Kodėl vis daugiau smulkių įmonių atsisako samdyti buhalterį į etatą

Buhalterinės paslaugos tapo viena sparčiausiai augančių verslo paslaugų kategorijų Lietuvoje, o tradicinis etato modelis traukiasi.

Statistikos departamento duomenimis, 2024 metais Lietuvoje veikė per 89 000 smulkių ir vidutinių įmonių. Iš jų maždaug 61 procentas buhalterijos funkcijas perduoda išorinėms įmonėms arba naudoja mišrų modelį.

Prieš penkerius metus šis skaičius siekė vos 34 procentus.

Kas nutiko per tokį trumpą laiką?

Matematika, kuri įtikina

Vidutinis buhalterio atlyginimas Lietuvoje 2025 metais siekia apie 1 800–2 200 eurų „ant popieriaus". Darbdaviui tai reiškia maždaug 2 400–2 900 eurų kaštus kas mėnesį, įskaitant mokesčius.

Prie to pridėkime darbo vietą, kompiuterį, programinę įrangą, mokymus, atostogas, nedarbingumus. Realūs metiniai kaštai lengvai peržengia 40 000 eurų ribą.

O ką gauna nedidelė įmonė, turinti 5–15 darbuotojų? Specialistą, kuris didžiąją laiko dalį nebus pilnai užimtas. Nes tokio dydžio verslui tiesiog nėra tiek daug buhalterinio darbo.

Išorinė paslauga tą pačią funkciją atlieka už 200–500 eurų per mėnesį. Skirtumas akivaizdus.

Ne tik pinigai

Finansinis argumentas svarbus, tačiau įmonių vadovai mini ir kitus aspektus.

„Kai buhalterė išėjo į dekreto atostogas, supratau, kokioje priklausomybėje buvau," – pasakoja Klaipėdos įmonės direktorius Vytautas. „Skubiai ieškojau pavadavimo, mokėjau dvigubai, stresas buvo milžiniškas. Dabar dirbu su išorine įmone – jų atostogos ar ligos manęs neliečia."

Ši „nepriklausomybė nuo žmogaus" tampa vis svaresniu argumentu. Išorinė buhalterijos įmonė turi komandą, procesus, sistemų dubliavimą. Jei vienas specialistas serga – perima kitas. Verslas tęsiasi be trikdžių.

Technologijų revoliucija

Dar vienas faktorius, kurio negalima ignoruoti – skaitmenizacija.

Šiuolaikinės buhalterijos įmonės dirba su debesų technologijomis, automatizuotais duomenų srautais, dirbtinio intelekto įrankiais. Sąskaitos faktūros nuskaitomos automatiškai, banko išrašai importuojami keliais paspaudimais, ataskaitos generuojamos realiu laiku.

Pavieniam buhalteriui investuoti į tokią infrastruktūrą – neįmanoma. Tai tiesiog per brangu ir per sudėtinga vienam žmogui.

„Mano klientai mato savo finansinę situaciją bet kuriuo metu, iš bet kurio įrenginio," – aiškina buhalterinės įmonės vadovė Jurgita. „Tai nėra prabanga – tai standartas, kurio reikalauja šiuolaikinis verslas."

Kada etatas vis dėlto prasminga

Būtų neteisinga teigti, kad išorinė buhalterija tinka visiems.

Didelės įmonės su šimtais darbuotojų, sudėtingomis finansinėmis struktūromis, kasdienėmis operacijomis – joms vidinis buhalteris ar net visa finansų komanda lieka būtinybė.

Taip pat specifinės industrijos: statyba su daugybe subrangovų, gamyba su sudėtinga savikaina, tarptautinė prekyba su muitinės procedūromis. Čia reikia specialisto, kuris būtų „viduje", suprastų niuansus, galėtų operatyviai reaguoti.

Tačiau eilinei prekybos, paslaugų ar IT įmonei su keliolika žmonių? Etatas dažniausiai yra prabanga, kurios nereikia.

Psichologinis barjeras

Nepaisant aiškios naudos, dalis verslininkų vis dar dvejoja.

Verslo psichologai tai vadina „kontrolės iliuzija". Kai buhalteris sėdi kitame kabinete, atrodo, kad viską kontroliuoji. Kai paslauga – kažkur „debesyse", kyla nerimas.

„Tai visiškai suprantama reakcija," – sako organizacijų psichologė dr. Rasa Jankauskaitė. „Bet ji neatspindi realybės. Išorinė įmonė dažnai turi griežtesnes procedūras, geresnę kontrolę ir didesnę atsakomybę nei pavienis darbuotojas. Tiesiog ta kontrolė nematoma plika akimi."

Perėjimo laikotarpis paprastai trunka 2–3 mėnesius. Po to dauguma vadovų pripažįsta: buvo lengviau nei tikėjosi.

Ką rodo ateities tendencijos

Europos Sąjungos statistika byloja apie aiškią kryptį. Vakarų Europoje išorinių buhalterijos paslaugų naudojimas smulkiame versle siekia 75–80 procentų. Lietuvai iki šio lygio dar trūksta, tačiau atotrūkis sparčiai mažėja.

Jaunesni verslininkai, pradedantys savo pirmąsias įmones, apie etatinį buhalterį dažnai net nesvarsto. Jiems tai atrodo toks pat atgyvenęs modelis kaip nuosavas serveris biure ar popieriniai dokumentų archyvai.

Dirbtinio intelekto plėtra tik pagreitins šią transformaciją. Rutininės operacijos bus automatizuotos, o žmogaus kompetencija reikalinga tik sudėtingiems sprendimams ir konsultacijoms. Tokį ekspertizės lygį lengviau rasti specializuotoje įmonėje nei individualiame darbuotojuje.

Praktiniai žingsniai

Tiems, kurie svarsto perėjimą, specialistai rekomenduoja keletą dalykų.

Pirma – aiškiai įsivardinti, ko tikitės. Ar reikia tik bazinės apskaitos, ar ir konsultacijų, mokesčių planavimo, finansinės analizės?

Antra – klausinėti apie technologijas. Kokias sistemas naudoja tiekėjas, kaip vyksta komunikacija, kiek automatizuoti procesai?

Trečia – tikrinti rekomendacijas. Gera buhalterijos įmonė turės ilgamečių klientų, pasiruošusių pasidalinti patirtimi.

Ketvirta – nepamiršti žmogiško ryšio. Net ir naudojant išorines paslaugas, turėtų būti konkretus žmogus, su kuriuo galite paskambinti ir pasitarti.

Baigiamosios mintys

Verslo pasaulis juda link specializacijos. Kiekvienas daro tai, ką moka geriausiai, o visa kita – perka iš tų, kurie tą „visa kita" pavertė savo pagrindine veikla.

Buhalterija nėra išimtis.

Smulkaus verslo savininkas turi sutelkti energiją į tai, kas kuria vertę jo klientams – produktus, paslaugas, santykius. Sąskaitų knygos, VMI deklaracijos ir Sodros ataskaitos – tai infrastruktūra, ne misija.

Ir kaip bet kurią infrastruktūrą, ją galima patikėti tiems, kurie tai daro profesionaliai.

Straipsnyje panaudoti Statistikos departamento, Europos Komisijos ir verslo apklausų duomenys.