Klaipėdoje gyvenanti indė: „Lietuviai yra smalsūs ir slepiantys vidinę savo šilumą“

Diša mielai sutiko apie save papasakoti ir „Vakarų Lietuvos“ skaitytojams.

– Kokie keliai atvedė į Lietuvą?

– Tėvas visada norėjo, kad įgyčiau išsilavinimą. Todėl mokiausi ne įprastoje Indijos valstybinėje, o privačioje krikščioniškoje mokykloje, kurioje visos pamokos vyko anglų kalba. Tikybos pamokose studijavome Šventąjį Raštą, todėl Lietuvoje katalikų tikėjimas man nėra nesuprantamas.

Nuėjusi į bažnyčią kalbuosi ir su jūsų šventaisiais, ir su hinduizmo religijos dievais. Kai baigiau mokyklą, vos devyniolikos metų mergaitę tėvai išsiuntė mokytis į Rusiją, kur studijos kainavo šešis kartus pigiau nei Indijoje. Kad tapčiau bendrosios praktikos gydytoja, tėvai pardavė visą savo žemę.

Tačiau pritrūko lėšų rezidentūros studijoms. Tėvai nusprendė, kad geriau man dar pasimokyti ir negrįžti į nedidelį kaimelį netoli Kalkutos. Beje, iš mūsų kaimelio nė vienas gyventojas niekada nebuvo išvykęs į užsienį.

Kai atvykau į Lietuvą, jau po dvejų metų rankose laikiau Klaipėdos universiteto Sveikatos priežiūros magistro diplomą.

Šios studijos kainuoja mažiau nei rezidentūros. Tik gaila, kad visi mano grupiokai iš įvairių pasaulio šalių taip ir nerado darbo pagal išsilavinimą… Ieškodama darbo, savo gyvenimo aprašymą siunčiau į gydymo įstaigas Indijoje,

Lietuvoje ir kitas Europos šalis. Iš visur gavau atsakymą, jog reikalinga 5–6 metų patirtis… Maniau, kad reikės grįžti namo. Universitete man patarė bandyti darbo ieškoti Klaipėdos medicinos centre „Lorna“.

Pasakiau, kad galiu dirbti ir masažuotoja, nes Lietuvoje baigiau kursus. Indijoje jau vaikystėje išmokstame masažuoti savo šeimos narius ir tai yra kasdienis dalykas.

Nuo 2018 m. pavasario dirbu „Lornoje“. Jei ne masažuotojos darbas, nežinau, kur dabar būčiau likimo nublokšta. Gal gyvenčiau gimtojoje šalyje Indijoje…

Pamenu, jog tada skambinau tėvams ir laiminga šaukiau: „Galiu gyventi Lietuvoje – gavau darbą! Sutiko priimti nors ir neturiu kelerių metų darbo patirties, nekalbu lietuviškai.“ Prisipažinsiu, kad dar nepraradau vilties baigti rezidentūrą ir dirbti gydytoja.

– Tai yra pirmasis darbas ir dar svetimoje šalyje. Kokie įspūdžiai?

– Prisipažinsiu, kad iš pradžių labai bijojau. Esu iš visai kitokios kultūros šalies. Indijoje nuo vaikystės mus moko būti nuolankius, pagarbius, ypač žmogui, kuris duoda darbą. Nepažinojau lietuviškos kultūros, bijojau padaryti klaidą ir netekti darbo.

Po kiekvieno paciento tikrinau kabinetą, ar tikrai viskas tvarkinga. Visų atsiprašinėjau, jei kas buvo ne taip… Iš pradžių buvo pacientų, kuriems netiko mano odos spalva. Atsiprašydavau ir už tai, siūlydavau padėti pakeisti masažuotoją.

Bijojau, jei pacientas pasiskųs, aš prarasiu darbą… Dabar jau esu drąsesnė ir vis mažiau pacientų, kurie įtariai žiūri į tamsesnę mano odą… Esu egzotika. Ypač močiutėms, kurios mane myli ir mano masažo laukia eilėje pusantro ar du mėnesius.

Beveik visi pacientai yra smalsūs ir apie 80 proc. jų nori sužinoti, iš kur esu ir kodėl esu Lietuvoje, daug klausinėja ir apie mano asmeninį gyvenimą. Tai neįprasta, nes Indijoje nepažįstamiems žmonėms apie save ir šeimą nepasakojame.

Vyresnės moterys pasakoja, kad jaunystėje matė daug indiškų filmų ir visada verkė. Lietuviai yra geri žmonės, bet kartais šalti. Jei prisibeldi į jų širdis, įgauni pasitikėjimą, pamatai vidinę lietuvių šilumą. Pastebiu, kad kartais ateina sveiki pacientai, kurie skundžiasi įvairiais skausmais.

Suprantu, kad jie galvoje nešiojasi per daug sunkių minčių ir apie jas nė su kuo nesikalba. Tada bandau prakalbinti. Jie sako, jog po masažo labai palengvėjo. Iš tikrųjų palengvėjimas atėjo jiems išsikalbėjus. Labai šnekios yra vienišos močiutės.

Ateina pacientai, persirgę labai sunkiomis ligomis ir nusiteikę, kad greitai mirs. Masažuoju ir diskutuojame: vieną dieną visi mirsime, bet reikia galvoti apie iki tos dienos mums duotą laiką. Masažuoji ir žadini paciento pozityvias mintis, norą sveikiau ir geriau gyventi. Pasitaiko pacientų, kurie nenori kalbėti. Tai aš ir nekalbu…

– Ar jau spėjai pažinti Lietuvą? Kas patiko?

– Indijoje merginos vienos nevaikšto. Todėl ir Lietuvoje vienai keliauti nelabai drąsu. Jei draugės pakviečia, mielai su jomis važiuoju. Man labai patinka Klaipėda, bet dar labiau sužavėjo mažesni miesteliai – Gargždai, Kretinga. Nuostabiausia, kad Lietuvoje sutikau daug nuostabių žmonių.

Prieš trejetą metų gruodžio pradžioje į mano kabinetą atėjo moteris, su kuria bendravome mažiau nei valandą. Ji nuo vaikystės įsimylėjusi Indiją, jos kultūrą, tad daug spėjome pakalbėti.

Prasitariau, kad gimiau gruodžio 25 d. Moteris pasakė, jog per Kalėdas aš atvažiuosiu į Vilnių ir būsiu jos viešnia.

Nespėjau net vardo įsidėmėti, o jau buvau pakviesta į svetimus namus. Tai neįtikėtina… Po darbo, vakare, direktorė pasakė, kad važiuosiu į Vilnių. Ar galite įsivaizduoti, kad nepažįstamas žmogus net su mano darbdaviais susitarė, kad gaučiau kelias dienas atostogų. Vilniuje gyvenau direktorės draugės namuose.

Turėjau nuostabią galimybę pamatyti Lietuvos sostinę, kalėdinę mugę. Iki šiol pati negaliu patikėti, jog aplankiau ir Lietuvos Respublikos Seimą. Manau, kad į Indijos Parlamentą niekada neturėsiu galimybės įeiti… Šv. Kalėdų dieną, pro restorano „Sues Indian Raja“ langą žiūrėdamos į kalėdinę eglutę Katedros aikštėje, šventėme mano gimtadienį.

Pirmą kartą Lietuvoje gimtadienį švenčiau ne viena. Neįtikėtina, kad mano direktorė kasdien skambino, domėjosi, ką įdomaus pamačiau, kaip laikausi. Tarsi tikra mama, kuriai rūpi išvykusi iš namų dukra ir domisi – ar pavalgė, ar sveika…

Pasakojau tai tėvams. Mama šiek tiek išsigando: „Diša, prisimink, kad visų pirma direktorė yra tavo darbdavys. Nepamiršk pagarbos žmogui, kuris duoda tau darbą ir duoną, kuris padėjo sudėtingiausiu tavo gyvenimo periodu. Ji supranta, kad nelengva įsitvirtinti svetimoje šalyje, kad padedi ir mums Indijoje.“

Lietuvos Vyriausybė 2020 m. medikų atostogoms skyrė po 200 eurų, kad jie galėtų pailsėti Lietuvoje. Seniai svajojau pamatyti Trakus ir taip gavau galimybę ten nuvykti. Esu labai dėkinga direktorei, kuri, vykdama į Vilnių, mane nuvežė į Trakus, o kitą dieną paėmė iš viešbučio ir parvežė namo. Retas vadovas taip stengiasi dėl savo darbuotojų, o Indijoje tai atrodo kaip išgalvota pasaka… Ne visi ir tiki, kai pasakoju.

– Ar dažnai grįžti į Indiją?

– Grįždavau kasmet per atostogas. Tačiau pasaulinė COVID-19 pandemija sustabdė pasaulį ir į žmonių gyvenimus, įstaigų veiklą įnešė daug sumaišties. Todėl dvejus metus negalėjau grįžti į Indiją. Grįžusi supratau, jog, vienuolika metų pragyvenus kituose kraštuose, Indijos pavasarinė šiluma man jau yra sunkiai pakeliamas karštis.Ramunė VISOCKYTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.