Kretingos krašto puošmena - "prezidentinis" Lazdininkų vėjo malūnas

Pakeleiviai šiuo neįprastu objektu tegali pasigrožėti iš išorės, nes jame nieko nevyksta – jis tarsi užkonservuotas.

Tikisi, kad atgaivins anūkės

Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys pasakojo, kad su garbaus amžiaus A. Nausėda bendravę prieš 3–4-erius metus.

Šis kalbėjęs, kad jo ir amžinatilsį žmonos Onos Stasės Končiūtės-Nausėdienės norai buvę įrengti malūne kavinę, pakelės užeigą ar muziejų, į kurį surinktų kitų senų malūnų įrenginius ir eksponuotų, kaip jie anksčiau veikė.

Malūno kepurėje savininkai buvo numatę įrengti apžvalgos aikštelę su masyviais žiūronais, nes iš viršaus čia atsiveria vaizdas į Darbėnų miestelį, Šventosios miškus, jūrą.

„Tačiau Antanas sakė, kad sūnus šito jau nebesiims – turi gerokai rimtesnės veiklos, tikisi, gal – anūkės, bet ir šios gyvena užsienyje.

Svarstė, gal grįžusios pačios ką nors sugalvos arba jau jų vaikai.

Malūnas nėra paliktas likimo valiai. Pernai nuo vėjo buvo nukritusios medinės sparnų dalys, tačiau pavasarį meistrai sparnus sutvarkė“, – pasakojo A. Poškys.

Pasak seniūno, besidomintys turistai, norintys apžiūrėti vidų, pagal savininkų žodinį susitarimą su greta gyvenančiais kaimynais, gali gauti raktą. Viduje dar išlikę dalis įrenginių, girnų.

Keliskart kilnojo

Lazdininkų malūnas – tai Prezidento motinai O. S. Končiūtei-Nausėdienei atitekęs jos tėvo Jurgio Končiaus palikimas, kurį ji susigrąžino apie 1998-uosius metus ir palaipsniui jį, išpuvusį iš vidaus ir išorės, atkūrė.

Pati O. S. Končiūtė- Nausėdienė gerokai prieš dešimtmetį „Pajūrio naujienoms“ yra pasakojusi, kad malūnas keletą kartų buvo parduotas ir kilnojamas vis į kitą vietą.

tovėjęs net Vilniuje, kol iš Padvarių 1907 m. į Lazdininkus jį perkėlė žydų tautybės darbėniškis vaistininkas Švatelis.

Nuo to laiko jis ir įgavo dabartinį pavadinimą pagal vietovę – Lazdininkų malūnas.

1925 m. Lazdininkų malūną iš Kazio Lenkauskio įsigijo ūkininkas Jurgis Končius už Amerikos anglies kasyklose užsidirbtus pinigus.

Anuomet toks pirkinys kainavo tiek pat, kiek 400 karvių.

Šeimininkas pats dirbęs malūnininku, o bernus samdęs tik žemės darbams.

J. Končius pirkinį labai brangino, o kai malūnas atiteko kolūkiui, dirbo čia malūnininku iki pat mirties.

Sovietmečiu kolūkiui atitekęs malūnas buvo nugyventas.

Iki 1961 m. malūnas buvo varomas vėjo jėga, vėliau – elektra.

Malūnas nebeveikia nuo 1979 m., 1985-aisiais valdžia buvo sumaniusi jame įkurti malūnų muziejų, tačiau ši idėja nebuvo įgyvendinta.

Pastarasis sprendimas statiniui atnešė nemažai žalos: išmestos girnos, dalis mechanizmų. 1993 m. malūnas parduotas kolūkio inžinieriui Vytautui Grinevičiui.

Techniškai „gudrus“ įrenginys

Tikrieji savininkai O. S. ir A. Nausėdos rekonstravo malūno laiptus, duris, atnaujino sparnus sukančią ašį.

Meistrai išlaikė ašies autentiškumą: ant metalinės dalies išliko įrašas, kad ji nuliedinta 1846 m.

Sparnai, kurių ilgis nuo vieno krašto iki kito sudaro beveik 12 metrų, atkurti pagal buvusiuosius, tik dabartiniai labiau dekoruoti.

Keturi malūno aukštai užima per 500 kv. m ploto.

Lazdininkų vėjo malūnas yra tipiškas liaudies architektūros statinys, tačiau, specialistų manymu, techniškai „gudrus“ įrenginys.

Aštuonbriaunis kepurinis 11,5 m pločio, 14,5 m aukščio malūnas, su žaibolaidžiu siekiantis 21 m aukštį, turi pasukamą kepurę – specialiomis pavaromis kepurė pasukama ton pusėn, iš kurios tikimasi gero vėjo.

Tokių malūnų reta. Lazdininkų malūnas savo tikrosios funkcijos jau nebeatliks: kad būtų atkurta visa malūno mechanika, reikėtų milijoninių investicijų.

Tačiau lankytojai dar galėtų pamatyti visa, ką pavyko išsaugoti per pastarąjį šimtmetį: pavaras, malūno ašį, keletą girnų, restauruotą kepurę, ją sukusius dantračius, sparnus.

2005 m. Lazdininkų vėjo malūnas įtrauktas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.