Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (686) (2)

Tęsiame pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien bandysime duris praverti į Smiltynės 21 - ąjį namą.

Kai šį pavasarį stiklinį kubą darbostogoms nuomojausi gretimame kieme, per tvorą mačiau biologę Jūratę Zarankaitę. Ji man pasirodė panaši į Marinos Vladi personažą, suvaidintą filme „Burtininkė“.

Kokį įspūdį jis paliko ant Klaipėdos asfalto augusioms panelėms, nepulsiu aiškinti. Pasakysiu tik tiek - visos svajojome būti burtininkėmis. Tiesiog labai daug gamtą išmanančiomis. O kad ją išmanytum, reikia gamtos dalimi būti. Tokia man ir pasirodė pirmą kartą ir per gal 30 m atstumą pamatyta Smiltynės 21 - ojo namo gyventoja Jūratė Zarankaitė.

Pamojavusi ranka pažadėjau - mudvi dar susitiksime. Susitikome žymiai vėliau, nei planavau. Tas pirmas įspūdis - gamtos duktė - pasitvirtino.

Tik pamokos iš gamtos ir paralelės su ja

Kai su Jūrate Zarankaite rengiausi susitikti, žinoma, „gūglinausi“, ieškodama bent kiek informacijos apie jos būtį. Kuo tik ji nebuvo pristatyta - zoologe, biologe, ornitologe. Tai, kai jau susėdome pokalbio akis į akį, pirmiausiai kibau į atlapus išpažinti, kuo ji pati save laiko.

Jos viena iš sąlygų - jokių asmeninio gyvenimo detalių, nes jos tik pačiai priklauso. Ką gi - teko sutikti. Žvaigždės, žvaigždutės net į tualetus besibraunančius įsileidžia, su peniuarais ir sūkurinėse voniose fotografuojasi, pasitaiko - ir ne savo. Glamūras yra glamūras.

Iš gamtos besimokanti ir su ja daugiausia bendraujanti Jūratė kalbėjo tik apie tai, kas ją iš tiesų jaudina. Ir apie tai, kaip ji mato ir vertina aplinką. Be jokių smerkimų gamtos stichijoms ar žmonių poelgiams.

Jūratė Zarankaitė su Vytautu Pareigiu stebi paukščius.

Vilnietė, kuriai miestas buvo svetimas

"Esu vilnietė, Vilniuje gimusi ir augusi. Miestas buvo ne man. Verždavausi į Labanoro girią. 1989 metais priklydau Juodkrantės tyrimų laboratorijoje, kuriai tuomet vadovavo Vytautas Pareigis. Ten žiedavau paukščius. Nors lygiai taip pat rūpėjo ir grybai, augalai, gyvūnija.

Baigusi mokyklą stojau į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą biologės žinių įgyti. Tai save ir įvardinu - biologė.

Dabar pagrindinis darbas susijęs būtent su paukščiais. Vien mūsų namo kiemo krūmynuose peri keturiolikos rūšių sparnuočiai. Taip, gal ir atrodo tie krūmai netvarkingai. Bet kokia tvarka, kai pažeidžiami natūralūs gamtos dėsniai. Žiūriu į visokius projektus ir projektėlius ekoturizmui, ekožygiams su lentutėmis grįstais takais, kažkokiais „baibokais“ ir klausiu savęs - kam tai reikalinga?

Kas Smiltynėje, apskritai Kuršių nerijoje, verčiausia? Vietomis dar nesukultūrinta gamta su visomis jos neįmintomis paslaptimis. Jas jau baigia ištrypti.

Smiltynėje pasireikšti veržiasi visokio plauko menininkai. Susiranda kokį apsamanojusį akmenį, vos ne pusmetrio storio celofanais suvysto, prikaišioja lempučių. Ir palieka „dovaną“ - šiukšlių krūvą. Plastmasinių šiukšlių ir taip Baltija į krantus priskalauja. O su tomis „bambalių“ kompozicijomis, celofano gabalais - pasismagino ir paliko vietiniams kuoptis",- savo nuostatas klostė Smiltynės 21 - ojo namo gyventoja.

To namo palėpėje Jūratė gyvena jau beveik ketvirtį amžiaus.

Taisomi tinklai.

Į akademinį pasaulį nesiveržia

Kai Jūratė Zarankaitė baigė mokslus Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete, paskyrimų laikai jau seniai buvo pasibaigę. Neversli, nekomercinė panelė ieškojo savo vietos po saule. Kuršių nerijos nacionaliniame parke dirbti ją rekomendavo Selemonas Paltanavičius.

„Iš pradžių mane “atėjūne„, “statytine„ vadindavo. Parke dirbau dvidešimt metų. Dabar aš - Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotoja. Pirma pažintis su Kuršių nerija buvo žieduojant paukščius, o dabar tai mano pagrindinis darbas. Va taip ratas apsisuko“, - sakė p. Jūratė.

Kitą savaitę vėl sugrįšime į Smiltynės 21 - ąjį namą. Jūratė Zarankaitė nėra gimusi Smiltynėje. Bet žino daug to, ko nežinome mes, gyvenantys atskirti Kuršių marių. Žinoma, aiškinsimės ir 21 - ojo namo gyvavimo peripetijas dar iš Lietuvos tarpukario. Atrodo, bus įdomu... Pirmiausia, ką iš namo istorijos, kuriame gyvena ji, atkapstė pati, o ką patvirtins ar paneigs istorikai. Na, dar pratęsime pasakoti apie Jūratės atradimų, pirmiausia gamtoje, džiaugsmus. Ir - bendravimo su Smiltynės žmonėmis džiaugsmus.

Gaila, bet darosi nebeįdomu. Aprašomi niekuo nenusipelnę žmonės ar jų vaikai.
Zose, 2021-08-12 16:29
Pasirinko tokią temą ir neturi ką parašyti.
Neli, 2021-07-30 22:28
Sidebar placeholder