Ko labiausiai bijo klaipėdiečiai?

Valentinas MASALSKIS, teatro ir kino aktorius, uostamiesčio Jaunimo teatro vadovas ir režisierius, Klaipėdos universiteto profesorius

Aš tai bijau kvailumo, neišprusimo, iš to gimsta vidutinybės. Labiausiai mane dirgina bukumas, ribotumas ir kvailumas.

Vaikystėje bijojau keistai atrodančių žmonių, ubagų, o paskui pradėjau juos gerbti ir mylėti. Dar labai bijojau mirusiųjų, vėlių. Su bobute laistydavome kapinėse augalus. Jeigu vienas turėdavau nešti kibirą vandens iki kapų, bijodavau eiti per kapines netgi dienos metu.

XXI a. žmogus įtikėjo, kad yra visagalis: jis valdo ir mirtį, ir ilgaamžiškumą. Mes jau laidotuvių atsisakėme: laidojame labai greitai - su urnomis, be kvapų, be gėlių, be žvakių, be kūno - tik pelenų dėžutę, ir viskas. Tiesiog viskas mums pasidarė labai patogu.

Šiais laikais žmogus nieko nebebijo. Jis gali viską - darkyti savo kūną, pakeisti lytį. Dabar atėjo tokia mada. 

Bet kai jis papuola į ekstremalią situaciją, kai paliečia asmeniškai ar liga, ar mirtis, ar badas, ar karas, jis išsigąsta. Rusų laikais irgi buvo sakoma, kad jūs galite būti viskuo. Aš vaikas norėjau būti lakūnu, nors neturėjau sveikatos.

Gyvename post tiesoje ir visi esame susikūrę savo pasaulius. Tas visagališkumas labai stiprus. Nuo pat vaikystės tai diegiama. Dabar žmogus stengiasi neturėti jokių fobijų. Jis įsikalbėjo, kad jų nėra, bet jos yra. Aišku, jis turi kompleksų, kuriuos slepia.

Ulijana PETRAITIENĖ, Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos vadovė

Baimių gal neturiu, bet supratau, kad negaliu būti požemiuose, man jie, druskų kasyklos labai netinka. Uždaros patalpos gal ir nieko, bet į požemius, kur stalaktitai, stalagmitai, stalagnatai, negaliu eiti. Pirmą kartą gal nieko buvo, bet paskui atsirado blogas jausmas ten esant. Ir dabar jau niekada jokiose kelionėse į tokias vietas nesileidžiu.

Vorai, sliekai man nėra mieli, yra mielesnių gyvūnų. Mano anūkai labai myli visą gyvūniją - ir vorus, ir įvairius šliužus, ir varanus. Turiu draugę, kuri labai bijo gyvačių, net televizoriuje negali į jas žiūrėti.

Manau, kad kartais reikia bandyti įveikti savo baimę. Aš dar bijau vandens gylio, nes du kartus skendau. Išsikapsčiau savo jėgomis. 

Buvo labai sudėtinga situacija Šiaurės Osetijoje, naktį - vos išsikapanojau: mėšlungis sutraukė koją, o visi jau buvo nuėję nuo to vandens telkinio, buvau likusi viena. Iki dabar turiu tą baimės jausmą. Plaukiu puikiausiai, bet jeigu nejaučiu dugno po kojomis, tai man sukelia stresą. 

Galvoju, kad jį reikėtų kažkaip įveikti ir, ko gero, galėčiau, nes mūsų šeima turi sodybą Uostadvaryje, prie Atmatos.

Algirdas KUBAITIS, fotografas

Labai nemėgstu visokių šliužų, gyvačių. Neįsivaizduoju, kaip žmonės gali juos maitinti. Neseniai mačiau, kaip anakonda prarijo elnią. O vienas mano giminaitis laiko smauglį. Mažą smaugliuką nešiodavosi apsivijusį apie ranką.

Vilniaus kino teatre su savo sūnyčiu žiūrėjau filmą „Anakonda“, tai daug kartų užsimerkiau. Jeigu kur nors, pavyzdžiui, internete yra koks nors panašus vaizdas, aš užsimerkiu, nemėgstu žiūrėti į šliužus, į žiurkes. O jeigu būnu zoologijos sode, tai neinu į roplių skyrių. O kiti specialiai eina žiūrėti, kai būna jų maitinimo valandos. Neseniai buvau Dublino zoologijos sode, bet ėjau ten, kur yra drambliai ir žirafos.

Man pasakojo, kad būdamas labai mažas bijojau „sietkos“ (sovietmečiu populiarus megztas pirkinių krepšelis - aut. past.), kažkas man vaidendavosi.

Regina ŠALTENYTĖ, Klaipėdos dramos teatro aktorė

Turbūt nėra nė vieno žmogaus, kuris iš viso nieko nebijotų. Na, ir kas, kad bijai aukščio, su tuo gali gyventi - nelipti aukštai, ir viskas. Šiaip gyvenime baiminiesi dėl kokių nors nelaimių, ligų, netekčių ar dar kažko. Visa tai yra kažkur toli toli mūsų pasąmonėje.

Baimė gyvena kartu su tavimi. Kol tu gyvas, tol jinai ir bus. Bet kiekvieną dieną apie tai negalvoji. 

Kai atsitinka kas nors, tada tos mintys paaštrėja. Bet stengiesi gyventi su geromis mintimis, neprisileisti to, kas tave išveda iš pusiausvyros, bando tave graužti.

Vaikystėje bijojau tamsos, būti viena. Būdavo visokių vaikiškų žaidimų, tai varlę kam nors užmeta ant nugaros, tai dar kažką. Bet tai klasika. 

Kurse buvo viena draugė, kuri paniškai bijojo vorų, mes ją paerzindavome. Aš vorų, varlių nebijau. Neimu į rankas, nesidžiaugiu jais. Vabalai, sliekai - nemalonūs gyviai.

Aš bijau vandens gylio, nes esu skendusi.

Laisvūnas KAVALIAUSKAS, paveldosaugininkas

Rusų bijau. Rusofobija pati baisiausia (juokiasi), o daugiau nelabai tų baimių ir turiu, reikėtų pagalvoti. Viską valgau. Gal turiu klaustrofobiją. 

Negalėčiau dirbti speleologu, jeigu reikėtų lįsti į kažkokį urvą. Pamenu, man buvo gana dramatiška Egipte įlįsti į Chefreno piramidę, kur teko susilenkti dvigubai ir leistis tokiu tuneliu kokius 50 metrų iki faraono palaidojimo vietos. Tada supratau, kad tokią fobiją turiu.

Buvęs Kultūros paveldo departamento mūsų padalinio vedėjas bijojo aukščio. Jis galėdavo į bažnyčios varpinę lipti ne daugiau kaip du tris laiptukus, toliau atsisakydavo. Ir man sveikas protas pataria nelįsti į urvą.

Vaikystėje bijodavau raganų. Buvau susapnavęs sapną, kad į mano močiutės tik ką pasiūtų marškinių rankovę įlindo ragana. 

Rytą prabundu, o mane bando aprengti tais marškiniais. Niekada jais manęs ir neparengė. Nuo to laiko raganos man buvo pats baisiausias gyvis, esantis žemėje. Kai nuėjau į spektaklį „Auksinė gėlelė“ Jaunimo teatre, visą laiką buvau užsimerkęs, nes labai bijojau baisių pasakų herojų.

Romena SAVICKIENĖ, Klaipėdos turizmo informacijos centro vedėja

Aš bijau gyvačių, nors nesu gyvenime nė vienos sutikusi. Ir nenorėčiau sutikti ar kokį nors pitoną paimti į rankas. 

Mano dukra labai bijo vorų, ji turi tikrą jų fobiją. Aš tokio lygio fobijų kaip ir neturiu. Aukščio nebijau, vandens nebijau (juokiasi). Gal mes nesame susikoncentravę į savo baimes, jeigu jos nėra tokios ryškios, arba dar nesame suradę savo tikrųjų baimių.

Daugelis žmonių turi aukščio baimę, kai kurie bijo skraidyti lėktuvais, kai kurie - kraujo vaizdo, dar kiti turi uždarų erdvių baimę, bijo lįsti į kokį nors tunelį. 

Kažkada buvome Gdanske, ten reikėjo lipti į bažnyčios bokštą, kuris vis siaurėjo. Tai viena pora nusileido, nebelipo toliau, nes moteriai tiesiog prasidėjo panikos priepuolis.

Nemanau, kad žmogui reikėtų prievarta stengtis įveikti savo baimes. Tarkime, jeigu bijai vorų, turi pradėti juos namuose auginti ir taip prisitaikyti. Jeigu nori būti pilotas, bet bijai aukščio, matyt, teks susitaikyti, kad negalėsi.

Tiesiog reikia priderinti savo gyvenimą prie esamų situacijų. Žinoma, baimė skraidyti, kai gyvenimas dabar yra toks greitas, gali apsunkinti jį, ją, matyt, reikėtų bandyti įveikti. Nors galima pasirinkti kitas transporto priemones. Aš nemanau, kad žmogus turėtų versti save kažką nugalėti.