Tačiau naujas tyrimas atskleidė unikalią žmonių grupę, kurie puikiai funkcionuoja, miegodami tik tris valandas ir nepatirdami jokių neigiamų pasekmių.
Nors dauguma žmonių po vos trijų valandų miego sunkiai susidorotų su kasdienėmis užduotimis, jausdami nuovargį ir mieguistumą, Žemėje yra retų žmonių, kurie net ir po tokio trumpo poilsio lieka žvalūs ir darbingi.
Naujasis tyrimas rodo, kad šis reiškinys gali būti susijęs su vadinamuoju „trumpo miego sindromu“ – genetinės savybės, leidžiančios organizmui atsigauti daug greičiau. Mokslininkai mano, kad tolesnis šios savybės tyrimas ateityje gali padėti sukurti naujus miego sutrikimų, įskaitant nemigą ir apnėją, gydymo metodus.
Miego metu mūsų organizmas ne tik ilsisi, bet ir aktyviai dirba: valo ląsteles nuo toksinų, atkuria pažeistus audinius ir iš naujo paleidžia svarbius biologinius procesus. Apie tai papasakojo neurobiologė In-Hui Fu iš Kalifornijos universiteto San Franciske.
Profesorius Fu jau ketvirtį amžiaus tiria žmonių, kuriems pakanka mažiau nei šešių valandų miego, kad galėtų normaliai funkcionuoti, ypatumus. Atlikdama šį mokslinį darbą, komanda nustatė penkias mutacijas keturiuose genuose, kurios, kaip manoma, yra susijusios su organizmo gebėjimu išsiversti su trumpu miego laiku.
Vienas iš šių genų yra atsakingas už vidinių biologinių laikrodžių – cirkadinių ritmų, lemiančių miego ir budrumo ciklą, reguliavimą.
Naujojo tyrimo metu mokslininkai nustatė genetinę mutaciją, būdingą žmonėms, kuriems natūraliai reikia mažiau miego – apie 6,3 valandos per parą. Vienas iš reikšmingų variantų buvo rastas gene SIK3, reguliuojančiame baltymų, veikiančių kitų baltymų veiklą per cheminius signalus, gamybą.
Norėdami patikrinti hipotezę, mutaciją atkūrė laboratorinėse pelėse. Rezultatas – graužikai su pakeistu genu miegojo 31 minute mažiau nei įprastai, o normalus miego trukmė buvo apie 12 valandų. Tai leido manyti, kad net nedideli genetiniai nukrypimai gali pastebimai paveikti miego poreikį.
Gauti duomenys rodo, kad genetinė mutacija gali prisidėti prie miego sutrumpėjimo, nepažeidžiant smegenų gebėjimo savireguliacijai ir vidinės pusiausvyros palaikymui.
Kaip pažymėjo Harvardo medicinos mokyklos neurologas Clifford Saper, tai, kad pelėms buvo pastebėtas tik nedidelis miego sutrumpėjimas, rodo, kad SIK3 geno mutacija nėra pagrindinis veiksnys, lemiantis mažą miego poreikį. Vis dėlto ji turi tam tikrą įtaką šiam procesui.
Remiantis 2022 m. tyrimu, vyresnio amžiaus žmonės, kurie miega mažiau nei 5 valandas per parą, 20 % dažniau susiduria su lėtinėmis ligomis. Tyrime dalyvavo apie 8000 žmonių nuo 50 iki 70 metų, kurių vidutinė miego trukmė buvo nustatyta.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą