Aleksandras MAKEJEVAS: Šitą civilizaciją nuplaus kanalizacija (4)

Žinomas dainininkas, rašytojas Aleksandras MAKEJEVAS garsėja nekompromisiniu požiūriu į pasaulį ir sakosi atsiribojęs nuo šiuolaikinės beprotybės. „Pasaulis yra košmaras, - rašo ir italų rašytojas Umberto Eco paskutiniame romane. Norėčiau išlipti, bet man sako: negalima, važiuojame greituoju be tarpinių stotelių..."

 

Taip, gali užsibarikaduoti duris, užsidaryti langus, išjungti televiziją ir radiją, bet vis tiek pasaulio alsavimas tave palies ir dėl pasaulio „perkrovimo" plano, ir dėl herojais verčiamų nusikaltėlių, ir dėl nesibaigiančio karantino, ir dėl šių dienų „teisuolių", puolančių sveiko proto žmones...

Ir tasai atsiribojęs žmogus staiga panūs pareikšti: „O aš gyvenu taip, kaip noriu gyventi, pažeidinėju draudimus arba jų vengiu, man nusispjaut, jums patinka ar ne, nes šitas beprotnamis už... mane."

- Bent kelios jūsų dainos, tarp jų ir „Nešvankus pareiškimas gyvenimo mokytojams", kurią pacitavau nutylėdama nešvankybę, yra netiesioginė reakcija į primestą gyvenimą karantine. Sunkiai susigyvenate su suvaržymais?

- Stengiuosi kurti dainas, kurios neatstovautų vienam kuriam laikmečiui, o būtų ilgesniam egzistavimui. Šios kelios dainos yra vienadienės, galbūt savotiškas mano išsivėmimas nuo tos negatyvios informacijos, kuria yra persunkta tiek žiniasklaida, tiek visa erdvė. Jos man pačiam nelabai patinka, bet aš kartais darau tokius muzikinius pašnekėjimus su gitara ir įmetu juos į internetą. Vieni sunkiau, kiti lengviau išgyvena keliamą paniką dėl pandemijos, bet aš vieno negaliu suvokti: jeigu jau skelbiama pandemija, kodėl lavonai nesimėto gatvėse. Na, bando tokį vaizdą suorganizuot, bet nelabai jiems sekasi.

Kuo mažiau isileidi kvailos gąsdinančios informacijos, tuo ramiau. Žiniasklaida gali tiesą padaryti juodą, o melą baltą. Yra toks puikus holivudinis filmas „Uodega vizgina šunį". Va ir vizgina, o mes patenkinti, kad valdžia žmonėmis rūpinasi, ir panašiai. Žmonės nelabai supranta, kad uždaryto narve egzistavimas - beprasmis ir nykus, dar blogiau negu mirtis, bet mes gajūs, kaip sakoma.

Šuo ir kariamas pripranta, žmogus dar labiau. Et, stengiuosi ignoruoti visą aplinkui vykstantį š... ir bendrauti su visais, gyvent, kaip gyvenau, kiek tai įmanoma. Mėgstu šaltį, visą žiemą beveik su šortais pravaikščiojau, tik kai paspaudė minus 20, rengiausi šilčiau. Peršalimo ligomis nesergu, viruso nebijau. Kartais žmonės psichologiškai prisišaukia ligą, aš ligų stengiuosi neieškot.

Žmonės pasiduoda baimei, o aš, atvirkščiai, nieko nebijau, man nusišvilpt. Gimimas ir mirtis yra tos pačios egzistencijos faktai, tad bijoti mirties yra kvaila. Mano toks požiūris: ir be ligos bet kas gali atsitikti, eisi, nukrisi, susitrenksi galvą į kampą, ir sudie...

Ligos buvo ir bus, o kai viskas yra uždarinėjama ir dar skleidžiant ir platinant visuotinę baimę, išeina slenkantis koronafašizmas. Esi uždarytas narve ir tau aiškina, koks tu laisvas, tik pakentėk. Mes numesim kažkokių trupiniukų, palesk, paukšteli...

- Kita jūsų daina taip ir vadinasi „Nebijok, tai tavo laisvė". Regis, jūsų nuomonė apie valdžią laikui bėgant nė kiek nesikeičia?

- Stengiuosi ignoruoti valdžios (nekalbu vien apie Lietuvą) politiką, absurdą, vykstantį pasaulyje, nes kitaip galima išprotėti. Dabar tokie laikai, kai daug išprotėjusių žmonių, ir bus dar daugiau, nes užmestas baimės, fobijų tinklas, kuriam tarnauja kone visa žiniasklaida.

- Manot, durnių armiją gausina baimė?

- Jų daugėja ne vien iš baimės, bet ir iš jos. Prigąsdinti žmonės pasiduoda savo fobijoms. Faktiškai diduma Žemės gyventojų linkę į šizofreniją, o paranoja yra viena iš šio psichikos negalavimo formų. O durnių armija iš tiesų didėja. Faktiškai durnių procentas išlieka toks pat, o kadangi Žemės gyventojų kiekybiškai daugėja, tai didėja ir durnių kiekis. Durniams priskiriu ir tuos, kurie tikisi, kad juos apsaugos ar paguos valdžia. Visiška nesąmonė yra to tikėtis. Nesuprantu tų, kurie siekia valdžios, niekada to nesupratau.

- Juk akivaizdu: noras gerai gyventi.

- Šiaip man žmonės, siekiantys valdžios, atrodo patologiški. Dabartinė santvarka duoda šansą patekti į valdžią bet kam: turėk pinigų, turėsi ir sekėjų, kurie už tave pabalsuos. Nors labai mažas rinkėjų aktyvumas rodo, kad galbūt jais ar apskritai valdžia žmonės smarkiai nusivylę. Žiūrėkit, kiek metų rinkimų sistema nesikeičia, Seime - tie patys veidai ir vis tos pačios gražios kalbos, neįgyvendinamos idėjos ir jokios atsakomybės... Jei prisidirbi, pasakai, atsiprašau, aš prisiš...

Bet ar jūs žinote bent vieną prisidirbusį politiką, kuris būtų panašiai padaręs? Niekas iš mūsų valdžios atstovų nėra prisipažinęs, kad blogai padarė ir viešai paprašęs atleidimo. Jie visada teisūs, jie visada turi šimtus, tūkstančius, milijonus priežasčių savo padarytai nesąmonei pateisinti. Gal jie išvis yra nepakaltinami ir aš visiškai teisus sakydamas, kad į valdžią eina psichikos ligoniai?

- Prieš kiek laiko pranašiškai sakėte: Lenino šalininkai gali ploti rankomis...

- Viena tikrai galiu pasakyti, bet koks nesąmoningas žods gali virsti kūnu ir dažniausiai virsta kūnu. Kartais net bijau galvot, nes mano dainų prognozės ima ir išsipildo.

- Kaip ir slypinti šioje eilutėje: „šią civilizaciją nuplaus kanalizacija"?

- Tokios dabar gairės, tokios vertybės; nusikaltėliai verčiami stabais, Amerikoje statomi paminklai recidyvistui Dž.Floidui, o policininkui, kuris kaltinamas jo nužudymu, gresia iki 40 metų kalėjimo. Pažiūrėkit, kas su mūsų valdžia pasidarė. Aš nekalbu apie Lietuvą, kalbu apie visą pasaulį. Kažkoks marazmas - prezidentai, premjerai sėdi siocialiniuose tinkluose ir pasauliniu mastu vyksta globalus politikų šou; iš to daromi dideli pinigai.

Jau vengiama vartoti žodį žmogus, jis dabar - statistinis vienetas, vartotojas, šeimos ūkis, - kaip tik nori mus vadina, tik ne žmonėmis. A.de Sent Egziuperi romaną „Žemė - žmonių planeta" būtų galima perfrazuoti kitaip - „Žemė - statistinių vienetų planeta."

Paradoksas, ar ne? - aukštų technologijų laikais baigia įsivyrauti viduramžiškas mąstymas, jau grįžta alchemija, prasideda raganų medžioklė, švietimą pakeitė burtininkas „google"... Bet tai - ne pabaiga, berniukai ir mergaitės. Ateityje grimsime dar gilyn. Vieną dieną galėsime vadintis vyrais, kitą moterimis, trečią - dar kažkuo... Mes gyvename vartojimo visuomenėje ir viskas pas mus paversta preke.

Faktiškai visa planeta - didžiulis prekybos centras. Mes jame ir gyvename, ir kažką veikiame, o naktimis, kai jis nedirba, darome vaikus. Ir man visai negaila Homo sapiens civilizacijos, nes esam parazitai, visiški parazitai. Jeigu pasirinkome kvailą kryptį, vedančią į niekur, jeigu pasirinkome išnykimo kelią, tai ir išnyksime.

Yra toks anekdotas apie Marsą, kuris klausia Žemės, ką daryti, nes jame užsiveisė žmonių. Nieko, - jam atsakė Žemė, - patys išnyks...

- Prisimenu skaudžius žodžius iš jūsų dainos „Keliai keleliai" apie bėgančius iš Lietuvos tėvynainius: „svetimi savam krašte, nieko blogo nepadarę". Gal jau lietuviai grįžta namo?

- Neaišku, kaip dabar bus, nes vyksta sisteminis matricos perkrovimas, nors laisvė keliauti kur nori - ta pati. Tą dainą rašiau depresyviu laikotarpiu, po ekonominės krizės, kai žmonės žiauriai emigravo. Nemažai mano draugų buvo išvažiavę, ir aš pats buvau išvykęs į Švediją, kur skyniau pomidorus. Ne visi iš mūsų grįžo Lietuvon, sunku čia įsikabinti. Nors oficialios kultūros esu spaudžiamas, dar kol kas laikausi.

- Nuoširdumas neturi paklausos?

- Štai ir jūs sakot kaip vartotoja: „neturi paklausos". Jeigu esu patenkintas, kažką padaręs, man yra gerai. Man užtenka vieno skaitytojo, man nereikia masinio klausytojo, nes jei esi paklausus, esi priklausomas nuo minios ir nejučiom pradedi derinti diapazonus. Viskas gerai, nesiskundžiu dėmesiu.

Radijas neima dainų, ir suprantu, kodėl. Aš liečiu skaudžias temas, o žmonėms saldžios iliuzijos kur kas labiau patinka negu karti realybė ir tiesa. Kartą draugas sako: „duotų jam kas tokius pinigus, kokius per dieną gauna futbolininkas Lionelis Mesis". Ką tu padarytum su jais? Skundiesi gyvenimu? Tu gyvenimu nesiskundi, vadinasi, to ir užtenka. Turi užtekti tiek, kiek turi, tada būni laimingas. Jei nuolat kankiniesi, kad per mažai turi, tai jau tragedija, tai jau nebe gyvenimas...

- Dar norisi įmesti citatą iš naujesnių jūsų dainų „Gali būti ne čia: „šilta jauku, valgyti duoda, ir visai nesvarbu, kad apnuodyta duona"... Kokią kompensaciją gavote dėl karantino sugriautų planų?

- Aš niekad nesikreipiu į jokias institucijas pagalbos, turiu rankas, kojas, stengiuosi manytis savo galva, stengiuosi gyvent iš to, ką pats darau.

- Neprašėte Kultūros ministerijos stipendijos, paramos vadinamiesiems projektams?

- Niekados. Į gyvenimą žiūriu ne vien iš materialiosios pusės. Man materializmasnerūpi... Nesu vartotojas, iš manęs naudos mažai. Esu blogas statistinis vienetas. Matot, dainos - kaip dainos, aš užsiimu ir kita menine veikla. Tuoj leisiu septintą knygą. Tai bus du netolerantiški romanai, irgi atspindintys laikmetį ir pertraukti per ironijos bei juodojo humoro prizmę.

Su absurdu galima kovoti tik tuo pačiu ginklu. Manau, jie bus ilgiau gyvenantys už mano kai kurias dainas. Viename pasakoju apie vyruką, kuris savo tikslų siekė vien per lovą, kitame - jį pavadinau „Asteroido belaukiant", - pasakoju fantastinę istoriją, kurioje bus ir mažų miestelių, panašių į Trakus, kur gyvenu, kasdienybės atspindžių. Be to, dar prodiusuoju, rašau scenarijus televizijai.

Oficialioji kultūra mane visiškai ignoruoja, jai aš - persona non grata, nes nenutyliu, ką galvoju tiek apie kultūrą, tiek apie valdžią, tiek apie biurokratiją. Žinau, kad esu ignoruojamas dėl savo požiūrio, bet nusispjoviau, man užtenka to, ką turiu.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder