Kodėl Dievas gimė žmogaus kūnu

(1)

Kretingos pranciškonų brolijos surengtose advento rekolekcijose kretingiškius įtaigiais, humoru papildytais, retsykiais net šokiruojančiais pamąstymais apie tai, kas yra Kalėdos, pasidalino charizmatiškasis Krekenavos parapijos klebonas Gediminas Jankūnas.

Kalėdų esmė – įsikūnijimas

Susitikimą kunigas G. Jankūnas pradėjo, atrodytų, visiems ligi skausmo žinomu klausimu – tai kas gi yra Kalėdos? Tačiau daugumos atsakymas, kad tai – Jėzaus gimimo diena netenkino dvasininko: „Sakot – Jėzaus gimimas. Betgi jis jau gimė prieš 2024-erius metus. Dėl to, kad jūs neatsakote teisingai, ir mums, kunigams tai – tiesiai į tarpuragę, nes neišugdėme tikinčiųjų girdėti teologijos.“

Jo žodžiais, išvertus iš graikų kalbos, Kalėdos reikštų „dvasia priėmė mėsą“ – tai įsimėsinimas, arba įsikūnijimas. Dvasinėj plotmėj įprastų medžiaginių dalykų – maisto, pastogės, prisilietimų – nereikia. 

Tai ir yra tikrasis stebuklas, kad Tas, kuris sėdi dvasios sostuose, galėtų nesivarginti, bet priėmė žmogaus kūną. 

Dievas – amžinas, beribis ir begalinis – įsikūnijo, todėl tapo mirtingas ir ribotas. Nes kūnas nėra laisvė, o riba. Kai gimstame, kūnas mus įkalina. 

Šventasis Pranciškus sakė: mano kūnas lyg asiliukas neša mano sielą. O mes nešame savąjį asiliuką – savo ligotą kūną, kuris po mirties virs dulkėmis.

Klebono G. Jankūno teigimu, galėtume paklausti Dievo, kodėl ir pats švenčiausias, ir pikčiausias žmogus po mirties virsta dulkėmis: „Kaip suprasti, kas atsitiko su mūsų kūnu, kaip suprasti jo baigtumą ir laikinumą? Tuomet ir klausi – ar čia viskas? 

Imame suprasti, kad yra kažkas daugiau, ir pradedame uždavinėti klausimus. Nes, jei neužduodate klausimų tam, kuris yra Tiesa, Kelias ir Gyvenimas, niekuomet ir nesulauksite atsakymų.“

Žmogų įtikina apčiuopiami dalykai

Kunigas vėlgi uždavė provokuojantį klausimą: „Tad kodėl mes švenčiame Kalėdas, kodėl verčiamės per galvą dėl jų? Įsikūnijimo slėpinys yra tai, kad Dievas tapo žmogumi. Tačiau kodėl ir dėl ko? 

Šis Dievo projektas apriboti save žmogumi, atrodytų, nekaip ir baigėsi – Jėzaus laidotuvėmis. Tačiau – ir tai labai svarbu – Jėzaus kūnas dulkėmis netapo, Jis prisikėlė visu kūnu. Ir jeigu tai nebūtų įvykę – Dievas nebūtų tapęs žmogumi ir gyvenęs tarp žmonių, su jais vaikščiojęs, valgęs, mokęs, gydęs – nebūtume gavę žinojimo, nebūtume gavę savojo pasaulėvaizdžio praplėtimo. 

Ligi šiol nežinotume, o kas gi toliau – kas po mūsų kūnų virtimo dulkėmis ir pelenais.“

Taigi, Dievui reikėjo tapti žmogumi – tokiu pačiu kūnu, kaip ir mūsų visų. Nes mus labiau įtikina kūniški apčiuopiami dalykai, negu dvasiniai. Netgi jausmus esame įpratę lyginti su realiais dalykais: sakome – myliu tave plačiai kaip Nemuno vandenys, arba – jei myli, kurgi gėlės arba žiedas su deimantu. 

Aš taip pat žinau, kad mane visi mėgsta feisbuke – kiek sulaukiu patiktukų, bet kažkodėl Kūčias valgyti norėčiau su realiais žmonėmis, kad galėčiau pačiupinėti, apglėbti. Tokia mūsų žmogiška prigimtis. Ir Dievas dėl mūsų nusileido iki jos.

„Įsikūnijimo slėpinys tęsiasi jau daugiau kaip 2 tūkst. metų, nes Viešpats taip panorėjo, kad Dievo dvasia gyventų Bažnyčioje. Ne ištaiginguose pastatuose, o tarp pakrikštytųjų. 

Jis įsikūnijo per paties sukurtą Bažnyčią ir jos narius. Ir, nors po krikšto daugelis nusigręžia nuo Dievo, Bažnyčia visada jiems atvira ir jų laukianti. 

Mūsų gyvenimai yra tiek pilni kūniškų dalykų, santykių, nuosavybės, kad dar įsileistume ir Dievą – na, žinote, to jau per daug. 

Perdaug vertiname kai kuriuos dalykus – tam per mažai davė, tas negavo garbingos vietos. Mums, žmonėms, reikia labai daug vietos, ypač – išpuikėliams, nes kartais ir patys svarbiausi prie jo nebetelpa. Tačiau dulkėms ir pelenams daug vietos nereikia“, – įtaigiai kalbėjo G. Jankūnas.

O Dievas nori, kad mes įtikinamai bendrautume. Tokios, o ne kitokios Bažnyčios nori Dievas. „Jau kas ne kas, o mes, lietuviai, tai labai mokam „tikroviškai“ melstis. 

Anksčiau, ligi Vyskupų susirinkimo, taip ramiai melsdavausi bažnyčioje: nei sukiotis linkint ramybės, nei kas prakaituoja, nei nusiraugėja. 

O jei dar žinau, kad pamaldose yra mano ramybės nevertas žmogus, tai oi ne ne – prie jo tai nesėsiu. Tokia Bažnyčia yra su vaizdu, bet ne su Kristaus mums paliktu kūnu, kurio nariai esame kiekvienas pakrikštytasis“, – mintį tęsė rekolekcijų vadovas.

Pažinti save, bet ne karūnuoti

Bet būtent tokios – tikros – Bažnyčios norime ir mes. O ten, kur tikra, ten ir sudėtinga. Ir šioje tikrovėje mums reikia atsakymų, į kuriuos atsakyti negalime nei patys, nei mūsų artimi žmonės. 

Tuomet kas gi gali? Pinigai? Kurį laiką bandome rasti galios šaltinį: tabletę, taurelę, stebukladarį, brangiai kainuojančių mokymų. 

Mes pradedame ne nuo Visagalio, o nuo to, kurie mums vis dar suteikia galios kontroliuoti. „Nes Visagaliui galime leisti tik viena – galėti leisti. Ir tos galios turime kiekvienas iki paskutinio atodūsio“, – filosofiškai mintį išrutuliojo G. Jankūnas.

„Jeigu klausysime pasaulio, iš kurio esame atėję, balso, kuris tik rėkia – minčių galia, savirealizacijos kursai, atrask savąjį aš. Taip, ir krikščionių tradicijoje reikia atpažinti savąjį aš, bet ne karūnuoti save, o pripažinti „Teesie tavo karalystė, kaip danguje, taip ir žemėje“, kaip tariame kasdienėje savo maldoje“, – tvirtino kunigas.

Jo žodžiais, nereikia bijoti nusigąsti, kad tikėti nėra lengva, nes save pažinti, klausimus užduoti ir atsakymus išgirsti nėra lengva. Bet Dievas pas mus žmogumi Kalėdose ir atėjo tam, kad būtume nelengvame kelyje, tačiau su tikra Viltimi.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder