Apie dabartinio aukščiausiojo šalies vadovo, prezidento Gitano Nausėdos dvejų metų darbo laikotarpį prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai Justas Vincas PALECKIS, Egidijus BIČKAUSKAS, Algimantas NORVILAS ir buvęs LR Seimo pirmininkas, laikinai ėjęs LR prezidento pareigas Artūras PAULAUSKAS.
G.JAKAVONIS: Esate turėję didelę diplomatinio darbo patirtį.
Egidijus pirmasis mūsų ambasadorius Maskvoje, pradžioje kaip buvusios Sovietų Sąjungos, vėliau Rusijos sostinėje.
Jūs, Justai, kaip profesionalus diplomatas dirbote pirmojo po Nepriklausomybės paskelbimo prezidento A.Brazausko komandoje.
Prezidentas pagal mūsų šalies Konstituciją pirmiausia atsakingas už valstybės užsienio politiką. Kaip vertintumėte dabartinio šalies vadovo žingsnius šioje srityje?
E.BIČKAUSKAS: Užsienio politika, mano galva, nemėgsta radikalių ir staigių pokyčių.
Jie rizikingi, ypač tiems politikams, kurie į šią sritį atėjo tarsi iš šalies.
Jie, kaip ir mūsų prezidentas, priversti remtis tuo paveldu, kurį gavo, priversti remtis senąja, dar iki jo dirbusia ir disponuojančia informacija, komanda. Buvusi politika tebetęsiama.
Jos vertinimas priklauso nuo požiūrio. Jeigu požiūris yra toks, kad „mes dar niekados nebuvome tokie saugūs kaip dabar" (man tai reiškia, kad, jeigu reikės, mūšis Lietuvoje bus ir mūsų pusė nugalės), tai sėkmingai tai ir realizuojama.
Mano supratimu, Lietuvos, kaip valstybės, nedidelės tautos išlikimo požiūriu nuo pat Nepriklausomybės atstatymo pradžios mes tokie nesaugūs ir rizikingoje situacijoje dar nebuvome.
Vien kariniu aspektu pasižiūrėkime, kaip kito ginklavimasis tiek vienoje, tiek kitoje pusėje. Matote, net aš vartoju žodžius „kita pusė". Tai yra blogai.
Nei vienoje, nei kitoje pusėje neieškau teisiųjų ar kaltųjų, tačiau tam tikrą užsienio politikos „inventorizaciją" reikėtų padaryti, įvertinti, kokius rezultatus davė vadinamoji sankcijų atgrasymo politika, ar nereikia ieškoti kitų svertų, ar nevertėtų objektyviai įsigilinti, kodėl ta „kita pusė" elgiasi mūsų atžvilgiu neleistinai ir nepriimtinai, įsigilinti į valstybių elgsenos psichologinius aspektus.
„Užsiciklinimas" užsienio politikoje niekados nėra gerai. Čia, beje, kalbu ir apie Astravą.
Ar pas mus yra koks naivuolis, galvojantis, jog naujoji Baltarusijos valdžia imsis uždarinėti Astravą?
Mes visados prisimename didžiųjų žmonių kalbas tik tada, kai to mums reikia ir tik tame kontekste, kurio mums reikia.
Kažkodėl stengiamės neprisiminti 2018 m. popiežiaus Pranciškaus Vilniuje pasakytų palinkėjimų:
„Megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi, galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Tai brandžios istorijos vaisius, kurį Jūsų tauta gali pasiūlyti pasaulio bendruomenei, o ypač Europos Sąjungai."
Tiesa, interpretatoriai pasakys, jog tai liečia ne visus Rytus. Beje, nemanau, kad Rytų partnerystės politika yra blogai, tačiau, kaip čia skaudžiau „įspyrus" Rusijai, jos rezultatai gali būti atvirkštiniai.
Kai pagalvoji, jog su tam tikru ir mūsų kišimusi užaugo ištisa Ukrainos žmonių karta, kuri savo vienintelį gyvenimą praleis įtampos ir karo būsenoje, darosi šiurpu.
Tai, ką aš sakau, jokiu būdu nereiškia, jog turime staigiai ir kardinaliai keisti mūsų politiką, tuoj pat atsisakyti sankcijų rytinių oponentų atžvilgiu ar nereaguoti į jų nepriimtinus veiksmus.
Viską reikia daryti solidžiai ir su protu.
A.PAULAUSKAS: Pagal mūsų Konstituciją - prezidentas yra valstybės vadovas.
Viena vertus, tas sakinys aiškiai apibrėžia, kas yra prezidentas ir kokios turėtų būti jo galios.
Kita vertus, jis ir klaidina, nes vadovas, mūsų supratimu, turėtų priimti sprendimus, daryti paskyrimus. Tačiau Konstitucija, prezidentui suteikdama įgaliojimus, skelbia, kad jis juos gali vykdyti tik kartu su kitų valdžių atstovais.
Iš vienos pusės suvokiam, kad prezidentas už viską šioje šalyje yra atsakingas ir jis turi turėt tiek įgaliojimų, kad galėtų visur įsikišti ir nuspręsti.
Dar daugiau, rinkimų procesas ir suformuoja tokią mintį, nes prezidento rinkimų metu kandidatai kalba apie viską: apie ekonomiką, apie socialines problemas, teisingumo vykdymą, žmogaus teises, faktiškai apie visas sritis per prezidentinę kampaniją.
Daugelio žmonių sąmonėje susiformuoja požiūris, kad prezidento rinkimai baigsis ir viskas, ką kandidatas laimėjęs kalbėjo, bus įgyvendinta.
O kaip žinoma, prezidentas daugiausiai dėmesio skiria vidaus politikai.
Nes puikiai supranta, kad užsienio politika rinkimuose užima labai mažą vietą ir kad ne visada žmonėms įdomu, ką prezidentas darys užsienio politikoje, su kuo susitiks ir t.t.
Yra suformuoti tokie didžiuliai lūkesčiai, kad prezidentas išspręs ar bent jau paveiks ekonominių, socialinių problemų pašalinimą. Bet grįžkim prie Konstitucijos.
Yra du straipsniai - 84 str. ir 85 str., kurie ir apibrėžia prezidento įgaliojimus arba kompetenciją. Mes matom, kad prezidentas vienas nelabai ką gali nuveikti, nes jo įgaliojimai kaip pavyzdys įgyvendinami su kitų valdžių atstovais.
85 str. skelbia, kad prezidento dekretus turi kontrasignuoti, tai yra privalo pasirašyti ministras pirmininkas arba atitinkamas ministras, o atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam ministrui pirmininkui arba ministrui.
Vadinasi, prezidento dekreto įgyvendinimas arba atsakomybė tenka vykdomajai valdžiai. Iš mano pavyzdžių matosi, kad čia ir slypi prezidento galia šiuose įgaliojimuose, bet kartu ir silpnumas, kuris bus įveiktas tik tada, kai jis turi sąjungininkų.
O sąjungininkas, mano supratimu, pirmiausia yra visuomenė.
Antra, tai yra politinės partijos ar politinė partija, kuri visiškai remia prezidento veiklą ir jo kandidatūrą, ir dalis Seimo, kuri yra lojali prezidentui.
J.V.PALECKIS: G.Nausėda užsienio politikoje, išlaikydamas perimamumą, kartu norėjo parodyti, kad jis kitoks negu jo pirmtakė.
Jis ryžosi konfrontacijai su Seimo dauguma, su konservatoriais, ypač dėl atstovavimo Europos Vadovų Taryboje.
Prezidento pozicija bei argumentacija stipresnė. Gal Lietuvai būtų geriau, jei prezidentas ir premjerė susitartų ir važinėtų į Briuselį, priklausomai nuo ten aptariamų klausimų?
Bet ir šis variantas kelia abejonių. Juk labai svarbu, kaip klostosi asmeniniai santykiai tarp Europos vadovų. Tai ypač aktualu nedidelei valstybei.
Jei „Lietuvos veidas", susėdus prie derybų stalo Briuselyje ir ypač kalbantis kuluaruose, kaskart keisis, Europos „didieji" dar labiau painiosis: o ji ar jis iš Latvijos ar Lietuvos? Iš Slovėnijos ar Slovakijos?
Nepasirašęs laiško, kuriame kritikuojama Vengrija dėl jos priimtų įstatymų, G.Nausėda sulaukė plojimų Lietuvoje ir pagerino savo reitingus.
O Briuseliui jis pasiuntė signalą, kad Lietuva, skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, mieliau jungtųsi prie ES „naujokų" bloko, kuriame daugiausiai telkiasi Rytų Europos valstybės.
Tuo metu ryškėja skiriamoji riba, kuri gali padalinti Europą į „pirmojo greičio" grupę (daugiausiai Vakarų valstybės, linkusios glaudžiau bendradarbiauti, laikytis bendrų vertybių) ir „antrojo greičio".
Panaši riba atsiranda ir išsiskiriant nuomonėms dėl dialogo su Rusija.
Tai fundamentalūs klausimai, reikalaujantys plačios diskusijos Lietuvoje. Manau, prezidentas privalėtų ją inicijuoti - kartu su diskusija apie Europos ateitį.
G.JAKAVONIS: Tiek jūs, Egidijau, tiek jūs Artūrai, esate teisininkai, turintys didelę politinio darbo patirtį. Šalies vadovas jokiu būdu negali nusišalinti ir nuo Lietuvos vidaus politikos.
Prezidentas teikia premjero kandidatūrą bei visos Vyriausybės ministrų kandidatūras, kurias LR Seimas turi patvirtinti.
Vadinasi, už tai, kas vyksta dabartinėje mūsų vidaus politikoje, G.Nausėda taip pat yra atsakingas.
E.BIČKAUSKAS: Viešojoje erdvėje vis labiau stebimas susipriešinimas tarp prezidento ir Seimo valdančiosios daugumos, kuri kartu su premjere stengiasi daryti didesnę įtaką net tose srityse, kur prioritetai priklauso dabartiniam šalies vadovui.
Mes esame prezidentinė-parlamentinė (jeigu norite - sukeiskite žodžius vietomis) respublika.
Tai didelių kompromisų priimant Konstituciją rezultatas.
Visiškai išgryninti atsakomybės ribas turbūt neįmanoma, tad, net esant prieštaravimams tarp prezidento ir parlamentinės daugumos, būtinas dialogas ir kompromisų paieška.
Jeigu dialogai, susitikimai nevyksta periodiškai, sistemiškai, o daromi (kartais tik susirašinėjama laiškais) tik iškilus į paviršių akivaizdiems nesutarimams, - tai atsakomybės prieš tautą ir valstybę stoka.
Na, o tam tikrų priešpriešų tarp valdančiosios politinės daugumos ir prezidento buvo ir bus.
A.PAULAUSKAS: Mano supratimu, prezidentas galėtų tapti lyderiu, patraukti visuomenę.
Visų pirma, jis turi turėti aiškią šalies viziją. Gerai išmanyti politinius mechanizmus, kaip įgyvendinti savo tikslus, turėti tam tikrą vertybinį stuburą ir, be abejo, stuburą.
Tie mano išvardinti komponentai leidžia prezidentui būti viršuje ir dalyvauti svarbiausių sprendimų priėmime, o galbūt net ir juos inicijuoti.
Bet jis niekada neturės tokių teisių spręsti konkrečius klausimus, ir šiandien prezidentas neretai teikia įstatymų projektus mokesčių klausimais arba socialiniais klausimais.
Manau, čia yra daugiau Vyriausybės reikalas tokius dalykus spręsti. Mes matome, kad atmeta Seimas arba Vyriausybė nepritaria tiems siūlymams.
Jeigu nori būti prezidentu ir išlaikyti autoritetą, nereikėtų iki smulkmenų nusileisti, o tiesiog bandyti tokius didelius, plačius klausimus spręsti.
Čia, manau, jo yra vieta ir stiprybė. Prezidentas neturi vienvaldiškų įgaliojimų, kad vienas galėtų kažką išspręsti.
Kaip minėjau, turi turėti palaikymą iš įvairių institucijų.
Todėl turi būti stiprus ir ideologiškai, ir vertybiškai, taip pat gerai išmanyti politinius instrumentus.
Aišku, kiekvienas turi savo vadovavimo stilių, tai priklauso ir nuo charakterio, nuo patirties, nuo susiformavusių pagrindinių nuostatų.
Matom, kiek Lietuvoje buvo prezidentų, jie visi skirtingi. Viena vertus, gal ir gerai, bet, mano nuomone, jau reikėtų artėti prie kažkokio aiškesnio prezidento modelio.
Girdėjome kalbų, kad vertėtų Seime geriau jį rinkti. Nes nėra aiškaus prezidento modelio ir ką jis turi veikti. Dabar daug priklauso, koks prezidento autoritetas ir jo veiklos vertinimas.
Kokia aplinka jį supa, kokie patarėjai. Patarėjai išvis neapibrėžti jokiame įstatyme. Yra vienintelis įstatyme kancleris paminėtas, o visa kita kaip struktūra.
Dabar matom, kad G.Nausėda dirba 2 metus, bet jis iš tikrųjų mokosi. Ir dar, jis atėjo tokiu laiku, kai teks dirbti ir gana ilgai su pralaimėjusia komanda, su Šimonytės komanda.
Matom, kad nuo pat pradžių konservatoriai užėmė ypač kritišką poziciją prezidento atžvilgiu.
Žiniasklaida, kuri palaikė konservatorius ir palaiko iki šiol, visu kūnu užgriuvo ant prezidento.
Prasidėjo ne tik kritika arba pastabų mėtymas, bet tiesiog bandymas sumenkinti, išjuokti, paneigti patį prezidentą, prasidėjo ir kalbos, kas turi vykti, kokiais klausimais turi vykti į Europos vadovų pasitarimą, bet čia iškeltas klausimas virto vos ne pagrindiniu konfliktiniu.
Premjerė atsisako ateiti į minėjimą Valstybės dienos proga. Tai irgi požiūris, kad premjerė neranda reikalo bendrauti su prezidentu.
Sakyčiau, nėra gera situacija ir netgi tam tikra prasme pavojinga. Kaip minėjau, prezidento galios labai siejasi su kitų valdžios institucijų veiksmais, o kai jų nėra, ir bendradarbiavimo nėra.
Aišku, prezidento vizija reikalinga, Gerovės valstybė kažkiek neaiški ir galbūt siejasi su krikščionybės dangaus karalystės idėja. Bet ją reikėtų aiškiau apibrėžti.
Sutinku, kad nuo ekonominių rodiklių, nuo psichologinės savijautos priklauso, ar žmonės grįš į Lietuvą, ar išvyks iš jos.
Tai svarbu, bet ją reikėtų kažkaip aiškiau formuluoti ir ieškoti pasekėjų tos vizijos įgyvendinimui. Prezidentui teko nemenkas iššūkis.
Pandemija kaip tik sutapo su jo prezidentavimo pradžia, dabar prisidėjo labai pavojingas emigrantų antplūdis į Lietuvą.
Kol kas nesigirdi prezidento žodžio arba jo matymo, ką toliau daryti, nes jis, kaip užsienio politikos veikėjas, turėtų daugiau apie tai kalbėti.
Dabar matom tik vidaus reikalų ministrę apie tai kalbant, kiti vadovai kol kas savo nuomonės nereiškia.
Man keista, visai neseniai ten buvo labai daug pastangų kurti Nacionalinę idėją, siūlė piliečiai, siūlė organizacijos ir tie dalykai vėl į smėlį kaip vanduo susigėrė, užmiršom, ieškom naujų idėjų, blaškomės.
Čia prezidento, man atrodo, kaip tik būtų didelis nuopelnas ir jo vieta, būtent tos idėjos puoselėjimas, visą laiką priminimas, nešimas į priekį. Aš manau, prezidento viena svarbiausių funkcijų yra šviesti žmones, juos auklėti, mokyti, nes trūksta elementarių dalykų.
Žmonės daug ko nesupranta, daug ko nežino. Prezidento misija čia yra labai svarbi.
G.JAKAVONIS: Žodis „prezidentas" visada siejamas su šalies vadovo komanda, kurią žmonės įvardina kaip prezidentūra.
Susidaro įspūdis, kad G.Nausėdos aplinka, kuri jam patarinėja svarbiausiais klausimais, viešojoje erdvėje smarkiai pralaimi, jiems vis labiau oponuojančiai valdančiajai Seimo daugumai.
Visoje Lietuvoje yra daug prezidento simpatikų, patyrusių politikų net ir tarp jūsų, kurie galėtų patarinėti G.Nausėdai.
Kas lemia, kad į savo aplinką jis įtraukia „pameistrius"?
E.BIČKAUSKAS: Asmeniškai pažįstu tik vieną kitą iš prezidento patarėjų ir nedrįsčiau vadinti jų „pameistriais".
Sutikite, jog savo veiklos, ketinimų ir viešinimo galimybės yra daug didesnės tiek parlamentinei daugumai, tiek jos suformuotai vyriausybei.
Na, o jeigu prezidentas suformuotų kokį visuomeninių patarėjų korpusą (nemanau, jog tai prieštarautų Konstitucijai), kuriame vyrautų ne vien etatiniai ir pritariantys ekspertai, nesibaiminantys išsakyti savo atskirą, kad ir prieštaraujantį vyraujančioms ir įsitvirtinusioms oficialioms nuostatoms, požiūrį, priimtiems galutiniams sprendimams tai tikrai nekenktų.
J.V.PALECKIS: G.Nausėda - jauniausias modernioje Lietuvos istorijoje prezidentas, tad ir jo komanda jauna. Tai ne minusas.
Bet, manyčiau, kad pats prezidentas jaustųsi tvirčiau, jei šalia būtų ir patyrę, praėję ir ugnį, ir vandenį politikai.
Tada ir vidinės diskusijos - tikiuosi, kad prezidentūroje jos atviros ir karštos - būtų visapusiškesnės.
Bet gal vyresni, patyrę politikai vengia „atsidurti mažumoje" tarp jaunimo?
A.NORVILAS: Buvau vienas iš pirmųjų pirmosios prezidentūros, atkūrus Nepriklausomybę, darbuotojų.
Mes, 5-ių žmonių grupė, kūrėme prezidentūros struktūrą, kuri faktiškai nepakito iki šiol.
Teko prikišti nagus ir prie prezidentinės inauguracijos, ir prie patarėjų korpuso formavimo.
Pagrindas formuojant komandą yra intelektas, kompetencija ir asmenybės reputacija.
O prezidentas - išmintis, komanda - suneša išminties dedamąsias, turinį, prognozes, statistiką, stilistiką ir t.t.
Turinys turi įgauti naują kokybę, tapti pakylėtu, tapti išmintimi.
Pakylėta, išmintinga mintis gauna dar vieną fundamentalų bruožą, ji tampa galia. Tai yra viena iš pagrindinių prezidento lyderystę įtvirtinančių dedamųjų.
Galia - tai ne banali ir brutali jėga, galia - tauri ir pakylėta, visada išreiškianti teisingumą ir tiesą, šis veiksmas ar žodis neša savyje santarvę ir gėrį.
Tokia ir yra Gerovės valstybės mintis ir koncepcija, kurios niekaip neiššifruoja kai kurie politologai. Išmintis ir galia - toks turi būti prezidento veiklos vidaus politikoje vektorius ir į tai turi būti orientuota prezidento komanda.
Vien veržlaus ir kompetentingo jaunimo tam aiškiai per maža. Intelektas transformuojasi arba ne į išmintį tik su žilais plaukais.
Ne kartą prezidento A.Brazausko pavedimu kviesdavau susitikti net labai garbaus amžiaus šviesuolius. Prezidentas labai vertino jų žinias ir nuomones.
Nemanau, kad šiuo instrumentu nesinaudoja prezidentas G.Nausėda, bet subūrimas visuomeninių grupių, kurios teiktų rekomendacijas prezidentui probleminėmis temomis, aštriais socialiniais klausimais ir įtrauktų platų šviesuomenės ratą, mano manymu, smarkiai sustiprintų prezidento pozicijas, bei palengvintų darbą prezidento komandai.
Valdančiosios daugumos dabartį apibūdinčiau taip: labai silpnoki argumentai, riksmo labai daug, aršumo labai daug, minties - nelabai.
Bjauru regėti žiniasklaidą, pasidabinusią konservatorių „megztomis beretėmis" ir užėmus nusenusių „berečių" vietą. Įdomu bus pažvelgti į propagandistais tapusius politologus ar apžvalgininkus, kai „berečių" vajus praeis.
Jiems tiko iš buvusios prezidentės aplinkos išguita dvasia, kaip ne jų pasaulio dimensija, ir dvasios grįžimas į Daukanto aikštę buvo nesuprantamas, kokia kvailystė - Gerovės valstybė.
O juk Gerovės valstybė - didingas, vertas siekis ir uždavinys.
G.JAKAVONIS: Už dabartinį prezidentą balsavo 88 proc. Lietuvos piliečių, kurie rinkdami šalies vadovą galvoja apie savo vaikų, šeimų ateitį mūsų valstybėje.
Po Puerto Riko ir Latvijos esame labiausiai nykstanti tauta pasaulyje.
Visos globalizacijos idėjos, atsisakant savo kalbos, kultūros, papročių ir tradicijų, mums pražūtingos.
Ką šioje srityje turėtų pasiūlyti prezidentas Gitanas Nausėda?
E.BIČKAUSKAS: Tik dialogą, atsisakant išankstinių nuostatų, priskiriant tą ar kitą visuomenės grupę prie Lietuvos priešų, platų Europos Sąjungos ateities ir Lietuvos vietos joje aptarimą, na ir, be abejo, žingsnius galimybei netekti „pafrontės valstybės" statuso.
Taip pat, o tai tikrai svarbiausia, įžiebti tikėjimą savo valstybės, tautos ateitimi, jeigu ne rytoj, tai po metų, jeigu ne sau, tai bent savo vaikams, jeigu ne jam prezidentaujant, tai kitiems.
Kokiais būdais tai padaryti? Tai spręsti ne man.
J.V.PALECKIS: Išties kartu su broliukais latviais virstame tirpstančiomis tautomis.
Kol kas tikrai nėra pagrindo džiūgauti, kad pavyko šiek tiek pristabdyti masinę emigraciją, kuri griauna valstybės pamatus.
Kai dirbau Europos Parlamente, su socialistų frakcija mėginau pasiekti, kad ES sukurtų specialų mechanizmą: šalys, iš kurių „nuteka protai" - išvažiuoja gabiausias jaunimas su universitetiniu išsilavinimu, - gautų kompensaciją iš valstybių, įdarbinančių tuos žmones.
Tai leistų sudaryti Lietuvoje ne blogesnes sąlygas nei Vakaruose mokslininkams, mokytojams, gydytojams ir kitų svarbių, paklausių profesijų atstovams.
Panašių precedentų Europoje būta. Bet Briuselis kol kas vadovaujasi šūkiu „Skęstančiųjų gelbėjimas - pačių skęstančiųjų reikalas".
Prezidentas galėtų nuolat atakuoti Briuselį, kad ES pademonstruotų daugiau solidarumo situacijoje, kai turtingesnės valstybės dėl emigracijos srautų išlošia, o neseniai įstojusios, dar nepasiekusios bendro Europos lygio, smarkiai pralošia.
Vidaus politikoje prezidentui derėtų inicijuoti diskusiją apie Išeivijos grąžinimo ir integracijos ministerijos ar departamento sukūrimą.
Reikia ne dar vienos biurokratinės institucijos, o būrelio žmonių, kuriems skaudėte skaudėtų dėl tautos ir valstybės nykimo, kurie turėtų plačius įgaliojimus veikti.
A.NORVILAS: Manau, mums pagaliau pasisekė išrinkti prezidentu intelektualą su nepažeista ekstremalios vaikystės dramų psichika. Puikų šeimynykštį, gerai pasirodžiusį profesinėje veikloje.
Tai kalba apie asmenybės lygį ir brandą, stabilų ir tvirtą charakterį. Ne mažiau pasisekė ir su pirmąja ponia.
Diana Nausėdienė derina savyje aristokratišką laikyseną ir motinišką šilumą bei atjautą.
Prezidento veiksmai neskubūs, apgalvoti ir isteriško naujosios daugumos atnaujinimų, pagerinimų, palaisvinimų ir pripažintų normų laužymo gausoje teikia viltį, kad tas globalizacijos „šabašas", dirbtinai sukeltas ir palaikomas didelių pinigų, bus pristabdytas.
Tiesiog negalime leisti, kada objektyvios realybės apspręsti ekonominiai, technologiniai ar ekologiniai procesai būtų keičiami individo valios nuasmeninimų, šeimų instituto griovimu, auklėjimo ir švietimo suniekinimu.
Jei naujoji Seimo dauguma įgyvendintų savo griežtus planus, keičiant visuomeninę sanklodą, mūsų laivelis neabejotinai išsiveržtų į priekį ir prie vairo susispietusios mergaitės būtų pagirtos, bet tai tik iki pirmo rifo.
O toliau - katastrofa. Isteriškas modernumas ir laisvumas, atmetant tradiciškas krikščioniškos moralės normas Lietuvos, kaip demokratinės valstybės, egzistavimui padėtų jei ne tašką, tai ilgą brūkšnį.
Vienoje svarstyklių pusėje turime išlaikytą intelektualą, nedeformuotos sąmonės, kurį išrinkome prezidentu.
Kitoje svarstyklių pusėje personažai, kurių moralės, o daugelio ir sąmonės deformacijos bei transformacijos atrodo, švelniai tariant, egzotiškai.
Viskas gana paprasta, kovojant už menamos globalizacijos vertybes, prieš prezidentą, ši publika nepalieka mums kito pasirinkimo, tik palaikyti prezidentą.
Prezidentas Gitanas Nausėda su žmona. Eltos nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą