907 mln. eurų.

Klaipėdos savivaldybė skyrė 150 000 eurų humanitarinę pagalbą Ukrainai iš Savivaldybės biudžeto. Ši suma buvo pervesta į Ukrainos Raudonojo Kryžiaus organizacijos Odesos regioninio padalinio specialią sąskaitą.

Ji neatlygintinai, kaip skubią humanitarinę pagalbą, perdavė Odesos miesto rados vykdomajam komitetui Klaipėdos miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausiusias transporto priemones, kurių vertė - 12 748,28 euro.

Iki šių metų birželio 30 d. Savivaldybės biudžetas patyrė 7 768,21 euro išlaidų, susijusių su užsieniečių, pasitraukusių iš Ukrainos, laikinu apgyvendinimu; iki birželio 14 d. - 49 381,38 euro, susijusių su Registracijos centru.

Paramą teikė ir visos Savivaldybės įmonės.

„Stiprūs kartu“, Raudonasis Kryžius ir „Maisto bankas“ - 3 pagrindiniai banginiai, kurie teikia pagalbą Ukrainai. O ir visų klaipėdiečių pagalba tikrai buvo labai didelė. Visi pagelbėjo tiek, kiek kas galėjo.

Reikia pripažinti, kad pilietinės iniciatyvos dabar tikrai gerokai sumažėjo. Nuomoti butus atsisako tik pavieniai žmonės, tai nėra sistemos dalykas. Esant tokiai situacijai institucinės Savivaldybės pagalbos reikia gerokai daugiau", - teigia G. Neniškis.

Padėjo dviem šeimoms

Seimo narys Eugenijus Gentvilas turi nuomojamą butą Klaipėdos senamiestyje. Kovą butas buvo patvarkytas ir tikėtasi jį vėl nuomoti, bet prasidėjo karas.

Kovo 8 d. jame neatlygintinai apsigyveno ukrainietė su dviem berniukais ir savo mama. Jie buvo atvykę iš Odesos apylinkių. Ponas Eugenijus su žmona sutarė, kad palaikys ukrainiečius iki rudens.

Bet jos lygiai po trijų mėnesių išvažiavo atgal. Mama turėjo grįžti ir dėl darbo, ir negana to, mirė jos vyras, turėjo važiuoti į laidotuves. Paskui išvyko ir dukra. „Jos susirašinėja su mano žmona, atrodo, kad joms viskas gerai ir nebereikės grįžti“, - sakė E. Gentvilas.

O Mažajame Kaimelyje, namo kieme, E. Gentvilo šeima turi poilsinį svečių namelį. Jame nuo kovo 15 d. iki birželio 11 d. gyveno ukrainietė Irina su negalią turinčia vienuolikos metų dukrele. Vėliau atvažiavo ir Irinos tėvas pensininkas padėti joms. Po beveik 3 mėnesių jie išvažiavo į Kryvoj Rogą.

VšĮ „Stiprūs kartu“ dar klausė, ar suteiks būstą, bet prasidėjo vasaros atostogos, Gentvilų vaikai pradėjo grįžinėti namo su anūkais, tai ukrainiečių jie nebegalėjo priimti.

„O dabar nebėra jokio būsto poreikio, niekas nebesikreipia. Taigi padėjom tik dviem šeimoms“, - sakė E. Gentvilas.

„Galiu, tai padedu“

Paklaustas, ar mes jau pavargome remti Ukrainą, ponas Eugenijus atsakė: "Prarandi tam tikras pajamas, gal ir patiri šiokį tokį diskomfortą. Pats aš negalėčiau - nepadėčiau, galiu, tai padedu. Kiekvienas žmogus sprendžia individualiai. Vargu ar dabartinę situaciją galima vadinti pavargimu.

Man atrodo, kad ir viešasis sektorius, turiu omenyje savivaldybes, turi labiau susitelkti. Jis tikrai neblogai tai darė, rado patalpų ir t. t. Dabar jau atsirado patirties, galbūt galima tai daryti organizuočiau.

Bet kovą tai tikrai buvo nekokia situacija. Į tą mano pasiūlytą apgyvendinti vietą pretendavo gal kokie 7 žmonės. Dabar tikiuosi, kad tokio antšlago nebebus. Be to, viešasis sektorius pajėgus padėti.

Negali reikalauti iš žmonių, kad kiekvienas įsileistų pagyventi svetimus. Kolegė Edita Rudelienė Trakuose viename name gyveno su ukrainiečiais, dalijosi bendra virtuve, tai buvo tam tikras diskomfortas.

Mano kieme stovi svečių namelis, tad viskas yra atskirai. Niekada negali sakyti: „Reikalauju, kad dalintumėte labdarą.“ Iš svetimo nelaimės daryti verslą nesinori, nebent jau pats nebeturėtumei ką valgyti. Pasidalinti būstu nebuvo problema. Reikės, ir vėl priimsime, pasikeitėme adresais.

Kai kurie žmonės nori ir užsidirbti iš to. Yra tokia programa, kad gali kreiptis į savivaldybes ir gauti kompensaciją už apgyvendinimą. Tikrai nesmerkiu, jeigu kas nors kreipėsi, bet man atrodo, kad daugybė lietuvių sąmoningai ir nemokamai padėjo ukrainiečiams. O reikės, ir dar padės.

Mačiau ir ukrainiečių nuostatą mūsų atžvilgiu - susižavėjimą ir padėką. Manau, tai labai padidino Lietuvos prestižą", - sakė Seimo narys E. Gentvilas.

Liudininko sindromas išliks

Ponia Antanina (vardas pakeistas), nenorėjusi viešinti pavardės, sakė, kad jos ukrainietė, kurią su paaugliu anūku buvo priglaudusi savo name, dabar jau nuomojasi būstą Klaipėdoje.

Ji įsidarbino Klaipėdos universiteto botanikos sode. Jai buvo pasiūlytas labai neblogas variantas - pigus būstas. "Ji labai bijojo, kad paskui būstai gali pabrangti, tad jį išsinuomojo. Ir yra labai patenkinta. Nes dabar būsto už tokią kainą, už 250 eurų per mėnesį, niekur Klaipėdoje nebūtų suradusi.

"Ji pragyveno pas mane du mėnesius. Mes iki šiol bendraujame gana šiltai. Padedu tuo, kuo galiu. Manau, kad žmonių požiūris į tai, kas vyksta Ukrainoje, pasikeitė

Pasidarėme ramesni ir taip jautriai nebereaguojame į viską. Bet manau, kad tas vadinamasis liudininko sindromas mumyse visą gyvenimą išliks.

Mes per priglaustus ukrainiečius tapome visų įvykių Ukrainoje liudininkais.

Kadangi mano moteris yra iš Nikolajevo, o jį kiekvieną dieną bombarduoja, tai, žinokite, jokių kitų naujienų aš taip neseku, kaip apie Nikolajevą.

Ir psichologai sako, kad mes visi, kurie su pabėgėliais labai artimai bendravome, turime tą liudininko sindromą, ir mes nuo jo niekur nepabėgsime", - aiškino moteris.

Paklausta, ar dabar, kai jau esame nusiraminę ir supratę, kad visa tai tęsis ilgai, vėl priimtų gyventi ukrainiečius, atsakė: „Jeigu būtų tokia pati situacija kaip pradžioje, kai žmonės blaškėsi ir nežinojo, kur dėtis, aš priimčiau.

Ir galbūt viskas būtų taip pat, kaip su pirmaisiais. Kol jie neįsidarbins, kol nesusiras, kur mokytis, kol nesusikurs savo gyvenimo čia, tol gyventų pas mane.“

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder