Per tris dienas vienoje erdvėje susitinka kinas, teatras, diskusija ir žmonės, kurių patirtys skirtingos, tačiau festivalio organizatoriai kviečia ieškoti ne skirtumų, o panašumų.
Šeši filmai – šeši žvilgsniai į negalią
Ketvirtadienį, kino dienos vakarą žiūrovams pristatyti šeši trumpametražiai filmai iš Prancūzijos, Airijos, Jungtinės Karalystės, JAV ir Kanados – Tristano Zerbib „Inadapté“, Annos Czarskos „Mildly Different“, Chriso Overtono „The Silent Child“, Matthew Vazo „Knots“, Justine Martin „OASIS“ ir Lucas Bacle „AUXILIAIRIE“.
Šeši filmai skirtingomis istorijomis kalba apie tą patį – žmogaus norą būti matomam ne per diagnozę ar negalią, o per tai, kas jis yra.
Vienas ryškiausių vakaro kūrinių – „Oskarą“ geriausio trumpametražio vaidybinio filmo kategorijoje pelnęs britų režisieriaus Chriso Overtono „The Silent Child“. Filmo centre –kurčia mergaitė Libby, gyvenanti girdinčioje šeimoje. Jos pasaulis iš esmės pasikeičia sutikus socialinę darbuotoją, kuri pradeda mokyti mergaitę gestų kalbos.
Filmas kalba ne vien apie klausos negalią. Jis kelia klausimą, kiek žmogaus galimybes riboja pati negalia, o kiek – aplinka, kuri nesuteikia jam priemonių komunikuoti ir būti išgirstam.
Kituose vakaro filmuose negalia atsiskleidžia vis kitomis aplinkybėmis – per santykį su šeima, aplinkiniais, kasdienybe ir pačiu savimi. Prancūzų „Inadapté“, airių „Mildly Different“, amerikiečių „Knots“, kanadiečių „OASIS“ ir prancūzų „AUXILIAIRIE“ pasirinkti ne tik kino vakarui: kiekvienas jų vėliau perduotas vienai iš profesionalių kūrėjų ir žmonių su negalia komandų, kurios filmo temą turėjo interpretuoti scenoje.
Po filmų – diskusija „Pirmas žingsnis“, kurioje dalyvavo Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamento direktorė Gina Vilimaitienė, „Mažojo princo“ akademijos steigėja Rita Karvelienė, Vilties teatro „Drugelis“ režisierė Laura Žilinskienė bei Klaipėdos miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkas Vladas Alsys.
„Nebereikia po jų iš tikrųjų kalbėti nieko, nes visi tie filmai, kuriuos čia pažiūrėjome, kalbėjo patys už save“, – pasibaigus paskutiniam filmui sako diskusijos „Pirmas žingsnis“ moderatorė LRT žurnalistė Agnė Bukartaitė.
Tačiau kalbėti vis dėlto prireikia. Ir kalbama ilgai – apie vaikus, kurie skirtumų kartais pastebi mažiau nei suaugusieji, apie baimę susitikti su negalią turinčiu žmogumi, kultūros prieinamumą, galimybę ne tik stebėti meną, bet ir pačiam jį kurti.
„Mažojo princo akademijos“ atstovei Ritai Karvelienei filmuose labiausiai įstringa ne diagnozės, o žmonės.
„Tai yra tie patys žmonės, kaip ir mes. Ir pamatyti tame filme svarbu pirmiausia žmogų“, – kalba ji. Pasak R. Karvelienės, kiekvienoje istorijoje galima atrasti žmogų ar jo bruožą, kuris paliečia žiūrovą, net jeigu tai nėra pagrindinis filmo herojus.
„Tokius filmus reikėtų rodyti mūsų mokyklose“
Moderatorė A. Bukartaitė svarsto, kad tokių istorijų vieta galėtų būti ne vien meno festivaliuose.
„Tokius filmus reikėtų rodyti mūsų mokyklose. Juos reikėtų rodyti, apie tai su vaikais kalbėti. Ir tada mes galėtume tikriausiai kalbėti apie kažkokį pokytį pasaulyje ir bent jau tame pasaulyje aplink mus“, – sako ji.
Nuo kino ir vaikų ugdymo diskusija pereina prie kur kas praktiškesnio klausimo – ar Klaipėdoje žmonėms su negalia iš tiesų sudaromos sąlygos dalyvauti miesto kultūriniame gyvenime?
Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinės gerovės departamento direktorė Gina Vilimaitienė kalba apie būtinybę žmonėms ne tik pritaikyti infrastruktūrą, bet ir sudaryti sąlygas būti tarp kitų.
„Mes turime būti tarp jų, su jais, turime juos matyti renginiuose“, – sako G. Vilimaitienė. Pasak jos, mieste siekiama didinti renginių ir pastatų prieinamumą, atsižvelgti į judėjimo vežimėliais galimybes, o projektuojant erdves – įtraukti ir pačius skirtingas negalias turinčius žmones.
Tačiau pokalbis atskleidžia, kad „prieinamumas“ nėra vien infrastruktūros klausimas. Diskusijoje atkreipiamas dėmesys ir į žmogaus jausmą, ar jis apskritai yra laukiamas toje erdvėje.
Iš ekrano – tiesiai į sceną
Būtent ši diskusijoje nuskambėjusi mintis kitą festivalio vakarą tampa praktika.
Rugsėjo 18-osios Teatro dienai šeši kino vakaro filmai paskirstyti šešioms kūrybinėms komandoms. Tačiau čia nėra aiškios ribos tarp profesionalo, kuris kuria, ir žmogaus su negalia, apie kurį kuriama.
Stebėti teatro pasirodymų penktadienio vakarą susirinko pilna salė žiūrovų.
ARTYN teatras kartu su šeimomis, auginančiomis negalią turinčius vaikus, interpretuoja „Inadapté“. Klaipėdos dramos teatras ir Vilties teatras „Drugelis“ atsigręžia į „The Silent Child“, LMTA Šokio katedra ir „Klaipėdos lakštutė“ – į „Mildly Different“. „Taško“ teatras su Dienos centru „Danė“ kuria pagal „OASIS“, Gargždų kultūros centras ir Regos ugdymo centras – pagal „Knots“, o Klaipėdos jaunimo teatras kartu su Klaipėdos neįgaliųjų draugija – pagal „AUXILIAIRIE“.
Organizatoriai pasirinko ne kalbėti apie žmones su negalia iš šalies, bet pakviesti juos pačius į kūrybos procesą. Teatro ARTYN režisierė, festivalio organizatorė Marta Vendland pabrėžia, kad festivalio scenoje sąmoningai atsisakoma įprasto skirstymo į profesionalus ir mėgėjus.
„Šis bendradarbiavimas atveria naują puslapį uostamiesčio kultūriniame gyvenime – scenoje susitinka ne mėgėjai ir profesionalai, o lygiaverčiai partneriai, kuriems teatras tampa bendra kalba“, – teigia festivalio organizatorė.
Taip per dvi festivalio dienas šešios istorijos nukeliauja neįprastą kelią: iš kino ekrano – į pokalbį, iš pokalbio – į gyvą sceną.
O diskusijoje vis iš naujo kartojamas žodis „priimti“ festivalio kontekste įgauna konkretesnę reikšmę. Ne tik priimti žmogų į salę, pasirūpinti, kad jis galėtų į ją patekti, ar sukurti filmą apie jo gyvenimą, o leisti jam pačiam užlipti į sceną.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą