Narkotikai mokyklos koridoriuje: kodėl vien „pagauti“ neužtenka?

Klaipėdos regionas nėra išimtis. Tačiau statistika piešia kur kas sudėtingesnį vaizdą nei paprasta išvada, kad „narkotikų mokyklose daugėja“. Kai kurių medžiagų vartojimas tarp paauglių mažėja, tačiau atsiranda naujų rizikų - receptinių vaistų vartojimas be gydytojo paskyrimo, elektroninės cigaretės, naujos psichoaktyviosios medžiagos. Keičiasi ir pats požiūris į prevenciją: specialistai vis dažniau kalba ne apie vienkartines paskaitas ar gąsdinimą, o apie paauglio aplinką, emocinę sveikatą, šeimą ir prasmingą laisvalaikį.

Klaipėdoje 6,3 proc. mokinių yra bandę kanapių

2024 m. mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos stebėsenos tyrimo duomenimis, 6,3 proc. Klaipėdos miesto mokinių bent kartą gyvenime buvo vartoję kanapių, o 4,2 proc. - kitų narkotinių medžiagų. Per metus iki apklausos elektronines cigaretes bent kartą naudojo 17,9 proc., tabako gaminius rūkė 14 proc. mokinių. Maždaug kas ketvirtas per tą patį laikotarpį buvo vartojęs alkoholio.

Klaipėdos rajone atliktas atskiras, daugiau kaip 1 600 dvylikos-devyniolikos metų mokinių iš 12 mokyklų apėmęs tyrimas rodo kiek kitokį pjūvį. Daugiau kaip 90 proc. apklaustųjų teigė niekada nevartoję nelegalių psichoaktyviųjų medžiagų. Tačiau tarp dažniau išbandomų produktų atsidūrė nikotino maišeliai, vaistai be gydytojo paskyrimo ir kanapės - bent kartą juos buvo išbandę nuo 9 iki 15 proc. respondentų. Dar vienas reikšmingas signalas: maždaug trečdalis jaunuolių manė, kad narkotikų įsigyti nebūtų sunku.

Tai primena, kad problema nėra vien tai, kiek mokinių jau vartoja. Svarbus ir prieinamumas, požiūris į medžiagas bei socialinė aplinka.

Lietuvos skaičiai gerėja, bet viena statistikos eilutė kelia nerimą

2024 m. ESPAD tyrime dalyvavo 4 792 Lietuvos 15-16 metų mokiniai. Bent vieną nelegalią narkotinę medžiagą bent kartą gyvenime nurodė vartoję 13,3 proc. paauglių - tai mažiausias rodiklis nuo stebėjimo pradžios. Kanapes bent kartą buvo vartoję 11,6 proc., per pastaruosius metus - 8,4 proc., o per paskutines 30 dienų - 3,7 proc. mokinių.

Kitų nei kanapės narkotikų bent kartą gyvenime buvo vartoję 5,8 proc. mokinių. Naujų psichoaktyviųjų medžiagų buvo bandę 3,7 proc. respondentų.

Taigi, vertinant vien nelegalius narkotikus, situacija ne blogėja, o ilgalaikėje perspektyvoje gerėja.

Tačiau yra iškalbinga išimtis. Raminamuosius arba migdomuosius vaistus be gydytojo paskyrimo bent kartą gyvenime nurodė vartoję net 22,8 proc. mokinių. Tarp merginų tokių buvo 31,1 proc., tarp vaikinų – 14,8 proc. Nuo 2003 metų šis rodiklis išaugo 9,3 procentinio punkto.

Tai rodo svarbų pokytį: kalbant apie priklausomybių prevenciją mokykloje nebeužtenka įsivaizduoti tik nelegalių narkotikų platintoją prie mokyklos vartų. Psichoaktyvi medžiaga gali būti ir namų vaistinėlėje.

Problema keičia pavidalą

Europos ESPAD duomenys rodo panašią kryptį. Kanapės išlieka dažniausiai vartojamu nelegaliu narkotiku, tačiau jų vartojimas Europoje ilgainiui mažėja. Tuo pat metu didesnį susirūpinimą kelia elektroninės cigaretės, ankstyvas jų vartojimas, vaistai be gydytojo paskyrimo bei naujos elgesio priklausomybių rizikos.

NTAKD ekspertai, 2024 m. vedę mokymus Klaipėdos apskrities bendruomenių pareigūnams, pedagogams ir švietimo pagalbos specialistams, atkreipė dėmesį ir į kitą problemą: naujos psichoaktyviosios medžiagos gali būti slepiamos elektroninėse cigaretėse ar net maisto produktuose, pavyzdžiui, guminukuose. Specialistai pripažino, kad sparčiai besikeičiančias medžiagas vis sunkiau identifikuoti. Vadinasi, tradicinis modelis - pastebėti apsvaigusį mokinį ir jį nubausti - tampa nepakankamas.

Klaipėda jau turi reagavimo algoritmą

Po viešo susirūpinimo dėl psichoaktyviųjų medžiagų plitimo tarp nepilnamečių Klaipėdoje buvo imtasi sisteminti mokyklų veiksmus. 2023 m. patvirtinti Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo Klaipėdos mokyklose situacijų valdymo algoritmai, apibrėžiantys, kaip mokyklai elgtis susidūrus su vartojimo ar disponavimo atvejais. Šis dokumentas tebėra skelbiamas tarp aktualių Klaipėdos miesto švietimo dokumentų.

Klaipėdos rajonas savo ruožtu pateko tarp teritorijų, kuriose buvo išbandytas nacionalinis mokyklų reagavimo modelis. Bandomasis projektas vyko septyniose Vilniaus, Alytaus ir Klaipėdos rajono mokyklose. Jo rezultatai parodė, kad šalies mokykloms reikia bendro ir aiškiai apibrėžto reagavimo algoritmo. Remiantis šia patirtimi NTAKD 2025 m. parengė pavyzdinį tvarkos aprašą visoms Lietuvos savivaldybėms. Tačiau reagavimas į jau įvykusį atvejį yra tik viena problemos pusė.

Kas iš tikrųjų veikia?

Čia specialistų ir mokslinių tyrimų žinia gana aiški: vien informuoti vaiką, kad narkotikai yra pavojingi, neužtenka.

NTAKD metodinėse rekomendacijose mokykloms prie veiksmingų metodų priskiriami interaktyvūs užsiėmimai, struktūruotos ir periodiškai vykdomos veiklos, socialinių bei gyvenimo įgūdžių, gebėjimo spręsti problemas ir atsispirti socialiniam spaudimui ugdymas. Veiksmingesnės yra daugiakomponentės programos, įtraukiančios ne tik mokyklą, bet ir šeimą bei kitą vaiko aplinką.

Pasaulio sveikatos organizacijos apžvalgose taip pat pabrėžiama, kad interaktyvios, socialinius ir gyvenimo įgūdžius ugdančios programos duoda geresnių rezultatų, ypač jei jas vykdo apmokyti specialistai ir jos nėra vienkartinės.

O kas neveikia?

Vienkartinės paskaitos. Brošiūros ir plakatai, jei jie nėra platesnės programos dalis. Gąsdinančios istorijos. Buvusių narkotikų vartotojų liudijimai, jei tikimasi, kad vien jų pakaks pakeisti paauglių elgesį. Atsitiktinis mokinių testavimas dėl narkotikų. Lietuvos metodinėse rekomendacijose šios priemonės įvardijamos kaip neveiksmingos arba neturinčios pakankamo veiksmingumo pagrindo.

Tai svarbi žinia mokykloms: įspūdingas renginys aktų salėje nebūtinai yra gera prevencija.

Islandijos pamoka: keisti ne vaiką, o jo aplinką

Vienu garsiausių pavyzdžių pasaulyje tapo Islandija. Praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje šalis turėjo rimtų paauglių alkoholio, tabako ir kanapių vartojimo problemų. Užuot dar daugiau kalbėjusi vaikams apie narkotikų žalą, Islandija pradėjo keisti jų kasdienę aplinką.

Buvo sistemingai renkami duomenys apie paauglių gyvenimą, stiprinamas tėvų įsitraukimas, skatinamas laikas su šeima, didinamos galimybės sportuoti ir dalyvauti kitose organizuotose veiklose, stiprinamas mokyklos bei vietos bendruomenės vaidmuo. Prevencija tapo ne vien mokyklos specialisto, o visos bendruomenės reikalu.

Rezultatai buvo įspūdingi. 1999 m. kanapių buvo bandę apie 15 proc. Islandijos dešimtokų, o 2015 m. tik apie 5 proc. Alkoholio ir tabako vartojimo rodikliai taip pat smarkiai sumažėjo. Mokslininkai pabrėžia, kad dalies šių pokyčių negalima automatiškai priskirti vien prevencijos modeliui, tačiau vėlesni tyrimai sustiprino įrodymus, jog modelio akcentuojami apsauginiai veiksniai iš tiesų susiję su mažesne paauglių vartojimo rizika.

Svarbiausia Islandijos pamoka Klaipėdai galėtų būti net ne konkrečios priemonės, o pats klausimas: ar bandome „sutaisyti“ vaiką, ar kuriame aplinką, kurioje jam mažiau reikia svaigintis?

© „Vakarų ekspreso“ archyvo nuotr.

Prevencija prasideda gerokai anksčiau nei pirmoji dozė

Nacionaliniai duomenys rodo, kad Lietuvos mokyklos prevenciją vykdo. 2024 m. 45,9 proc. ESPAD apklaustų mokinių nurodė per dvejus metus dalyvavę informacinėse veiklose apie narkotikų žalą. Daugiau nei pusė mokėsi bendravimo, savireguliacijos ar kritinio informacijos vertinimo įgūdžių.

Tačiau tarptautinė patirtis siūlo žengti toliau – nuo „prevencinio renginio“ pereiti prie prevencinės aplinkos.

Tai reikštų reguliariai matuoti ne tik vartojimo paplitimą, bet ir jo priežastis konkrečioje mokykloje ar bendruomenėje: mokinių emocinę savijautą, santykius su tėvais, vienišumą, patyčias, laisvalaikį, ryšį su mokykla, medžiagų prieinamumą. Būtent duomenimis grįstas vietos sprendimų priėmimas yra vienas pagrindinių Islandijos modelio principų.

Klaipėdoje jau numatytos ir papildomos investicijos. ES finansuojamu projektu planuojama didinti visuomenės sveikatos paslaugų prieinamumą tikslinėms grupėms bei vykdyti mokinių psichikos sveikatą stiprinančias veiklas. Projekto pagrindime tiesiogiai remiamasi 2024 m. Klaipėdos mokinių gyvensenos tyrimu ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo rodikliais.

Ne „kaip pagauti?“, o „kodėl jam to reikia?“

Mokyklų noras turėti aiškius veiksmų algoritmus suprantamas. Kai mokinys įtariamas vartojęs ar platinęs psichoaktyviąsias medžiagas, mokyklos darbuotojui reikia žinoti, ką daryti dabar - ne po savaitės. Tačiau ilgalaikė prevencija prasideda gerokai anksčiau.

PSO rekomenduoja į problemą žvelgti visos mokyklos mastu: svarbi ne tik prevencinė pamoka, bet ir saugi mokyklos atmosfera, ryšys su suaugusiaisiais, mokymosi sėkmė, psichologinė pagalba, šeimos įtraukimas ir ankstyvas rizikos atpažinimas. Todėl narkotikų problema mokykloje nėra vien narkotikų problema.

Tai kartu yra klausimas apie paauglio psichologinę savijautą, jo santykį su šeima, draugais ir mokykla, apie tai, ką jis veikia pasibaigus pamokoms ir ar turi suaugusį žmogų, į kurį gali kreiptis tada, kai dar nevartoja, bet jau galvoja pabandyti.

Klaipėdos ir visos Lietuvos skaičiai suteikia atsargaus optimizmo. Tradicinių nelegalių narkotikų vartojimas tarp paauglių nėra nekontroliuojamai auganti kreivė. Tačiau problema transformuojasi. Šalia kanapių atsiranda receptiniai vaistai, naujos psichoaktyviosios medžiagos ir vis sunkiau pastebimos vartojimo formos. Todėl kitas prevencijos etapas turėtų prasidėti ne nuo klausimo „kaip pagauti vartojantį mokinį?“ Daug svarbesnis klausimas yra „ką galime padaryti, kad jam svaigintis apskritai reikėtų mažiau?“ Ir atsakymo į jį teks ieškoti ne tik mokyklos koridoriuose.