Apsauga suteikta pačiam kalnui, šaltinio akmeniui-aukurui ir šaltiniui.
Jo vertingųjų savybių pobūdis – mitologinis ir kraštovaidžio.
Alko kalnas, dar vadinamas Aukos kalnu, yra Kretingos rajone, Alko kaime. Tai ledynmečio periodu natūraliai susiformavusi kalva, iš visų pusių apsupta Erlos ir Alkupio upelių slėnių.
Apylinkėse esantys archeologijos paminklai bei išlikę pasakojimai byloja, jog alkakalnis kadaise buvo svarbus pagoniško kulto centras.
Žinomi pasakojimai, kad ant Alko kalno yra buvęs aukuras, kur senovės lietuviai kūrendavo šventąją ugnį, dvasininkai laikydavo daug žalčių, kuriuos maitindavo Salantų Gaidžio kalno vaidilutės. Taip pat teigta, jog ant šio kalno drauge su kitomis aukomis būdavo aukojami ir žmonės, o kalno vaidilutės esą ilgiausiai Lietuvoje nedavė užgesinti amžinosios ugnies.
Kalnas išskirtinis tuo, jog iki šiol išliko akmuo su dubeniu. Akmuo stūkso vakarinėje Alko kalno dalyje, papėdėje, seniau jis gulėjo dubeniu įkastas į žemę, naikinant pagonių šventyklas.
Pietvakarių pusėje, plačioje dauboje, yra šaltinis, įtekantis į Alkupį. Tikima, jog jis turi gydomųjų savybių, o vanduo daugiausiai naudotas akių ligoms gydyti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą