Šį rudenį I. Gaidienė išpildė savo svajonę - išleido pirmąją jos pačios parašytą vaikams skirtą knygą „Mama, mano klasėje lankosi nykštukai!“
"Tai pasakojimas, kuriame įprasta diena Beno mokykloje virsta tikru nuotykiu. Klasėje ima dėtis keisti dalykai: nykštukai palieka raštelius, Benui akyse sušmėžuoja dryžuota kojinė… Berniukas imasi ieškoti atsakymų, o kartu su juo skaitytojai panyra į pasaulį, kuriame fantazija susipina su realybe.
Tai istorija apie draugystę, mokytojos kuriamą šiltą santykį su vaikais, apie smalsumą, pasitikėjimą ir tėvų bei vaikų santykio svarbą", - apie knygą pasakoja jos autorė.
Dirbdama su vaikais kiekvieną dieną, ji sako matanti, kaip svarbu skatinti skaitymą ir fantaziją.
Indre, papasakokite, kaip jūs pasukote pedagoginiu keliu?
Šis mano kelias buvo gana vingiuotas. Nuo 2014-ųjų Kaune studijavau lietuvių filologiją ir leidybą. Jau tuomet širdis traukė išbandyti darbą su vaikais, tad savanoriškai Kaune susiradau mokyklą, kad priimtų atlikti praktiką pradinėse klasėse.
Pamenu, kad net mokytoja, pas kurią atlikau praktiką, mane patikino, kad aš labai tinku šiam darbui, net prašė pažadėti, kad būsiu mokytoja. Nežinau, ką ji įžvelgė manyje, bet toks jos paskatinimas mane labai motyvavo.
Baigusi studijas dar įstojau Anglijoje į švietimo vadybos magistrantūrą, sykiu teko padirbėti ir lituanistinėje mokykloje.
Kadangi mano vyras kilęs iš Klaipėdos, po visų mano studijų grįžome su juo į uostamiestį ir man net nekilo minčių, kur norėčiau dirbti - labai apsidžiaugiau, kad mane priėmė į darbą Klaipėdos Gamtos mokykloje (dabar Klaipėdos Valdorfo mokykla).
Ketverius metus dirbau pradinių klasių mokytoja. Buvo nuostabi patirtis, bet dėl sveikatos problemų teko palikti šią vietą.
Išeiti buvo labai sunku, ilgai verkėme kartu su vaikais apsikabinę. Dar metus sapnuodavau savo klasę, mokinius...
Bet nuo mokymo toli nepabėgote?
Taip, netrukus įkūriau mokymo studiją, kurioje dirbu lietuvių kalbos korepetitore pradinių klasių mokiniams.
Ir pati toliau mokausi - Vilniaus universitete, Šiaulių akademijoje, studijuoju specialiąją pedagogiką.
Indre, ar tikrai dabartiniai vaikai be korepetitorių pagalbos nieko negeba išmokti?
Tikrai ne visiems reikia korepetitorių paslaugų. Bet neretai net ir tiems vaikams, kurie patys geba puikiai mokytis, tėvai dar papildomai samdo korepetitorių. Tai tampa tarsi užklasine veikla.
Žinoma, mokymosi programos dabar labai sunkios. Tad papildomai padirbėti su vaikais po pamokų tikrai reikia. Bet juk padėti vaikui mokytis gali ir patys tėveliai.
Mokymosi programos dabar labai sunkios. Tad papildomai padirbėti su vaikais po pamokų tikrai reikia. Bet juk padėti vaikui mokytis gali ir patys tėveliai.
Galbūt tėvai, samdydami korepetitorių, sykiu nusiperka ir ramybę?
Iš dalies. Juk iš tikrųjų daug ramiau, kai vaikui mokytis padeda žmogus, kuris išmano tą dalyką. Ypač, jei kalbame apie su vyresnių klasių mokiniais dirbančius korepetitorius.
Iš tiesų, juk ne kiekvienas tėtis ar mama gebėtų padėti vienuoliktokui spręsti matematines užduotis ar padėti analizuoti literatūros kūrinius.
Taip, bet jei kalbame apie pradinių klasių mokinius - daugeliui tėvų žinių tikrai pakaktų. Dažniau tiesiog pritrūksta kantrybės.
Be to, dažnai ir vaikai visai kitaip reaguoja, kai juos moko korepetitorius. Bandant mokyti tėvams dažnai kyla nereikalingi kivirčai. Tad samdydami korepetitorių tėvai tarsi išsaugo šiltesnius santykius su vaikais.
Dažnai mėgstama akcentuoti, kad jaunoji karta visiškai nenori skaityti knygų. Ar ir jūs pastebite tokią tendenciją?
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad daugelį vaikų tikrai nėra sunku sudominti ir paskatinti skaityti knygas.
Gal galite patarti tėvams, kaip tai padaryti?
Savo pavyzdžiu. Jei tėvai patys namuose neskaito knygų, paskatinti tai daryti savo atžalas nebus lengva.
Kai vaikai ateina į mano užsiėmimus, matyt, jie mato mano degančias akis, kai kalbame apie knygas. Taip pat jiems patinka įvairūs stalo žaidimai, kurie padeda išmokti skaityti, bei kitos aktyvios veiklos, pavyzdžiui, skaitymo estafetės ir pan.
Indre, o jūs pati dažnai skaitote knygas?
Skaitau, bet aš esu lėtai skaitantis žmogus. Tikrai nesu iš tų, kurie gali pasigirti, kad per mėnesį perskaito 20-30 knygų.
Skaityti knygas labai mėgau dar vaikystėje. Išmokau skaityti gana anksti - man dar nebuvo nė penkerių. Nors jau tada buvo kompiuteriniai žaidimai ir skaitančiųjų vaikų ratas mažėjo, aš buvau knygų mylėtoja. Grįžusi iš mokyklos tiesiu taikymu bėgdavau prie knygų.
Mamai sunkiausia misija būdavo mane prisikviesti valgyti, nes niekaip negalėdavau atsiplėšti nuo knygos. Ši manija tęsėsi iki pat paauglystės, kuomet viršų paėmė kiti pomėgiai. O nuo 20-ies vėl sugrįžau prie knygų skaitymo.
Grįžusi iš mokyklos tiesiu taikymu bėgdavau prie knygų. Mamai sunkiausia misija būdavo mane prisikviesti valgyti, nes niekaip negalėdavau atsiplėšti nuo knygos.
O jei paklausčiau, kam dabar daugiau skiriate laiko - knygai ar naršymui telefone?
Manau, kad vienodai (šypsosi).
Jūs ne tik mokote vaikus pamilti knygas, bet ir pati jas rašote. Jau esate išleidusi dvi užduočių knygeles, o šį rudenį dienos šviesą išvydo ir grožinė jūsų kurta knyga „Mama, mano klasėje lankosi nykštukai!“ Kaip kilo mintis sukurti šią knygą?
Aš jau nuo vaikystės daug rašydavau, kurdavau eilėraščius, dalyvaudavau meninio skaitymo konkursuose, tad svajonę išleisti savo knygą gvildenau jau seniai. Rašyti ją pradėjau 2024-aisiais.
Tuo metu net nežinojau, ar knygą tikrai leisiu, tačiau vis tiek rašiau, kai tik rasdavau laisvo laiko. Jutau, kad istorija, kuri gyvena manyje, turi būti parašyta ir ant popieriaus lapo. Žinoma, įvairių dvejonių buvo, tačiau mano vyras labai mane paskatino.
Jis pirmasis perskaitė knygos rankraštį ir jam patiko. O šiaip jis gana kritiškas žmogus, tad jo žodis buvo labai svarbus.
Kad įgaučiau dar daugiau drąsos, knygos rankraštį nusiunčiau savo mielai bičiulei, kuri kartu su dukryte ją perskaitė. Jų reakcijos, įspūdžiai, mane labai motyvavo ir įkvėpė. Na, o priėmus sprendimą, liko visi techniniai darbai.
Žinoma, išleisti knygą nėra paprasta. Savarankiškai suradau iliustruotoją, maketuotoją ir savo lėšomis išleidau 1000 egzempliorių.
Kokių atsiliepimų sulaukėte?
Labai sušildo širdį, kai tėvai parašo, kad jų vaikai su malonumu šią knygą perskaitė ir laukia antrosios dalies... Nors aš kol kas net neturėjau minčių kurti antrąją dalį.
Kaip ir dera jaunosios kartos mokytojai - aktyvi esate ir socialiniuose tinkluose, kur dalijatės patarimais, kaip mokyti vaikus. Vien jūsų profilį instagrame seka per 3 000 žmonių.
Kadangi „TikTok'ui“ aš jau per sena (juokiasi), daugiausiai bendrauju instagrame. Tai man yra puiki galimybė dalintis savo patirtimi ir bendrauti su kitomis mokytojomis, tėvais. Taip galiu nesijausti vieniša savo sferoje.
Neabejoju, kad jūs būtumėte labai geidžiama mokytoja ir bet kurioje mokykloje. Neturite minčių grįžti?
Būna kartais tokių minčių. Pasiilgstu klasės. Bet kol kas gerai jaučiuosi ir dirbdama korepetitore, nes dabar galiu labiau planuoti savo laiką. Jeigu grįžčiau į mokyklą, vėl norėčiau dirbti pradinių klasių mokytoja.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą