Kodėl bijome kalbėti apie rūpesčius: tyrimas atskleidė, jog su amžiumi lietuviai tampa mažiau atviri

Lietuvoje atliktas tyrimas atskleidė: kuo vyresnis žmogus, tuo mažiau jis linkęs dalintis asmeniniais rūpesčiais su draugais. 

Gydytojas psichiatras Martynas Marcinkevičius aiškina, kad emocinė raiška yra labai svarbi psichikos sveikatai, o jos slopinimas gali sukelti tiek psichologinių, tiek fizinių negalavimų. 

Nors sportas ir kita veikla gali padėti sumažinti emocinę įtampą, niekas neprilygsta palengvėjimui ir palaikymui, kurį suteikia nuoširdus pokalbis. 

„Volfas Engelman“ užsakymu bendrovė „Spinter tyrimai“ atliko apklausą, siekdama geriau suprasti lietuvių santykius su draugais. 

2024 m. vasarį rinkti duomenys atskleidė, kad tik kas ketvirtam (24,5 proc.) 56 metų ir vyresniam Lietuvos gyventojui yra lengva dalintis išgyvenimais ir atvirai kalbėtis su draugais, o 18–25 metų jaunuoliams tai daryti yra lengviau (37,4 proc.).

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius M. Marcinkevičius svarsto, kad turbūt visi jau girdėjome apie tarptautinį tyrimą, kuris parodė, jog Lietuvos jaunimas yra laimingiausias pasaulyje. Deja, to negalime pasakyti apie vyresnio amžiaus lietuvius.

 Iniciatyvos „Gero žodžio galia“ apklausa parodė ir vieną svarbių šio reiškinio priežasčių: kuo vyresni žmonės, tuo su draugais bei artimaisiais jiems sudėtingiau dalintis asmeniniais rūpesčiais ir kitomis privačiomis temomis.

„Nereikia būti psichikos sveikatos specialistu, kad žinotume apie šį fenomeną. Lietuvių liaudies išmintis sako: „Jeigu pasidalinsi su draugu nešuliu, tau palengvės, bet draugui pasunkės; jeigu pasidalinsi rūpesčiu, tau palengvės, o draugui nepasunkės.“ 

Dažnai to atgarsius girdime ir mene, literatūroje – „pasipasakojau ir kaip akmuo nuo širdies nusirito“, – liaudiškus posakius prisimena psichiatras. 

Ir čia pat priduria, kad visuose posakiuose yra tiesos, tačiau tam yra ir mokslinis paaiškinimas. 

„Mūsų emocijos, tiek teigiamos, o ypač neigiamos, kaupiasi mumyse. Ir jas būtina išlieti, kitaip jos pradeda „graužti“ mus iš vidaus ir dažnai visai netikėtai prasiveržia panikos atakomis, nemiga, nerimu, o ilgai užsitęsus galima sulaukti ir rimtos depresijos. 

Bene dažniau nei psichikos problemomis šios neišreikštos emocijos pasireiškia vadinamaisiais psichosomatiniais sutrikimais – fizinio negalavimo simptomais: tachikardija, širdies permušimais, skausmu širdies plote, blogu virškinimu, skausmu „po duobute“, migreninio tipo galvos skausmais. Ilgai kaupiamos emocijos gali mums „padovanoti“ ir rimtų lėtinių psichosomatinių ligų: arterinę hipertenziją, skrandžio opaligę, bronchinę astmą ir kita“, – perspėja M. Marcinkevičius.

Psichikos sveikatos centro vadovas pataria, kad „sudeginti“ susikaupusias emocijas padeda sportas, dainavimas, kita aktyvi veikla. Bet, jo manymu, kol kas niekas neišrado geresnio būdo, kaip paprastas pokalbis su draugais, artimaisiais, o kartais tiesiog atsitiktiniais žmonėmis. 

„Pokalbio metu mes ne tik paprasčiausiai išliejame susikaupusias blogas ar geras emocijas, bet ir gauname supratimą, palaikymą, dažnai vadinamą „atspindėjimą“, kad ir kiti yra susidūrę su panašiomis problemomis, išgyvenę panašias situacijas. 

Pabendravus ne tik atsiranda lengvumo jausmas, jautiesi atsikratęs susikaupusių emocijų ar liūdnų minčių, bet ir nebelieka vienišumo pojūčio tokioje situacijoje: supranti, kad esi išgirstas ir turintis į ką atsiremti ištikus bėdai. 

Moksliniai tyrimai tai įrodo ir hormonų bei neuromediatorių lygmeniu: po nuoširdaus pokalbio žmogaus organizme sumažėja streso hormonų (adrenalino, noradrenalino ir pan.) ir padaugėja vadinamųjų laimės hormonų (oksitocino, dopamino ir pan.) kiekis“, – raktu į geresnę savijautą dalijasi pašnekovas.

Grįždamas prie tyrimo, gydytojas psichiatras išskiria, jog tai, kad jaunesni žmonės bendrauja lengviau, jo nestebina – priežasčių tam mato daug.

„Mūsų šalyje, žinoma, labai svarbus kultūrinis, auklėjimo kontekstas – vyresnės kartos auklėtos griežčiau, buvome mokomi viešai nerodyti emocijų, o vyrai juk neverkia. 

Kitas aspektas – jaunimo problemomis lengviau dalintis, dažnai jos nėra tokios rimtos ir asmeniškos nei vyresnių žmonių, kurie dažnai susiduria su sveikatos problemomis, netekties skausmu. 

Na, ir vėlgi milžiniška mūsų visuomenės problema – vyresnių žmonių vienišumas. Tam, kad galėtume dalintis mintimis, rūpesčiais, bendrauti, reikia turėti su kuo“, – problemą kelią specialistas. 

Pokalbio pabaigoje psichiatras pateikia paskutinę pastabą, kuri ypač aktuali šiais laikais.

„Žinoma, bet koks bendravimas ir jo forma yra gerai. Tačiau jokios technologijos, jokie socialiniai tinklai negali pakeisti gyvo dviejų žmonių ryšio. 

Tad bendraukime – pokalbiai ir geri žodžiai mums juk nieko nekainuoja, o tiek daug duoda“, – skatina M. Marcinkevičius.