Adomas Juška

Adomas Juška: „Teatras – puiki proga naujomis akimis pažiūrėti į dalykus, kurių vardan ramaus gyvenimo nekvestionuojame“

Nuo gegužės pradžios Klaipėdos dramos teatre spektaklį pagal Bernard-Marie Koltès pjesę „Vakarų krantinė“ kuriantis režisierius dar vasaros pradžioje sakė, kad šią pjesę jam norėjosi kurti būtent mieste prie vandens.

Ši stichija – pirmapradė, gaivališka, daugiareikšmė. Vanduo tiesiogine prasme merkia spektaklio pasaulį, pjesė prasideda tvaną žadančia citata iš Senojo testamento Pradžios knygos „Aš nusprendžiau padaryti galą visiems mariesiems.“

„Vakarų krantinės“ veiksmas tarpsta savotiškame skaistyklos pasaulyje – bevardžio miesto industriniame pakraštyje, kur dviem paroms apleistame angare susitinka ir persipina aštuonių labai skirtingų personažų gyvenimai. Morisas Kochas, šešiasdešimties metų; Monika Pons, keturiasdešimt dviejų. Sesilė, šešiasdešimties; jos duktė Klerė, keturiolikos; jos vyras Rodolfas, penkiasdešimt aštuonerių, ir dvidešimt aštuonerių jų sūnus Šarlis. Vaikinas, pravardžiuojamas Faku, maždaug dvidešimt dviejų. Ir kokių trisdešimties metų vyras be vardo, kurį Šarlis iš pradžių du ar tris sykius pavadino Abadu.

Režisierius dalinosi mintimis apie būsimą spektaklį, jo pasaulį ir gyventojus.

Gal galite papasakoti apie „Vakarų krantinės“ veiksmą?

Viskas prasideda nuo to, kad turtingas makleris Morisas Kochas (akt. D. Meškauskas) atvažiuoja žudytis, jis ieško vietos, kurioje galėtų be pėdsako išnykti iš šio pasaulio, tad išsirenka jo nuomone labiausiai apleistą vietą ir joje bando skandintis. Bet kai nuo krantinės įšoką į vandenį, jį ištraukia nepažįstamasis. Paaiškėja, kad toje iš pažiūros apleistoje vietoje gyvena žmonės. Jie Kochui pareiškia, kad čia žudytis negalima, jie nenori, jog atvažiuotų policija, o atvažiavus rastų ne tik lavoną, bet ir juos.

Ši krantinė – savitas mikropasaulis, su savo tvarka ir įstatymais. Spektaklyje vyksta įdomi inversija, prie krantinės atvažiavęs turtuolis Kochas su savo padėjėja Monika (akt.R. Idzelytė) tampa silpnaisiais – toje vietoje jie neturi jokių teisių, net teisės numirti. Spektaklyje nuskamba klausimas  – „ką man duosi už tai (jei leisiu tau čia nusižudyti?)“.

Žmonių santykiai vaizduojami kaip turgus, kur deramasi, perkama, parduodama. Prasideda žūtbūtinė kova už būvį, už savo norų ir troškimų išpildymą.

Kocho atvykimas suardo nusistovėjusią tvarką?

Taip, jis yra žiežirba nuo kurios užsiliepsnoja visi gaisrai. Nėra taip, kad visi personažai iki tol gyveno harmonijoje, bet jis pasitarnauja kaip katalizatorius ir jam pasirodžius krantinėje veiksmas tiesiog išsprogsta. Jis toje skurdžioje aplinkoje pradeda mėtytis prabangos daiktais – čia „Rolexas“, „Jaguaras“, „Diuponas“. Visa krantinės mikropasaulio sistema su savo vertėmis supurtoma ir tie daiktai, net žiebtuvėlis, įgauna beveik relikvijų vertę.

Visų aštuonių likimų istorijų čia nepasakosiu, bus labai įdomu, jei pavyks sukurti spektaklį, kurio metu žiūrovai galės sekti kiekvieną iš aštuonių veikėjų ir suprasti, kokį kelią jis ar ji nueina.

Domo Rimeikos nuotr.

B. M. Koltèso pjesėje vaizduojama visuomenės periferija, kaip jūs apibūdintumėte šią erdvę, kokios jos sąlygos?

B. M. Koltèsą dominanti erdvė didele dalimi nėra reali. Net jei pažiūrėsime jo biografiją – jis augo pasiturinčioje šeimoje, tad į tokį užribį galėjo žiūrėti tik atvykėlio akimis, jam ši erdvė įdomi konceptualiai. Tai – priešiška nesaugi aplinka, apnuoginanti žmogaus prigimtį, atskleidžianti jame giluminius dalykus. Šios pjesės veiksmas negalėtų vykti, pavyzdžiui, Klaipėdos centre, patogioje, saugioje aplinkoje. Kai patogu, žmogaus prigimtis snaudžia. Tokios aplinkybės nėra dėkingos, jei nori kalbėti apie tai, kaip veikia žmonės ir pagal kokius principus veikia jų tarpusavio santykiai.

Man įstrigusi José Ortegos y Gasseto mintis, kad žmogaus būklę galima suprasti pasitelkus sudužusio laivo įvaizdį – tu esi atvirame vandenyne, bandai išsilaikyti jo paviršiuje. Tokia yra žmogaus egzistencija ir kad tą prisimintum reikia tam tikro nesaugumo ir nepatogumo. Patogios sąlygos atbukina receptorius.

Beje, net jei B. M. Koltèsas neaugo periferijoje – stengėsi ją suprasti, prisiartinti buvimo joje patirtį, pats porą savaičių gyveno tokiame angare, kokį aprašė „Vakarų krantinėje“. Jis stengėsi nešaržuoti tų patirčių, kurias vaizdavo pjesėje.

Pjesėje sutinkame aštuonis personažus. Galime į juos žiūrėti, kaip į savotišką visuomenės pjūvį – kiekvienas atstovauja savitą visuomenės sluoksnį, savitą privilegijuotumo ar marginalizacijos laipsnį. Bet taip pat jie nėra tik tipažai, tai – savarankiški, žmogiški, įdomūs veikėjai. Juk lengva paversti turtingą maklerį blogiečiu, lengva tiesmukai kritikuoti, bet B. M. Koltèso kritika su humoru ir supratinga užuojauta, visuose personažuose ieškoma paradoksų. Jis yra sakęs, kad rašo pjeses, o ne pamfletus. Pjeses apie konkrečius žmones, ne vien idėjas.

Jam buvo svarbu, kad visi personažai visi būtų pilnakraujai ir įvairialypiai.

Domo Rimeikos nuotr.

Kaip sekasi scenoje užtikrinti personažų lygiavertiškumą, jei vienas iš personažų (Abadas) net neturi pjesėje jokio teksto?

Aštuoni vienodai svarbūs personažai ir aštuonios vienodai svarbios istorijos. Tokia buvo autoriaus pirminė intenciją rašant pjesę. Kurti spektaklį pagal tokią medžiagą sunku.

„Vakarų krantinė“ yra hibridas tarp pjesės ir romano. Autorius skaitytojams tekste įrašė tris monologus, jie skirti personažams, turintiems mažiausią vystymą, Rodolfui (akt. I. Reklaitis), Abadui (akt. M. Nkenda) ir Fakui (akt. L. Luotė). Kai kuriuos naudosime ir spektaklyje.

Beje, Abado personažas labai įdomi ir nelengva užduotis. Norisi išlaikyti per jį pateikiamą labai gražią B. M. Koltèso idėją, kad tyla yra pranašesnė už žodžių gausą, nes kalbėdamas žmogus gali meluoti, išduoti save. Kalba savaime yra kompromisas, tai labai matosi iš Šarlio (akt. D. Želvys) personažo, kalbėdamas su skirtingais žmonėmis jis pasitelkia vis naujas strategijas ir manipuliacijas. Spektaklio eigoje matome jį prarandant savastį, išduodantį save. Abado tyla iškeliama aukščiau už tokią veidmainystę, bet žiūrint iš praktinės pusės, daug sunkiau nekalbantį personažą paversti pilnaverčiu, parodyti, kad jis turi savo tikslus, kad jis netaptų vien funkcija.

Domo Rimeikos nuotr.

Pjesės personažų santykių tinklas, sumegztas iš labai skirtingo likimo asmenybių, akivaizdžiai nurodo savitarpio supratimo, susikalbėjimo temą – kaip ją matote atsiskleidžiant „Vakarų krantinėje“?

Spektaklis kelia klausimą, kiek  galime susikalbėti su kitu žmogumi. Jei tas žmogus labai skiriasi nuo mūsų, turėsime iliuziją, kad bendraujame, bet mūsų kontaktas gali būti labai paviršinis. Koks gali įvykti susikalbėjimas tarp turtuolio ir vargšo, tarp vietinio ir imigranto be dokumentų, tarp grobuonio ir aukos?

B. M. Koltèsui svarbus yra vertybinis klausimas – kiekvienas iš mūsų turime savo norus ir troškimus, bet jie priklauso nuo sistemos, kurioje užaugome ir pagal kurios taisykles gyvename. Jei užaugome kapitalistinėje sistemoje, tuomet mums rūpi nauda. Tas pats tinka kalbant ir apie žmonių santykių modelius, pavyzdžiui, keturiolikmetė pjesės veikėja Klerė (akt. D. Kulionytė) nori nematerialių dalykų – meilės, saugumo, dėmesio, bet jos aplinka jai aiškiai rodo, kad ji to negaus be derybų. Norėdama meilės Klerė turi kažką už ją siūlyti, parduoti. Taigi, stebint tokius nauda paremtus santykių modelius ryškėja didžiulis susvetimėjimas tarp žmonių.

Tai gali skambėti tamsiai ir pesimistiškai, bet B. M. Koltèso kūrinyje daug humoro. Tamsaus, bet humoro. Įdomu stebėti tarsi apie tą patį, bet apie visai skirtingus dalykus kalbančius veikėjus, taip ryškėja ir kalbos, kaip komunikacijos sistemos nepatikimumo, ribotumo tema. Tie patys žodžiai skirtingose situacijose gali reikšti visai skirtingus dalykus. Ar tikrai sugebame suprasti vienas kitą kalbėdami? Kiek mes iš tikrųjų siekiame pažinti žmogų, kuris skiriasi nuo mūsų? Savo gyvenime dažnai nekeliame šių klausimų, juk negalime nuolat viskuo abejoti, bet teatras – puiki proga naujomis akimis pažiūrėti į dalykus, kurių vardan ramaus gyvenimo nekvestionuojame – savo kalbą, motyvacijas ir norus.

Domo Rimeikos nuotr.

„Vakarų krantinėje“ vanduo figūruoja tiesiogiai, scenoje. Kokią reikšmę jis turi?

Sunku atsakyti keliais žodžiais. Vanduo yra stichija, pirmykštė materija. Ir jei atvirai – vanduo yra viskas. Vanduo gali būti veidrodis, gali būti vieta nuskęsti ir apsivalymo vieta. Beveik kiekvienoje spektaklio scenoje jis atlieka kardinaliai kitą funkciją.

Kai brendi per purviną vandenį, jei per jį bėgi, kažko jame ieškai, jei esi kiaurai peršlapęs ir negali išsidžiovinti – tai tave veikia fundamentaliai, keičia tavo būseną. Iš komfortiškos būsenos į pirmykštę Gal neįvyksta visiškas asmenybės apnuoginimas, bet kažkokios durys tikrai praveriamos.

Vanduo mūsų spektaklyje padeda sukurti kitokią žmogaus būseną egzistavimui scenoje. O tuo pat metu jis tarnauja ir kaip vizualus, atmosferinis dalykas: vienaip pašvietęs paviršių –  gautum raibulių atspindžius, kitaip – veidrodį. Vanduo kuria ir garsinę atmosferą.

Viską kūrėme ant vandens, be jo spektaklio negaliu įsivaizduoti. Vien tai, kad stovėdamas drumstame vandenyje nematai savo kojų yra labai svarbu. Pjesėje yra V. Hugo citata, „Jis stabteli susivokti. Dirsteli sau į pėdas. Jo pėdos pranykusios.“. Tai – absoliutus nesaugumas ir pasimetimas.

B. M. Koltèsas pjesę pradeda citata iš Senojo testamento Pradžios knygos, tos vietos, kur Dievas žiūri į žmoniją ir mato, kad ji pametus kelią, užvaldyta smurto, tad jis nutaria išnaikinti žmones ir atsiunčia tvaną. Čia pati pradžia. Mes norėjome, kad spektaklio pasaulyje vanduo jau būtų pakilęs penkiais centimetrais – tvanas jau prasidėjęs. Biblinis tvanas yra didžiulis Žemės apvalymas, bet jis gali vykti ir individualiame lygmenyje. Tikslas toks, kaip skaistykloje – priimti savo nuodėmes, suvokti jas, atgailauti ir apsivalyti. Apsivalymas gali įvykti tik atviromis akimis sutinkant savo šešėlius.

Kaip apibūdintumėte, kokiame etape šiuo metu spektaklio kūrimo procesas?

Dabar prasidės labai įdomus etapas. Eisime į sceną ir pamatysime, kaip ten atrodys visa tai, ką iki šiol bandėme mažoje salytėje. Pamatysime, kaip erdvės pokytis paveiks scenas, ar jos pradės skambėti ar atvirkščiai, tai kas dabar, atrodo, veikia ims neveikti. Gerai, kad tą darome pakankamai anksti, nes scenografija keičia viską. Mūsų atveju ji veikia net tai, kaip žmogus eina iš vienos vietos į kitą. Vyksta ne tik kova tarp personažų, bet ir kova su aplinka.

Šis laikas įdomus, beveik stebuklingas, kai iš eskizų ir pokalbių viskas virsta realybe – erdvė, kostiumai, šviesos, muzika, video. Šiame procese man labai svarbu ir iniciatyva iš aktorių. Režisūra nėra žaidimas su lėlėmis, gražiausia ir vertingiausia man kuomet per aktorių kūrybiškumą personažą ar situaciją pamatau naujai ir netikėtai sau pačiam. Tai – dovana.

Domo Rimeikos nuotr.

Domo Rimeikos nuotr.

„Vakarų krantinės“ premjera rugsėjo 8-9 dienomis Klaipėdos dramos teatre.

Spektaklio režisierius Adomas Juška, B.M. Koltès pojesę į lietuvių kalbą vertė Akvilė Melkūnaitė, scenografė Lauryna Liepaitė, kompozitorius Vygintas Kisevičius, šviesų dailininkas Julius Kuršis, vaizdo projekcijų meninis pastatymas Kornelijus Jaroševičius, kostiumų dailininkas Džiugas Rumbutis.

Spektaklyje vaidina Eglė Barauskaitė, Renta Idzelytė, Laurynas Luotė, Darius Meškauskas, Digna Kulionytė, Igoris Reklaitis, Donatas Želvys, Michaël Nkenda.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder