Kodėl žmonija „pasmerkta“ vis iš naujo rašyti istoriją?

Ne­re­tai su­nku su­vok­ti, kaip mąs­to ki­tai kul­tū­rai pri­klau­san­tis žmo­gus, ir tai mums at­ro­do sa­vai­me su­pran­ta­ma. Ta­čiau re­tai pa­gal­vo­ja­me apie tai, kad dar di­des­ni mąs­ty­se­nos skir­tu­mai ski­ria mus nuo se­no­vė­je gy­ve­nu­sių pro­tė­vių.

 

Žmo­ni­ja vis iš nau­jo įver­ti­na pra­ei­tį ir ra­šo vis nau­ją is­to­ri­jos pa­sa­ko­ji­mą.

Ar ga­li­me su­vok­ti is­to­ri­ją, ne­iš­šif­ra­vę pra­ei­ties žmo­nių gal­vo­se­nos ko­do?

Pa­sak fi­lo­so­fo dr. Nag­lio Kar­de­lio, kiek­vie­no lai­ko­tar­pio au­to­rius sa­vaip ver­ti­na pra­ei­tį, nes is­to­ri­jos fak­tas jam svar­bus tiek, kiek yra ak­tua­lus ir nau­din­gas bū­tent jam.

Su­vo­kia­me is­to­ri­nius fak­tus, ta­čiau gy­ve­na­me vi­siš­kai ki­ta­me ver­ty­bių ir idė­jų pa­sau­ly­je nei šiuos fak­tus už­ra­šę am­ži­nin­kai, be­je, taip pat ver­ti­nę įvy­kius rem­da­mie­si sa­vo­mis ver­ty­bė­mis ir po­žiū­rių sis­te­ma.

Anot fi­lo­so­fo N. Kar­de­lio, kiek­vie­nos epo­chos žmo­gui, įskai­tant ir mus pa­čius, is­to­ri­ja – ne tik mo­ky­to­ja, ne­lei­džian­ti kar­to­ti klai­dų, bet ir įkvė­pi­mo šal­ti­nis, pa­de­dan­tis kur­ti at­ei­tį.

To­dėl esa­me „pas­merk­ti“ vėl ver­tin­ti pra­ei­tį ir kons­truo­ti vis nau­ją is­to­ri­jos na­ra­ty­vą.

Ku­ria­me vis nau­ją naratyvą

– Iš­va­žia­vę į to­li­mą ša­lį, su­pran­ta­me, kad te­nykš­tė kul­tū­ra ki­to­kia, žmo­nės mąs­to ne taip, kaip mes, ir sten­gia­mės pri­si­tai­ky­ti. Tuo me­tu, kai gal­vo­ja­me apie pra­ei­ties įvy­kius, ver­ti­na­me juos, rem­da­mie­si da­bar­ti­nė­mis ver­ty­bė­mis ir mąs­ty­se­na, pa­mirš­da­mi, kad mū­sų pro­tė­viai se­no­vė­je mąs­tė ki­taip nei mes da­bar. Ko­dėl taip yra?

– Pir­miau­sia, ga­li­me pa­žvelg­ti į is­to­ri­jos na­ra­ty­vo (at­pa­sa­ko­ji­mo, – aut. past.) iš­ta­kas – se­no­vės Grai­ki­ją. Pa­pras­tai, kai kal­ba­me apie is­to­ri­ją, tu­ri­me ome­ny­je jos lai­ki­nę di­men­si­ją ir daž­niau­siai su­pran­ta­me ją kaip pa­sa­ko­ji­mą apie pra­ėju­sius lai­kus. Se­no­vės grai­kai di­džiau­sią dė­me­sį sky­rė is­to­ri­jos „au­ten­tiš­ku­mui“.

Žo­dis „is­to­ri­ja“ ki­lęs iš grai­kiš­ko žo­džio „histor“ – liu­di­nin­kas, o pa­čią is­to­ri­ją grai­kai su­vo­kė kaip kaž­ko aki­vaiz­daus liu­di­ji­mą.

Jų samp­ra­to­je lai­ki­ną di­men­si­ją už­go­žė vi­zua­lio­ji ar­ba erd­vi­nė – svar­biau­siu da­ly­ku bu­vo žmo­gaus ap­lin­ka, jos po­vei­kis ir žmo­gaus pa­tir­ties for­ma­vi­mas. Tai­gi, is­to­ri­jos na­ra­ty­vas bu­vo lai­ko­mas liu­di­ji­mu to, ką žmo­gus re­gė­jo sa­vo­mis aki­mis.

Liu­di­ji­mas iš an­trų, o tuo la­biau tre­čių ran­kų bu­vo lai­ko­mas anaip­tol ne to­kiu pa­ti­ki­mu. Bū­tent taip is­to­ri­ją su­vo­kė ir jos tė­vu va­di­na­mas He­ro­do­tas.

– Tai­gi, liu­di­nin­ko įspū­džiai – pa­ti­ki­mu­mo ga­ran­tas?

– Taip, an­ti­ki­nė is­to­ri­jos samp­ra­ta krei­pė­si į tie­sio­gi­nės žmo­gaus pa­tir­ties erd­vę. O mes, mė­gin­da­mi per­pa­sa­ko­ti is­to­ri­ją kaip įvy­kių se­ką, krei­pia­mės į lai­ki­nę samp­ra­tą. Is­to­ri­jos ne­ga­li bū­ti be na­ra­ty­vo, be pa­sa­ko­ji­mo, o šis pa­sa­ko­ji­mas yra lais­vai kons­truo­ja­mas.

Ati­tin­ka­mai ir at­pa­sa­ko­ja­mos aki­vaiz­dy­bės ga­li bū­ti ti­kros ar­ba su­fal­si­fi­kuo­tos, tei­sin­gos ar­ba me­la­gin­gos. Esant na­ra­ty­vo kons­tra­vi­mo lais­vei, iš tų pa­čių tei­sin­gų ži­nių ga­li bū­ti kons­truo­ja­mi skir­tin­gi na­ra­ty­vai.

Tar­ki­me, žur­na­lis­ti­ko­je taip pat sten­gia­ma­si lai­ky­tis ob­jek­ty­vu­mo pri­nci­pų pa­tei­kiant fak­tus, ta­čiau juk pats fak­tų at­rin­ki­mas jau yra se­lek­ci­jos veiks­mas, įta­ko­ja­mas ver­ty­bi­nio mat­mens. Tai­gi, ne­įma­no­ma ki­tam žmo­gui per­teik­ti ab­so­liu­čiai vis­ko.

Ten­ka kaž­ką at­si­rink­ti ir taip for­muo­ti na­ra­ty­vą.

Žur­na­lis­ti­ko­je taip pat sten­gia­ma­si lai­ky­tis ob­jek­ty­vu­mo pri­nci­pų pa­tei­kiant fak­tus, ta­čiau juk pats fak­tų at­rin­ki­mas jau yra se­lek­ci­jos veiks­mas, įta­ko­ja­mas ver­ty­bi­nio mat­mens.

– Va­di­na­si, for­muo­da­mi is­to­ri­jos na­ra­ty­vą, mes ne­ga­li­me bū­ti vi­siš­kai ob­jek­ty­vūs, nes pa­ti žmo­giš­ko­ji pri­gim­tis pa­są­mo­ni­nia­me lyg­me­ny­je mums kuž­da, kad vie­ni da­ly­kai yra ge­ri, o ki­ti – blo­gi?

– To­dėl kiek­vie­nas is­to­ri­jos na­ra­ty­vas tu­ri tuo pa­čiu me­tu ir fak­ti­nį, ir ver­ty­bi­nį (ar­ba es­te­ti­nį) ele­men­tus. Ku­ria­me pa­sau­lio vaiz­dą, rem­da­mie­si sa­vo su­pra­ti­mu apie tai, kas ver­tin­ga, o kas ne­ver­tin­ga.

Ne ma­žiau svar­bu tai, kad skai­ty­da­mi ki­tos kul­tū­ros ar­ba ki­to laik­me­čio sa­vos kul­tū­ros na­ra­ty­vą jį taip pat ver­ti­na­me sa­vos pa­tir­ties ir sa­vų ver­ty­bių kon­teks­te. Ob­jek­ty­vų­jį, vi­suo­me­nei, tau­tai ar bend­ruo­me­nei svar­bų, na­ra­ty­vą mė­gi­na­me su­sie­ti su mū­sų as­me­ni­nės pa­tir­ties na­ra­ty­vu.

Kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją, ku­rio­je iš­ski­ria­me svar­biau­sius mus for­ma­vu­sius įvy­kius. Taip ir bend­rą­jį, iš iš­orės gau­tą is­to­ri­jos na­ra­ty­vą beveik pa­są­mo­nin­gai mė­gi­na­me su­sie­ti su sa­vo pa­čių mi­krois­to­ri­ja. Jei pla­tes­nia­me na­ra­ty­ve ne­ran­da­me nie­ko, kas mums at­ro­do svar­bu ar­ba mus įkve­pia, esa­me lin­kę to­kią is­to­ri­ją ig­no­ruo­ti.

Ideo­lo­gai „per­lei­džia“ is­to­ri­ją per idė­jų pri­zmę, ta­čiau pa­ti is­to­ri­ja vi­sai be idė­jų ge­rą­ja ar blo­gą­ja pra­sme taip pat yra ne­įma­no­ma. Bet ku­rį na­ra­ty­vą mes įver­ti­na­me iš ver­ty­bi­nės pers­pek­ty­vos ir ku­ria­me sau tam ti­kra pra­sme idea­lų pa­sau­lio su­pra­ti­mą, for­muo­ja­me mū­sų dva­si­nę sank­lo­dą ati­tin­kan­tį na­ra­ty­vą.

Tai, kas kaž­ka­da įvy­ko kaip fak­tas, sie­ja­me su kaž­kuo idea­li­zuo­tu sa­vo da­bar­ty­je ar­ba at­ei­ty­je. Klai­din­ga ma­ny­ti, kad is­to­ri­ja ga­li bū­ti pa­tei­kia­ma vien kaip „kie­tų“ fak­tų rin­ki­nys. Iš at­rink­tų fak­tų for­muo­ja­mas na­ra­ty­vas, ku­ris sa­vo ruo­žtu tu­ri tu­rė­ti tam ti­krą ver­ty­bi­nį as­pek­tą, nes prieš­in­gu at­ve­ju te­gau­si­me fak­tų kra­ti­nį. Mums na­ra­ty­vas yra pra­smin­gas tiek, kiek jis ati­tin­ka mū­sų ver­ty­bes ir mi­krois­to­ri­ją.

– Ver­ti­na­me is­to­ri­ją kaip mums „nau­din­gą“ ar­ba „ne­nau­din­gą“?

– Vi­suo­me­nė, tau­ta tu­ri ras­ti ją vie­ni­jan­tį, tiks­lą ir pra­smę su­tei­kian­tį dva­si­nį ele­men­tą. Jei jo nė­ra, žmo­gus su­sve­ti­mė­ja su sa­vo tau­ta, vals­ty­be ir is­to­ri­ja, o is­to­ri­nis na­ra­ty­vas ge­riau­siu at­ve­ju tam­pa ne­rei­ka­lin­gas, o blo­giau­siu – sukelia prieš­iš­ku­mą, nes in­di­vi­das at­me­ta „iš vir­šaus“ jam val­džios ar­ba in­te­lek­tua­lų (va­di­na­mo­jo eli­to) nu­leis­tą is­to­ri­ją.

O jei al­ter­na­ty­vų na­ra­ty­vą tuo pat me­tu for­muo­ja dar ir prieš­iš­ka vals­ty­bė, in­di­vi­das ga­li su juo su­si­ta­pa­tin­ti. Ne dėl to, kad ap­mąs­tė ir ge­riau įver­ti­no prieš­iš­kos pu­sės ver­si­ją, bet vien tam, kad par­ody­tų ka­te­go­riš­kai at­me­tan­tis jį skriau­džian­čios val­džios na­ra­ty­vą.

Ten­ka pa­ste­bė­ti, kad ga­na daug mū­sų pi­lie­čių yra la­bai ne­ats­pa­rūs prieš­iš­kai ideo­lo­gi­jai ne dėl to, kad ją ku­ria la­bai ga­būs ideo­lo­gai, o ­dėl to, kad pro­tes­tuo­ja, at­mes­da­mi sa­vo­jo eli­to for­muo­ja­mą na­ra­ty­vą.

Žo­dis „is­to­ri­ja“ ki­lęs iš grai­kiš­ko žo­džio „his­tor“ – liu­di­nin­kas, o pa­čią is­to­ri­ją grai­kai su­vo­kė kaip kaž­ko aki­vaiz­daus liu­di­ji­mą. Jų samp­ra­to­je svar­biau­siu da­ly­ku bu­vo žmo­gaus ap­lin­ka, jos po­vei­kis ir žmo­gaus pa­tir­ties for­ma­vi­mas.

Daug mū­sų pi­lie­čių yra la­bai ne­ats­pa­rūs prieš­iš­kai ideo­lo­gi­jai ne dėl to, kad ją ku­ria la­bai ga­būs ideo­lo­gai, o dėl to, kad pro­tes­tuo­ja, at­mes­da­mi sa­vo­jo eli­to for­muo­ja­mą na­ra­ty­vą.

– At­ro­do, kad na­ra­ty­vo for­ma­vi­mo pro­ce­sas ne­tu­ri pa­bai­gos: is­to­ri­niai fak­tai lie­ka fak­tais, ta­čiau jie vis iš nau­jo įver­ti­na­mi, ku­riant vis nau­jus na­ra­ty­vus. Ar taip da­ry­da­mi mes ne­pa­mirš­ta­me, kad bu­vo ir pir­ma­sis na­ra­ty­vas, su­kur­tas se­no­vė­je gy­ve­nu­sių žmo­nių, ver­ti­nu­sių tuos pa­čius įvy­kius vi­sai ki­to­je ver­ty­bių ska­lė­je?

– Ne­pa­mirš­ki­me, kad is­to­ri­jos na­ra­ty­vo au­to­rius taip pat vis­ką ver­ti­na iš sa­vo pers­pek­ty­vos. Vi­du­ram­žiais is­to­ri­ją ra­šęs žmo­gus va­do­va­vo­si vi­sai ki­to­mis idė­jo­mis nei da­bar­ti­nis is­to­ri­kas.

Ver­tin­da­mi Vi­du­ram­žių Lie­tu­vos ir Eu­ro­pos is­to­ri­ją, esa­me lin­kę ją ro­man­ti­zuo­ti, nes įsi­vaiz­duo­ja­me, kad to lai­ko­tar­pio žmo­nės mąs­tė taip, kaip mes. O juk tai bu­vo mo­nar­chų ir siu­ze­re­nų lai­kai, o žmo­nės, ku­rių pa­li­kuo­niai vė­liau su­for­ma­vo tau­tas, te­bu­vo nie­ko ne­spren­džian­ti in­di­vi­dų ma­sė. Ati­tin­ka­mai is­to­ri­ja tuo me­tu bu­vo ra­šo­ma iš ka­ra­lių ir di­di­kų pers­pek­ty­vos.

Pra­ncū­zi­jo­je gi­mu­si Ana­lų mo­kyk­la kaip tik ir at­si­ra­do, sie­kiant su­ba­lan­suo­ti „val­do­vų is­to­ri­ją“, pri­de­dant prie jos ir že­mes­nio žmo­gaus pers­pek­ty­vą. Tai lei­do pa­žvelg­ti į epo­chą daug vi­sa­pu­siš­kiau.

Iki tol is­to­ri­ją su­da­rė val­do­vo gy­ve­ni­mas ir jam svar­būs įvy­kiai – ka­rai, są­jun­gos, ve­dy­bos ir pan. Daž­nai net ne­ke­lia­me klau­si­mo: kaip mąs­tė tie val­do­vai – Min­dau­gas, Ge­di­mi­nas, Vy­tau­tas ir ki­ti, pri­ski­ria­me jiems tas pa­čias mąs­ty­mo ka­te­go­ri­jas, ku­rio­mis nau­do­ja­mės šian­dien. Pa­vyz­džiui, įsi­vaiz­duo­ja­me, kad jie mąs­tė tau­tos in­te­re­sų ka­te­go­ri­jo­mis, o ne vien va­do­vau­da­mie­si as­me­ni­niais feo­da­li­niais in­te­re­sais.

Be­je, tą pa­tį reiš­ki­nį ma­to­me pa­čio­je is­to­ri­jos auš­ro­je: sa­vo an­tro­jo­je kny­go­je, ra­šy­da­mas apie se­no­vės Egip­tą, He­ro­do­tas net ir pir­mo­sioms fa­rao­nų di­nas­ti­joms pri­sky­rė tą pa­tį mąs­ty­mo bū­dą, koks bu­vo bū­din­gas jo epo­chos grai­kams.

Į „ge­rus“ ir „blo­gus“ skirs­to­me taip, kaip mums patogiau

– Mes ne tik ne­mė­gi­na­me įsi­gi­lin­ti, kaip mąs­tė pra­ei­ties val­do­vai, bet ir su­tei­kia­me jiems ne­aiš­ku kuo par­em­tus įvaiz­džius. Pa­vyz­džiui, Čin­gis­cha­ną įsi­vaiz­duo­ja­me krau­ge­riu, o Alek­sand­rą Ma­ke­do­nie­tį – did­vy­riu, nors abu šie val­do­vai vie­no­dai leng­vai lie­jo žmo­nių krau­ją. Be­je, jų am­ži­nin­kai lai­kė tai vi­sai nor­ma­liu da­ly­ku – val­do­vo rūs­ty­bės ap­raiš­ka. Ko­dėl da­bar taip leng­vai skirs­to­me, kas bu­vo „ge­ras“, o kas „blo­gas“?

– Šių dvie­jų is­to­ri­nių per­so­na­žų at­ve­ju ga­lė­tu­me pa­aiš­kin­ti tuo, kad Alek­sand­rą lai­ko­me mū­sų – Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jos – val­do­vu, sklei­du­siu grai­kų kul­tū­rą. Tar­ki­me, Na­po­leo­ną Bo­na­par­tą pra­ncū­zai ir len­kai iki šiol ver­ti­na po­zi­ty­viau nei ru­sai ir kai ku­rios ki­tos tau­tos.

Eu­ro­pie­čiai lin­kę jų ci­vi­li­za­ci­jos sklai­dą ver­tin­ti tei­gia­mai, ne­pai­sydami to, ko­kio­mis prie­mo­nė­mis tai bu­vo da­ro­ma. Va­do­vau­da­mie­si tais pa­čiais pri­nci­pais, mon­go­lus vaiz­duo­ja­mės ne­igia­ma­me kon­teks­te ir esa­me lin­kę pa­mirš­ti, kad LDK iš jų iš­mo­ko dau­ge­lio nau­din­gų da­ly­kų, pra­de­dant eu­ro­pie­čiams ne­ži­no­mais ka­ry­bos bū­dais ir bai­giant ge­res­niais mė­sos kon­ser­va­vi­mo me­to­dais. Vis­kas nė­ra tik juo­da ir bal­ta, nors žmo­gus ir yra iš pri­gim­ties lin­kęs taip da­ly­ti pa­sau­lį.

– Ar taip pat su­pran­ta­me ir se­nuo­sius lie­tu­vių val­do­vus? Tar­ki­me, vi­sų ger­bia­mas vals­ty­bės kū­rė­jas Min­dau­gas pra­lie­jo daug krau­jo, vie­ny­da­mas ša­lį ir šiais lai­kais jo poel­giai at­ro­dy­tų žiau­rūs, nors grei­čiau­siai bu­vo vi­sai pri­im­ti­ni jo am­ži­nin­kų mo­ra­lei, pri­pa­ži­nu­siai stip­res­nio­jo tei­sy­bę. Ren­ka­mės ro­man­tiš­kes­nį­jį ver­ti­ni­mą, nes mums pa­tin­ka gra­žūs mi­tai?

– Mi­tai nė­ra kaž­koks ab­so­liu­tus blo­gis. Jų taip pat rei­kia. Tau­tai rei­kia įkve­pian­čių pa­vyz­džių. Kur­da­mi de­mo­kra­ti­nę vals­ty­bę ku­rį lai­ką ma­nė­me, kad vi­suo­me­nei tar­si net ne­rei­kia jo­kių bend­rų tiks­lų, nes kiek­vie­nas žmo­gus sieks sa­vo ge­ro­vės ir kartu vi­suo­ti­nio gė­rio. Ir ma­no kar­tos žmo­nės bu­vo lin­kę ma­ny­ti, kad bet koks už as­me­ny­bę aukš­tes­nis tiks­las ve­dė į to­ta­li­ta­riz­mą.

Ki­taip ta­riant, to­ta­li­ta­ri­nės vi­suo­me­nės tu­ri vie­ną tiks­lą, o de­mo­kra­ti­nės – mi­kro­tiks­lų vi­su­mą.

Ta­čiau ma­to­me, kad po­sa­kis „ne vien duo­na žmo­gus gy­vas“ tu­ri daug tie­sos. Žmo­gui iš tie­sų rei­kia įkve­pian­čių pa­vyz­džių. Mū­sų at­ve­ju ne taip ir svar­bu, ko­kie bu­vo Min­dau­gas ir Vy­tau­tas kaip žmo­nės. Mums jie rei­ka­lin­gi kaip sa­vi­gar­bą ku­rian­tys pa­vyz­džiai. To­kie pa­vyz­džiai rei­ka­lin­gi vi­soms tau­toms ir vals­ty­bėms.

Is­to­ri­ja – hu­ma­ni­ta­ri­nis moks­las ir, skir­tin­gai nuo gam­tos moks­lų, „pli­ka“ fak­to­lo­gi­ja jo­je nė­ra tiek pat svar­bi. Svar­bu, ką mums duo­da is­to­ri­nis na­ra­ty­vas, ko ga­li­me iš jo pa­si­sem­ti.

Iš is­to­ri­jos mo­ko­mės, ta­čiau svar­bu ne tik mo­ky­tis iš pra­ei­ties klai­dų – tuo­met įsi­vaiz­duo­tu­me is­to­ri­ją tik kaip mi­nų lau­ką, ir vie­nin­te­lė jos pa­mo­ka bū­tų tai, kad, iš­mo­kę pa­mo­ką, mes „neuž­si­rau­na­me“ ant tų pa­čių mi­nų, ant ku­rių „už­li­po“ mū­sų pro­tė­viai. To ne­pa­kan­ka, is­to­ri­jo­je tu­ri­me ieš­ko­ti ir įkvė­pi­mo.

To­ta­li­ta­ri­nės vi­suo­me­nės tu­ri vie­ną tiks­lą, o de­mo­kra­ti­nės – mi­kro­tiks­lų vi­su­mą.

– Min­dau­gas ir Vy­tau­tas – is­to­ri­nės as­me­ny­bės, fak­tai. Is­to­ri­niai mi­tai daž­nai pe­rau­ga fak­tus. Ka­dai­se po­pu­lia­rus bu­vo mi­tas apie lie­tu­vių val­do­vų ro­mė­niš­ką kil­mę, vė­liau – apie ne­va bal­tiš­ką im­pe­ri­ją, apė­mu­sią beveik vi­są Eu­ra­zi­ją...

– Tai jau ne­be sa­vi­tas is­to­ri­jos ver­ti­ni­mas, o tie­siog fal­si­fi­ka­vi­mas. Ru­si­jo­je taip pat yra ma­din­gi na­ra­ty­vai apie tai, kad ru­sų pro­tė­viai su­kū­rė Egip­to ci­vi­li­za­ci­ją. To­kie mi­tai ga­jūs įvai­rio­se ša­ly­se. Yra ir pas mus to­kių teo­ri­jų en­tu­zias­tų.

Mi­tai nė­ra kaž­koks ab­so­liu­tus blo­gis. Jų taip pat rei­kia. Tau­tai rei­kia įkve­pian­čių pa­vyz­džių.

Pa­pras­tai to­kie na­ra­ty­vai ku­ria­mi prieš­prie­šos bū­du – mė­gi­nant pa­neig­ti ko­kį nors na­ra­ty­vą ir pa­keis­ti jį sa­vu. Pa­vyz­džiui, ne­igiant pa­pli­tu­sį na­ra­ty­vą, kad tam ti­krą at­ra­di­mą pa­da­rė ki­tos tau­tos at­sto­vas, ir mė­gi­nant įro­dy­ti, kad prieš jį tai pa­da­rė ku­ris nors mū­siš­kis.

Tar­ki­me, eg­zis­tuo­ja na­ra­ty­vas, tvir­ti­nan­tis, kad eu­ro­pie­čiai ge­ro­kai per ge­rai mąs­to apie sa­vo eko­no­mi­nius ir kul­tū­ri­nius pa­sie­ki­mus is­to­ri­jo­je, nes Azi­jos tau­tos esą iki pat XVIII a. pa­bai­gos šiais at­žvil­giais bu­vo daug pra­na­šes­nės.

Vi­si to­kie na­ra­ty­vai yra ga­na įtar­ti­ni, nes jiems įro­dy­ti rei­kia pa­neig­ti tam ti­krą „prie­ši­nin­ką“ ar­ba „kon­ku­ren­tą“. Kai na­ra­ty­vas kons­truo­ja­mas ne­utra­liai, toks prieš­inin­kas ne­rei­ka­lin­gas. Pa­vyz­džiui, ap­ra­šant Min­dau­go ar­ba Vy­tau­to pa­sie­ki­mus, mums dėl to ne­rei­kia su­men­kin­ti jo­kios ki­tos is­to­ri­nės as­me­ny­bės.

Ži­no­ma, ir jų dar­bus ver­tin­da­mi ri­zi­kuo­ja­me juos per­ne­lyg ro­man­ti­zuo­ti ir iš­aukš­tin­ti, o kad juos nau­do­ja­me kaip įkvė­pi­mo šal­ti­nį, ne­ma­tau nie­ko blo­go.

– To­kiu at­ve­ju taip pat leng­vai ga­li­me ne tik ro­man­ti­zuo­ti, bet ir su­men­kin­ti mū­sų pro­tė­vių pa­sie­ki­mus? Pa­vyz­džiui, pa­mirš­da­mi, kad LDK vi­suo­me­nė bu­vo ki­to­kia ir mąs­tė ki­taip nei mes, ne­ma­žai žmo­nių esa­me lin­kę vos ne tau­tos iš­da­vys­te lai­ky­ti Žy­gi­man­to Au­gus­to su­da­ry­tą uni­ją su Len­ki­ja, nors anuo­met nei di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis, nei vals­tie­tis ne­mąs­tė to­kio­mis ka­te­go­ri­jo­mis kaip et­ni­nė tau­ta.

– Į se­no­vės lai­kus to­kiu ne­mo­di­fi­kuo­tu bū­du ne­ga­li­me per­kel­ti ne tik mi­nė­tų samp­ra­tų, bet ir šiuo­lai­ki­nių eti­nių stan­dar­tų – jie ti­krai ne­ati­tiks tų, ku­riais va­do­va­vo­si mū­sų di­die­ji ku­ni­gaikš­čiai.

Abu kraš­tu­ti­nu­mai – tiek per­dė­tas ro­man­ti­za­vi­mas, tiek ir su­nie­ki­ni­mas – yra ne­igia­mi reiš­ki­niai. Tar­ki­me, klys­tu­me va­din­da­mi Min­dau­gą žiau­riu ne­to­le­ran­tiš­ku ti­ro­nu, nes jis ne­ati­tin­ka šiuo­lai­ki­nio vals­ty­bės va­do­vo idea­lo. Tu­ri­me ana­li­zuo­ti to me­to kon­teks­tą ir ver­tin­ti, kaip Min­dau­gas ati­ti­ko sa­vo laik­me­čio stan­dar­tus ir kaip jį ver­ti­no am­ži­nin­kai.

Ži­no­ma, ver­tin­da­mi am­ži­nin­kų šal­ti­nius, taip pat pri­va­lo­me tu­rė­ti ome­ny­je, kad jie są­mo­nin­gai ar ne­są­mo­nin­gai taip pat ga­lė­jo pa­teik­ti iš­kreip­tą liu­di­ji­mą. Gau­na­me ke­lių pa­ko­pų in­terp­re­ta­ci­jų pi­ra­mi­dę, ku­rio­je svar­bus tiek mū­sų, tiek ir am­ži­nin­kų ob­jek­ty­vu­mas. Kuo dau­giau pa­ko­pų, tuo, re­mian­tis ti­ki­my­bių teo­ri­ja, la­biau nu­tols­ta­me nuo tie­sos.

Su­nkiai su­si­kal­bė­tu­me net su proseneliais

– Ar su­tin­ka­te su tei­gi­niu, kad kuo is­to­ri­niai įvy­kiai to­li­mes­ni nuo mū­sų laik­me­čio, tuo di­des­nė pra­ra­ja ski­ria žmo­nių mąs­ty­se­ną ir tuo su­bjek­ty­viau bei klai­din­giau esa­me lin­kę juos ver­tin­ti?

– Tai la­bai įdo­miai pa­ste­bė­jo vo­kie­čių fi­lo­so­fas, her­me­neu­ti­nės kryp­ties pra­di­nin­kas Han­sas Geor­gas Ga­da­me­ris: klys­ta­me ma­ny­da­mi, kad ge­riau su­vo­kia­me tai, kas vyks­ta mū­sų pa­čių ap­lin­ko­je ir pa­tir­ties plot­mė­je.

Ir šian­dien lai­ko­mės nuo­sta­tos, kad nuo įvy­kių tu­ri pra­ei­ti tam ti­kras lai­ko­tar­pis, kad ga­lė­tu­me į juos pa­žvelg­ti ob­jek­ty­viau. Pa­vyz­džiui, pa­tys sa­ko­me, kad Są­jū­džio is­to­ri­ją vė­les­nė kar­ta ga­li įver­tin­ti ob­jek­ty­viau nei tie, kas tie­sio­giai da­ly­va­vo Są­jū­džio veik­lo­je.

Tuo me­tu, kai kal­ba­me apie to­li­mos pra­ei­ties lai­kus, tu­ri­me pri­pa­žin­ti, kad mums su­nku su­vok­ti žmo­nes, gy­ve­nu­sius la­bai se­niai ir pri­klau­su­sius ki­to­kiai kul­tū­rai.

Kaip ma­to­te, ga­na su­dė­tin­ga at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ką ge­ba­me ver­tin­ti ob­jek­ty­viau. Ga­li­me tai pa­ly­gin­ti su re­gė­ji­mu: blo­gai ma­to­me ir tai, kas yra la­bai to­li, ir tai, kas la­bai ar­ti, o aiš­kiau­siai žvilgs­nis fo­ku­suo­ja­si tam ti­kro­je tar­pi­nė­je zo­no­je.

Jei kal­ba­me apie pa­ma­tuo­ja­mus da­ly­kus, tar­ki­me, ko­kie bu­vo pra­mo­nės ga­my­bos ro­dik­liai XVIII a. ar ko­kius įran­kius nau­do­jo se­no­vės at­ėnie­čių lai­vų sta­ty­to­jai, ver­ti­ni­mą ga­li­me pa­teik­ti ne­sun­kiai.

Daug su­dė­tin­giau, kai kal­ba­me apie idė­jas ir žmo­nių mąs­ty­se­ną. Skai­to­me Pla­to­no „Dia­lo­gus“ ar­ba Aris­to­fa­no „Ko­me­di­jas“ ir ma­no­me, kad mes šiuos vei­ka­lus pui­kiai su­pran­ta­me, ta­čiau iš tie­sų ne­įver­ti­na­me to, kad mums, šiuo­lai­ki­niams skai­ty­to­jams, ta­me pa­čia­me teks­te at­ro­do svar­būs vie­ni da­ly­kai, o jų au­to­riams ga­lė­jo rū­pė­ti vi­sai ki­ti.

Ar­cheo­lo­gai taip pat gin­či­ja­si, ar ga­li­me in­terp­re­tuo­ti raš­to ne­tu­rė­ju­sių kul­tū­rų sim­bo­lius (ženk­lus, pie­ši­nius ir pan.). Dau­gu­ma ma­no, kad ne­ga­li­me, nes ne­tu­ri­me rak­to, lei­džian­čio iš­šif­ruo­ti tų žmo­nių mąs­ty­se­nos ir pa­žiū­rų sis­te­mą.

Prieš­inin­kai tei­gia, kad ver­ti­ni­mas vis­gi įma­no­mas, pa­vyz­džiui, pa­si­tel­kus in­duk­ci­jos me­to­dą: ran­da­me pa­na­šų ir ge­riau ži­no­mą kon­teks­tą ir ­rem­da­miesi juo mė­gi­na­me in­terp­re­tuo­ti sa­vo ti­ria­mą­jį. Bet ga­liau­siai, net ir tu­rė­da­mi raš­to šal­ti­nius, ne­ga­li­me bū­ti ti­kri, kad su­vo­kia­me juos taip, kaip de­rė­tų.

Ga­li­me tai pa­ly­gin­ti su re­gė­ji­mu: blo­gai ma­to­me ir tai, kas yra la­bai to­li, ir tai, kas la­bai ar­ti, o aiš­kiau­siai žvilgs­nis fo­ku­suo­ja­si tam ti­kro­je tar­pi­nė­je zo­no­je.

– Ar ga­li­me iš tie­sų su­pras­ti is­to­ri­ją, ne­perp­ra­tę liu­di­nin­ko mąs­ty­se­nos? T. y. pir­miau­sia su­vok­ti liu­di­nin­ką ir tik per jį – fak­tą?

– Sten­gia­mės tai su­vok­ti kuo ob­jek­ty­viau, ta­čiau ne­pa­mirš­ki­me, kad idea­las yra ne­pa­sie­kia­mas. Kiek mes ge­ba­me in­terp­re­tuo­ti liu­di­nin­ko pers­pek­ty­vą? Ar ji pa­ti­ki­mai re­kons­truo­ta ir kiek ji mums ak­tua­li? „Pli­kas“ fak­tas ga­li bū­ti ab­so­liu­čiai tei­sin­gas, ta­čiau kas iš to.

Tar­ki­me, ti­krai ži­no­me, kad tų me­tų tą die­ną ti­krai įvy­ko mū­šis, ta­čiau, ne­įp­ras­mi­nus kon­teks­to, mums iš šio fak­to jo­kios nau­dos. Tai­gi, įro­dy­tas ir vi­siš­kai tei­sin­gas da­ly­kas ga­li bū­ti mums ab­so­liu­čiai ne­ver­tin­gas, ki­ta ver­tus, in­terp­re­ta­ci­ja ga­li bū­ti ne­tei­sin­ga. Is­to­ri­ja – ne tiks­lu­sis moks­las, ne­ga­li bū­ti vie­no ab­so­liu­čiai tei­sin­go na­ra­ty­vo.

Skir­tu­mus tarp mū­sų ir mū­sų to­li­mų­jų pro­tė­vių le­mia tik su­kaup­ta kul­tū­ri­nė pa­tir­tis. Esa­me pra­na­šes­ni tuo, kad sto­vi­me ant sa­vo pro­tė­vių pe­čių, tu­ri­me ko­lek­ty­vi­nę pa­tir­tį, kul­tū­rą ir moks­lą. Ta­čiau kaip in­di­vi­dai esa­me ne­la­bai te­nu­to­lę.

Kiek­vie­nas žmo­gus ver­ti­na ne tik is­to­ri­ją, bet ir at­ei­tį sa­vaip ir ku­ria sa­vą na­ra­ty­vą. Na­ra­ty­vai bu­vo ku­ria­mi pra­ei­ty­je ir nau­ji na­ra­ty­vai bus ku­ria­mi at­ei­ty­je. Pra­ei­tis pa­nau­do­ja­ma da­bar­čiai ir at­ei­čiai kurti.

– Kiek­vie­na kar­ta su­vo­kia ir ver­ti­na pra­ei­tį ir vis ki­taip. Ki­ta ver­tus, kaip ir prieš tūks­tan­tį me­tų gy­ve­nę žmo­nės, jau­čia­me al­kį, my­li­me, trokš­ta­me val­džios. Prieš tūks­tan­tį me­tų no­rint at­si­dur­ti vir­šū­nė­je, rei­kė­jo nu­dai­go­ti var­žo­vus, o šian­dien juos įveik­ti po­li­ti­nė­je ko­vo­je. Gal kei­čia­si tik for­ma, o mū­sų pri­gim­tis yra kons­tan­ta, sie­jan­ti mus su to­li­mais pro­tė­viais?

– Tai – par­adok­sas. Se­no­vės grai­kai, o vė­liau krikš­čio­nių au­to­riai tei­gė, kad pir­miau­sia mums rei­kia su­vok­ti pa­tiems sa­ve. Kaip su­vok­si­me ki­to­kią kul­tū­rą, jei iki ga­lo ne­pa­žįs­ta­me sa­vo­sios? Ki­ta ver­tus, bio­lo­gai sa­ko, kad iš es­mės ne­pa­si­kei­tė­me pa­sta­ruo­sius 100 tūks­t. me­tų, nuo ta­da, kai at­si­ra­do ho­mo sa­piens sapiens.

Skir­tu­mus tarp mū­sų ir mū­sų to­li­mų­jų pro­tė­vių le­mia tik su­kaup­ta kul­tū­ri­nė pa­tir­tis. Esa­me pra­na­šes­ni tuo, kad sto­vi­me ant sa­vo pro­tė­vių pe­čių, tu­ri­me ko­lek­ty­vi­nę pa­tir­tį, kul­tū­rą ir moks­lą. Ta­čiau kaip in­di­vi­dai esa­me ne­la­bai te­nu­to­lę. Tai­gi, tu­ri­me idė­jų plot­mę, lei­džian­čią kur­ti įvai­rias kul­tū­ras ir bent jau mė­gin­ti jas su­vok­ti, o iš ki­tos pu­sės – bio­lo­giš­kai nulemtą bend­rą pri­gim­tį.

– Kiek to­li ga­li­me gi­lin­tis į pra­ei­tį, kad vis dar ge­bė­tu­me na­tū­ra­liai su­pras­ti pra­ei­ties žmo­nių mąs­ty­se­ną? Kad mū­sų ir jų pa­sau­liai ne­konf­lik­tuo­tų?

– Ko ge­ro, vi­so la­bo trys kar­tos. Gi­les­nė­je pra­ei­ty­je mū­sų ir mū­sų pro­tė­vių pa­sau­lio re­gė­ji­mas jau ge­ro­kai skir­tų­si. Gal iš bė­dos su­si­kal­bė­tu­me su ket­vir­tą­ja kar­ta, su ku­ria mus ga­li­mai dar sie­tų tam ti­kri bend­ri­niai na­ra­ty­vai, pa­vyz­džiui, lais­vė, bet juos ver­tin­tu­me per ga­na skir­tin­gas pri­zmes.

Tie na­ra­ty­vai, ku­rie mums at­ro­do bend­ri jau ne vie­ną šimt­me­tį, ga­li pa­si­ro­dy­ti ne taip jau stip­riai sie­jan­tys mus su se­no­vės žmo­nė­mis. Juk, pa­vyz­džiui, se­no­vės grai­kai vi­sai ki­taip su­vo­kė, kas yra de­mo­kra­ti­ja. Ką tuo­met be­sa­ky­ti apie šu­me­rus, ku­rie, kaip ma­no­ma, bu­vo ti­krie­ji de­mo­kra­ti­jos „iš­ra­dė­jai“, ta­čiau taip pat su­vo­kė ją ki­taip nei vė­liau grai­kai. Mū­sų pa­sau­lio ma­ty­mas vi­siš­kai ki­toks.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder