Visi žmonės žemėje gyvena jiems skirtą laiką. Vieni trumpiau, kiti ilgiau, bet kai kurie žmonės savo laiką sutankina, praturtina jį ypatingais poelgiais, darbais, kartais paklydimais.
Vienas tokių, gebančių savąjį laiką prisodrinti ypatinga daugybe įvykių, darbų, kūrybos, buvo Kostas Kaukas, palikęs mus jau prieš dvejus metus (mirė 2020 rugpjūčio 7 dieną).
Rugsėjo 24 dieną labai kviečiame Kosto Kauko bendražygius - sąjūdiečius, rašytojus ir skaitytojus, taip pat visus tuos, kuriems svarbi mūsų miesto istorija ir prie jos kūrimo prisidėję žmonės, atsisveikinti su rašytoju Kostu Kauku (Rašytojų nameliuose, Aukštoji g. 9) ir nulydėti palaikus į Lėbartų kapines. Kapinėse susitinkame 12 val. Rašytojai pajuda 11 val. nuo Taravos Anikės.
Kostas Kaukas gimė 1928 metais sausio 28 dieną Duselninkuose, Krokialaukio valsčiuje. Studijavo Vilniaus universitete, vėliau dirbo laikraščio „Tiesa“ redaktoriumi, Pabradėje „Darbo žmogus“ redaktoriumi, vėliau Klaipėdos dienraščio „Statybininko žodis“ redaktoriumi, dirbo Lietuvos radijuje ir televizijoje ir visą laiką rašė apybraižas, romanus, noveles.
Ypač produktyviai kūrė Klaipėdoje. Tai ir humoristiniai kūriniai, apybraižos apie lietuvininkų gyvenimą, apie draugą ir bendražygį Dionyzą Varkalį („Vėtrų ugdytas“), bet daugiausia - romanų. Kai kurių temos labai skaudžios: „Musei geriau“, „Musei vis dar geriau“, „Paskutinis kaifas“, „Mirusių pamokos“.
Buvo ir kitų, lyriškesnių kūrinių: „Baltųjų varnų eiguva“, „Pajuodę pirštai“, vaikams „Žvėrių pamokos“. Rašytojų sąjungos narys nuo 1980 metų. 1989 metais apdovanotas I. Simonaitytės premija.
Taip pat skaitykite
