Klimato kaita – gera proga bet ką pagrįsti: šiemet užlietos krantinės Neringoje

Pastovūs apokalipsiniai piliečių gąsdinimai sklinda ne tik iš kokio televizinio meteorologo, etnologo, bet ir aukšto rango valdininkų lūpų. Nuo ką tik siautėjusių gaisrų JAV vakarinėje pakrantėje iki patvinusių upių vakarų Lietuvoje bei šiemetinio Kuršių mariose užliejimų Neringos krantinėse. 

Savivaldybės vadovas iš karto pareiškia tai klimato kaitos pasekmė, vandens lygis mariose nenuilstamai kyla. Iš kitos pusės yra priešingybė. 

Dalis šalies mokslininkų teigia, kad upės maitinančios Kuršių marias dėl klimato kaitos pačios senka. Neseniai Vilniaus universiteto chemijos ir geomokslų akademinės bendruomenės paskelbė poziciją: stabdo Neryje planuojamą vandens kelią ir prieštarauja krovinei laivybai, išskyrus Kauno ir Vilniaus miestų upės ruožus rekreacijai žaliaisiais vandens autobusais. 

Viena iš rimtesnių priežasčių yra klimato kaita – Neries upė sausėja, laivai ateityje negalės plaukioti, pagal akademikus upės dugnas dažnai matosi.

Dar ir kaimynai gudai, sunaudoja Neries vandenį minskiečiams pagirdyti, hidroelektrinei bei Astravo atominei elektrinei aušinti. Įdomiausia, kad užpykę kaimynai, gali vandens siurbliais sustabdyti Neries tėkmę. Tad pagal šias prognozes marios stipriai susitrauktų.

Pagal žiniasklaidą, dėl pasenusių ir nepakankamai aukštų krantinių šių metų sausio 11 dienos rytą pakilusios Kuršių marios užliejo Nidą, Pervalką ir Juodkrantę. 

Buvo paaiškinta, kad toks vandens pakilimas yra klimato kaitos pasekmė. Mato vis dažnėjanti Kuršių marių kilimą. Trūko labai nedaug, kad Nidoje, Pervalkoje ir Juodkrantėje vanduo pasiektų valstybės saugomus namus. 

Galvojama apie krantinių aukštinimą ir rekonstrukciją. Didžiosios dalies regiono gyvenviečių krantinės – statytos dar sovietmečiu ir manoma, kad jos nėra pakankamai aukštos sulaikyti pakilusis marias. Reaguodama į tai Neringos savivaldybė planuoja reikalingų lėšų kreiptis į UNESCO. 

Krantinės yra hidrotechniniai (inžineriniai) statiniai, saugantys kurorto gyvenvietes, į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytas vertybes, nuo vandens ir ledo ardomojo poveikio.

Lietuvos pakrantėje (Baltijos jūroje ir Kuršių mariose) yra  LHMT vandens matavimo stotys. Kai kurios iš jų daugiau kaip šimtmetį registruoja vandens lygį, bangų aukščius ir kitus vandens parametrus. 

Daugumos šių stočių duomenys jau yra prieinami realiu laku, galima laisvai susipažinti. Artimiausia savivaldybei vandens matavimo stotis yra Juodkrantėje. Pagal šiuos stebėjimus 2025 m. sausio 11 d. vandens lygis siekė 596 cm virš stoties nulio arba 107 cm virš normalaus jūros lygio (pagal Lietuvos aukščių sistemą).

Nekurdami jokio matematinių modelio nusprendėme pažiūrėti istorinius duomenis (1960-2024), kaip dažnai pasikartoja šis vandens lygis ir ar yra kokia žymesnė  vandens lygių kilimo tendencija (trendas), kaip teigia savivaldybėje. 

Pagal elementariai sudarytą didžiausių metų vandens lygių grafiką, matematiniai įverčiai jokios žymesnės tendencijos dėl vandens lygio paaukštėjimo mariose ties Juodkrante per daugiau kaip 60 metų laikotarpį nerodo. 

Per šį laikotarpį mariose buvo registruota žymiai aukštesnių vandens lygių. Tad kaltinti klimato kaitą dėl krantinių užliejimų čia negalima. Dar įdomiau, stebėti vandens lygiai didesni už 2025 m. sausio 11 d. pasikartoja kas maždaug keturis metus. Tačiau krantinių užliejimai vysta šiek tiek rečiau. 

Čia nėra įvertintas marių vandens bangos užbėgimo aukštis. Labai apytiksliai, galima pasakyti kad kas šešis metus ar net rečiau dabartinės krantinės privalo būti užliejamos. Be modeliavimo, šį dažnį būtų galima patikslinti pagal istorinius fiksuotus faktinius duomenis (pvz. vyresnių žmonių atsiminimus, foto ir pan.).

Neringos valdininkams, gal neturintiems gyvenimo patirties, nederėtų kaltini tarybinių hidroinžinerijos projektuotojų  dėl krantinių aukščių parinkimo. Apie jų būklės vertinimą čia neliečiame. 

Projektuotojai visada siekia kompromiso: galima įrengti aukštas krantines, kad jokios buvusios Baltijos ekstremalios  audros kaip 1967 m., Anatolijaus (1999), Ervino (2005) ar kitos jų neužlietų. 

Tačiau kaip jos tokios aukštos atrodytų bendrame kraštovaizdžio kontekste, ypač esant seklioms marioms sausmečiu, vasaros metu? Ar būtų malonu iš aukštai žiūrėti į žemai esantį marių vandenį? Tad gal reikia susitaikyti su dabartiniais retais krantinių užliejimais ar numatyti pastovais ar laikinas, inžinerines priemones didelio vandens užliejimo metu jautrių vietų apsaugai.

Tad savivaldybei teikiant lėšų paraišką UNESCO dėl krantinių rekonstrukcijos derėtų gerai pagalvoti dėl šio „burtažodžio“ – klimato kaita, įtraukimo. Šiuo paprastu vertinimu tikrai nenorime sutrukdyti numatytam geram tikslui – krantinių rekonstrukcijai, kuris taupytų šalies biudžetą.