Andrius Gruodis-Šeputis: menininkais tampama ir dėl dėmesio poreikio

Viskas prasidėjo pandemijos metu, kai pirmieji kūriniai buvo parašyti dar būnant namuose, o vėliau projektas natūraliai išsiplėtė į grupinį formatą. 2024 metais pasirodė debiutinis albumas „Kvetiapinas ir džinas“, kuriame daug vietos skiriama vidiniams išgyvenimams, nerimui ir asmeniškoms temoms. 

2025 metais grupė išleido antrą albumą „Iš naujo“. Jame jau juntamas ramesnis, brandesnis požiūris - daugiau šviesos, daugiau bandymo atsitraukti nuo sunkesnių temų ir į viską pažiūrėti iš kitos perspektyvos. Šiuo metu „Gruodis“ aktyviai koncertuoja ir jau metus preciziškai dailina naują albumą.

Apie muziką, kūrybą, gyvenimą ir Klaipėdą kalbamės su grupės įkūrėju Andriumi Gruodžiu-Šepučiu.

Pradėkime nuo muzikos. Jei neklystu, grupė „Gruodis“ gimė Vilniuje, nors visi esate klaipėdiečiai?

Iš esmės pradžia buvo ne grupė, o mano solinis projektas. Tuo metu kūriau ir muziką leidau savo vardu - Andrius Gruodis. Pirmąjį mini albumą parašiau per pandemiją, 2020-aisiais. Tada studijavau Kaune, tačiau prasidėjus karantinui grįžau į Klaipėdą. Kadangi nebuvo kur išeiti ir ką veikti, daug laiko praleidau kambaryje kurdamas muziką. Tas laikotarpis buvo labai produktyvus - taip ir gimė pirmieji kūriniai.

Vėliau persikėliau gyventi į Vilnių. Mano muzika jau buvo pasiekusi klausytojus internete, o vieną dieną sulaukiau kvietimo surengti koncertą Lukiškių kalėjime. Atsakiau, kad neturiu grupės. Tuomet man pasakė: „Tai susirink ją.“ Taip ir padariau.

Kartais juokauju, kad nė vienas menininkas netampa menininku neturėdamas bent šiek tiek dėmesio poreikio.

Per laiką grupės sudėtis keitėsi, tačiau dabar smagiausia tai, kad groju su žmonėmis iš savo krašto - būgnininkas Eivin yra klaipėdietis, o gitaristas Paulius kilęs iš Gargždų. Bosistas Danielius - vienintelis vilnietis. Visi savi.

Vadinasi, muzikiniai ryšiai su Klaipėda niekada nenutrūko?

Tikrai taip. Dar paauglystėje, kai pradėjau groti gitara ir kurti pirmuosius kūrinius, kartu su dabartiniais kolegomis muzikavome Melnragėje. Ten prasidėjo mūsų bendros muzikinės patirtys, todėl labai smagu po daugelio metų vėl susitikti vienoje scenoje.

O kaip apskritai muzika atsirado tavo gyvenime? Žinau, kad esi iš labai kūrybingos šeimos: tavo tėvai bardai, aktoriai - Vilija ir Ramūnas Šepučiai.

Muzika mūsų šeimoje perduodama iš kartos į kartą. Muzikantai buvo ir mano seneliai. Net pavardė „Gruodis“, kurią pasirinkau kaip sceninį vardą, yra mano senelio pavardė iš mamos pusės.

© Grupės „Gruodis“ branduolį sudaro iš Klaipėdos krašto kilę atlikėjai. Miglės Bunevičiūtės nuotr.

Kiek save prisimenu, muzika visada buvo šalia. Maždaug šešerių metų į rankas paėmiau trimitą - dabar jau nebežinau, ar senelis jį man pasiūlė, ar pats jo užsimaniau. Kadangi senelis Petras Gruodis buvo trimitininkas, tikriausiai jo įtaka buvo didžiulė. Nuo šešerių metų pradėjau lankyti muzikos mokyklą, ir nuo tada muzika tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.

Tad muzikanto kelias buvo natūralus pasirinkimas?

Net sakyčiau, kad tai nebuvo pasirinkimas. Vaikystėje dažnai matydavau tėvus ir senelius scenoje, girdėdavau muziką namuose. Atrodė savaime suprantama, kad muzika yra gyvenimo dalis. Nebuvo klausimo, ar grosiu. Buvo tik klausimas - kokiu instrumentu.

O tavo broliai taip pat pasuko muzikos keliu?

Profesine prasme - ne. Vyresnysis brolis Adomas yra fizikas, jaunesnysis Aleksas - teisininkas. Juokauju, kad išėjo klasikinis variantas: du protingi broliai ir vienas muzikantas.

Tačiau muzika jų gyvenime taip pat buvo. Vyresnysis groja būgnais, jaunesnysis - bosine gitara. Tad muzika mūsų šeimoje vis tiek yra bendras vardiklis.

Beje, kodėl pasirinkai Gruodžio pavardę? Juk pagal tėčio liniją tavo pavardė kita.

Pavardę pasirinkau sąmoningai, norėdamas pagerbti senelio liniją ir šeimos muzikinį paveldą. „Gruodis“ man yra daugiau nei sceninis vardas - tai ryšys su šeimos istorija, pagarba žmonėms, iš kurių paveldėjau meilę muzikai ir kūrybai.

Gruodžio pavardė man labai patiko ir atrodė prasminga. Visų pirma todėl, kad mano senelis buvo vienas svarbiausių žmonių gyvenime - savotiškas kūrybinis autoritetas. Žinoma, tėtis man taip pat labai svarbus, tačiau pasirinkdamas šį vardą norėjau pagerbti būtent senelio atminimą.

Taigi tai savotiška dedikacija seneliui?

Taip, tikrai taip. Be to, man tiesiog patinka ir pati pavardė. Ji skamba romantiškai, turi tam tikros estetikos.

Kaip susiformavo tavo kuriamos muzikos stilius? Kodėl būtent toks, o ne, tarkime, klasika, folkloras ar popmuzika?

Tiesą sakant, man atrodo, kad ne mes pasirenkame muzikos skonį, o jis tam tikra prasme pasirenka mus. Nuo vaikystės mane supo labai įvairi muzika. Vyresnysis brolis klausėsi roko ir metalo, tėtis mėgo tokias grupes kaip „Genesis“ ir „Pink Floyd“. Namuose skambėdavo ir bliuzas, ir klasikinis rokas, ir sunkesnė muzika.

Vėliau, paauglystėje, atradau alternatyvų roką, „grunge“, pankroką. Mane visada traukė tai, kad ši muzika leidžia labai atvirai, nefiltruotai išreikšti emocijas. Joje yra ir jautrumo, ir jėgos, o būtent tas kontrastas man atrodo labai patrauklus.

Ar lengva pristatyti savo kūrybą publikai? Juk tai savotiškas apsinuoginimas.

Be abejo, kūrybos rodymas žmonėms visada yra tam tikras apsinuoginimas. Tačiau man galbūt šiek tiek lengviau, nes augau menininkų šeimoje ir nuo mažens mačiau, kad tai yra natūrali kūrybinio proceso dalis.

Žinoma, kiekvienam kūrėjui svarbu būti išgirstam. Kartais juokauju, kad nė vienas menininkas netampa menininku neturėdamas bent šiek tiek dėmesio poreikio. Tačiau man svarbiausia ne pats dėmesys, o galimybė perduoti emociją ir mintis, kurios gimsta kuriant. O tada jau tikiuosi, kad kažkam tai bus artima ir prasminga.

Ar šiandien jau gali gyventi vien iš muzikos?

Kol kas ne visiškai. Dirbu ir muzikos mokytoju. Tačiau džiugu, kad muzika jau reikšmingai prisideda prie pragyvenimo - vyksta koncertai, žmonės klausosi kūrybos, atsiranda įvairių galimybių. Tad tikrai neturiu kuo skųstis.

Dabar jau esi ne vienas - turi grupę. Kaip tai pakeitė kūrybinį procesą?

Pagrindinis kūrybinis branduolys vis dar yra mano. Aš atnešu dainų idėjas, tekstus, harmonijas, bendrą kūrinio kryptį. Tačiau tada prasideda bendras darbas. Kiekvienas grupės narys prideda savo matymą, savo skambesį ir patirtį.

Žinoma, kartais tenka ieškoti kompromisų. Ne visos idėjos iš karto sutampa, todėl reikia mokėti išklausyti vieniems kitus. Iš tiesų buvimą grupėje dažnai lyginu su santykiais tarp žmonių - būna ir nesutarimų, ir didelio džiaugsmo akimirkų. O kai grupėje susirenka jautrios, kūrybingos asmenybės, emocijų tikrai netrūksta. Tačiau būtent tai ir daro procesą įdomų.

Dažnai menininkai stereotipiškai vaizduojami kaip melancholiški žmonės. Tačiau iš tavęs sklinda daug pozityvumo. Koks esi iš tiesų?

Paauglystėje, kaip ir daugeliui mano kartos žmonių, liūdesys atrodė natūralus, savotiškai madingas. Buvo daug savianalizės, savęs plakimo, tamsesnių minčių. Tačiau dabar, būdamas 26-erių, į daugelį dalykų žvelgiu kitaip. Nors kartais juokauju, kad žmonės man duoda gerokai daugiau metų dėl to, kaip kalbu ir mąstau, iš tiesų jaučiu, kad tas etapas seniai praeityje.

Nesistengiu pasaulio piešti vien šviesiomis spalvomis - tai būtų naivu. Tačiau nebeieškau ir vien tamsos. Dabar man artimesnis gebėjimas matyti vadinamąsias pilkąsias zonas, kuriose telpa ir gera, ir bloga. Man atrodo, kad būtent ten slypi tikrasis gyvenimas.

Svarbu kad sudėtingesni gyvenimo laikotarpiai manęs nenugramzdino į dugną. Priešingai - jie padėjo atrasti stiprybės ir išmokė nebenorėti grįžti į tas būsenas. Tikriausiai tai ir yra branda.

Kūrybine prasme jūs labai produktyvūs. Ruošiate jau trečią albumą?

Taip, šiuo metu esame įrašų procese. Šį kartą jis vyksta labai kruopščiai ir brandžiai. Neskubame, daug dėmesio skiriame kiekvienai detalei. Su ankstesniais darbais buvo momentų, kai kažkur paskubėjome, kažko nespėjome iki galo išgryninti. Dabar norisi to išvengti.

© Su tėvais, taip pat žinomais muzikantais, - Vilija ir Ramūnu Šepučiais. Rugilės Skairytės-Šeputės nuotr.

Turbūt kiekvienam kūrėjui pažįstamas jausmas, kai po kurio laiko į savo darbus pradedi žvelgti kritiškiau. Todėl šįkart stengiamės padaryti viską taip, kad vėliau kuo mažiau norėtųsi ką nors taisyti.

Prie šio albumo dirbame jau beveik metus. Ir pirmą kartą jaučiu, kad nėra nė vienos dainos, kurioje man kažko trūktų ar nepatiktų. Tai labai džiugina. Tikimės įrašus užbaigti per artimiausią mėnesį, o albumas klausytojus turėtų pasiekti rudens pradžioje arba net vasaros pabaigoje.

Kada su naujuoju albumu pasirodysite Klaipėdoje?

Rudenį planuojame albumo pristatymo turą, o Klaipėda jame tikrai bus. Tikslios datos dar negaliu pasakyti, bet galiu pažadėti - tikrai susitiksime ir gimtajame mieste.

Esi ne tik muzikantas, bet ir tėtis. Kaip tėvystė pakeitė tavo gyvenimą?

Su žmona Monika auginame dukrą Frėją. Jai greit 8 mėnesiai. Tiesa, pokytis prasidėjo dar iki jos gimimo. Jau tada, kai žmona laukėsi, atsirado daugiau atsakomybės, brandos ir vidinės ramybės.

Atrodo, kad gyvenime atsirado dar viena dimensija - kampas, kurio anksčiau tiesiog nepastebėdavau. Kitaip pradedi suvokti laiko tėkmę, gyvenimo laikinumą ir kartu jo tęstinumą. Visa tai suteikia daugiau prasmės.

Nesistengiu pasaulio piešti vien šviesiomis spalvomis - tai būtų naivu. Tačiau nebeieškau ir vien tamsos. Dabar man artimesnis gebėjimas matyti vadinamąsias pilkąsias zonas, kuriose telpa ir gera, ir bloga.

Kūryboje Frėja taip pat jau paliko savo pėdsaką. Dar prieš jai gimstant parašėme dainą, skirtą dukrai, o jai atėjus į pasaulį ją išleidome. Šis kūrinys pateks ir į naująjį albumą.

Apskritai tėvystė pakeitė ne tiek pačią kūrybą, kiek požiūrį į gyvenimą. Dabar pasaulį matau dar daugiasluoksniškiau. Kiekvieną dieną džiaugiuosi, kad Frėja yra šalia, tačiau kartu suprantu ir gyvenimo trapumą. Žinau, kad nėra žmogaus, kuris gyvenimo kelią nueitų be skaudžių patirčių. Kai apie tai galvoji kalbėdamas ne apie save, o apie savo vaiką, viskas tampa daug jautriau.

Kas tave labiausiai įkvepia kurti? Apie ką dažniausiai yra tavo dainos?

Dažniausiai kūryba prasideda nuo stipresnės emocijos arba minties, kurią noriu įprasminti. Retai būna taip, kad specialiai sėdu ir nusprendžiu parašyti dainą. Dažniau idėja ateina pati, o tada belieka ją pagauti.

Kartais net pagalvoju, kad galbūt per daug reikšmės suteikiu mažiems dalykams, tačiau būtent iš jų dažnai ir gimsta kūriniai.

O kuri tavo daina šiandien tau pačiam artimiausia?

Tai naujojo albumo daina, kuri dar nėra išleista. Neseniai ją atlikome viename koncerte ir reakcijos buvo labai geros. Todėl dabar labiausiai laukiu būtent tos akimirkos, kai galėsime ją pristatyti klausytojams oficialiai.

Koks netikėčiausias klausytojų įvertinimas yra pasiekęs tave kaip kūrėją?

Turbūt labiausiai nustebau, kai po vieno koncerto prie manęs priėjo mergina ir parodė tatuiruotę su mūsų dainos žodžiais. Tą akimirką supratau, kad kūrinys žmogui reiškia kur kas daugiau nei tiesiog muziką. Tai buvo labai stiprus ir jautrus įvertinimas.

Iš kurios dainos buvo tie žodžiai?

Iš dainos „Vandens“, esančios mūsų pirmajame pilno metro albume.

Įdomu, kuo pasireiškia klausytojų meilė atlikėjams? Ar tenka susidurti su didesniu dėmesiu, dovanomis, žinutėmis?

Kol kas tas dėmesys nėra toks didelis, kad trukdytų gyventi. Dažniausiai jis būna labai šiltas ir pozityvus. Žmonės rašo žinutes, dalijasi savo istorijomis, pasakoja, kad tam tikrais gyvenimo etapais mūsų muzika jiems padėjo ar suteikė atramos.

Kartais po koncertų sulaukiame ir simbolinių dovanų. Man visuomet labai svarbu girdėti, kad žmonės dainose atpažįsta save, savo išgyvenimus ar mintis.

© Grupė „Gruodis“. Ugnės Urbonaitės nuotr.

Žinoma, būna ir tokių situacijų, kai dėl atvirumo scenoje kai kurie klausytojai pasijunta pernelyg artimi ir šiek tiek pamiršta asmenines ribas. Tačiau tai veikiau išimtys. Didžioji dauguma susitikimų su klausytojais palieka labai gerą įspūdį.

Esi ne kartą sakęs, kad myli Klaipėdą. Ar nori kada nors čia sugrįžti gyventi?

Jei aplinkybės leistų, tikriausiai su šeima jau dabar gyventume Klaipėdoje. Šis miestas man labai artimas ir brangus.

Kas šiuo metu labiausiai sulaiko nuo tokio sprendimo?

Pirmiausia - profesinės galimybės. Vilniuje daugiau žmonių, daugiau kūrybinių projektų, daugiau darbo. Jei nori aktyviai veikti, bendradarbiauti su kitais kūrėjais, videografais, fotografais ar muzikos industrijos žmonėmis, sostinė šiuo metu suteikia daugiau galimybių.

Žinoma, koncertams ir įvairiems projektams Vilnius taip pat yra patogesnis. Tačiau labai tikiuosi, kad ateis laikas, kai galėsime gyventi Klaipėdoje ir kartu sėkmingai tęsti visus darbus. O kol kas visuomet gera grįžti pas tėvus ir bent trumpam sugrįžti namo.

Kokį palinkėjimą norėtum perduoti klaipėdiečiams?

Džiaukitės tuo, ką turite. Niekur nevažiuokit.