Apie ką byloja šimtametė Grigaičių sodyba Juodupėnuose

Grigaičių ir Beniušių giminės, kurias 1940 m. sujungė Onos Beniušytės iš Alkos kaimo ir Liudviko Grigaičio iš Juodupėnų kaimo santuoka (PN, 2023 06 16), savo kasmetinius tradicinius birželio mėnesio paskutinio šeštadienio susitikimus įprastai pradeda Salantų bažnyčioje malda už jau išėjusius amžinybėn šių giminių narius. 

Tai reta galimybė visiems kartu melstis didingoje šventovėje, prie kurios statybos prisidėjo šios abi giminės. 

1903 m. pradėjus rinkti lėšas šios naujos neogotikinės mūrinės bažnyčios statybai, kiekvienas pilnametis parapijietis kasmet 10 metų turėjo mokėti po 30 kapeikų nuo kiekvienos turimos žemės dešimtinės, o neturintiems žemės bernams reikėjo mokėti 3 rublių, kai merginoms – 2 rublių metinį mokestį. 

Jau sovietiniais laikais nuolat šiai bažnyčiai aukodavo Salantuose garsėjusi siuvėja Kotryna Beniušytė, svariai prisidėjusi prie suolų šioje bažnyčioje atnaujinimo.

Po maldų už mirusiuosius abi giminės aplanko jų kapus Gargždelės kapinėse, tada vykstama į Juodupėnus tolesniam bendravimui. Apie 1914 m. Kazimiero Grigaičio (1865–1941) įkurtą sodybą su erdvia dviejų galų troba, kuriai pavyko išlikti per karus ir sovietmečiu vykdytą melioraciją bei kaimyninę XIX a. pabaigoje įkurtą Pabrėžų giminės sodybą, XX a. 6–7 dešimtmečiais kūrėsi dabartinė Juodupėnų gyvenvietė.

Šią sodybą naujam gyvenimui prikėlę Inesa ir Darius Grigaičiai ją pavertė giminės muziejumi, kur saugomi ir eksponuojami namo palėpėje jų rasti senelės Onos Grigaitienės rūpestingai saugoti daiktai ir dokumentai, šiandien bylojantys apie jos šeimos gyvenimą II pasaulinio karo ir sovietiniais metais.

Tai dokumentai apie šeimai nacių okupacijos metais uždėtas prievoles, jų vedybų bei ūkvaizdžių sutartys, prosenelio Kazimiero testamentas, nacių okupacijos laikotarpiu naudoti pinigai, seni laikraščiai, daugybė senų nuotraukų, rakandų, senelės Onos kraičio skrynia, muzikos instrumentai, plačiai išsišakojęs giminės medis ir t. t. 

Išlikę nacių okupacijos metų prievolių dokumentai byloja apie ūkininkams tekusias prievoles, kurios buvo kruopščiai surašytos lietuvių ir vokiečių kalbomis, juridiškai tiksliai nurodant, kokiomis taisyklėmis ir nuostatomis privalu vadovautis, bei tvarka, kaip tiksliai ir laiku jas įvykdyti. 

Kiekvienas to meto valstiečių ūkis privalėjo per metus nuo kiekvienos vištos pristatyti ne mažiau kaip 50 kiaušinių, o jų pristatymas buvo išdėstytas ir kiekvienam mėnesiui, atsižvelgiant į vištų sugebėjimus juos padėti. Jei sausį ir gruodį kiaušinių pristatyti nereikėjo, tai kitus mėnesius tai buvo būtina: – vasarį – 2, kovą – 5,balandį – 8, gegužę – 12, birželį – 8, liepą–rugsėjį – 4, spalį – 2 ir lapkritį – 1. Ir visa tai buvo išdėstyta numeruotoje kiaušinių pristatymo prievolės kortelėje, kurioje buvo daromos žymos apie pristatytus kiaušinius. 

Dar iškalbingesnis 1944 m. balandžio 19 d. raginimas pristatyti prievoles, kurias pagal valdomos žemės ir naminių gyvulių kiekį ir šeimos narių skaičių paskyrė Salantų valsčiaus prievolėms tikrinti komisija. 21 ha valstiečių ūkis, turintis 2 arklius, 2 raguočius, 3 kiaules, 3 avis, 4 vištas turėjo pristatyti: duoninių grūdų – 480 kg, avižų – 400 kg, miežių – 229 kg, ankštinių kultūrų – 74 kg, sėmenų – 200 kg, bulvių – 1 tūkst. 368 kg, šieno – 440 kg, šiaudų – 280 kg, kiaulienos – 220 kg, jautienos – 295 kg, vilnų – 3 kg. Kadangi tai buvo 1944 m., kai nacistinė kariuomenė traukėsi iš Rusijos ir buvo jau netoli Lietuvos sienų, tam buvo skirtos tik 4 dienos, o už jų neatlikimą buvo grasinama nušalinimu nuo ūkio, patalpinimu į darbo stovyklą ar kalėjimą ir piniginė bauda. 

Raginimas, pasirašytas komisijos, kurią sudarė valsčiaus viršaitis, seniūnas ir policijos atstovas, bylojo apie tai, kad jų neįvykdžiusieji lengvai neišsisuks, ką rodo ir Dimitravo priverčiamųjų darbų stovykloje karo metais kalėjusių valstiečių skaičius. Ūkininkų neglostė ir sugrįžusi sovietinė valdžia, uždėjusi dideles pyliavas žemės ūkio produkcija ir gyvuliais. 

Už jų nevykdymą tuometinis sodybos šeimininkas Liudvikas Grigaitis 1946 m. kovo mėn. buvo apkaltintas sovietinės valdžios nurodymų piktavališku nevykdymu-sabotažu ir nuteistas 2 metų lagerių ir 2 metų tremties bausme, ir jis į savo namus sugrįžo tik 1950 metais.

Šiuose namuose saugomi ir laiškai, kuriuos savo seserims Onai ir Kotrynai rašė į Sibirą ištremti jų broliai: Kazys, Juozas ir Antanas Beniušiai. 

Šiuose laiškuose dalijamasi kasdieniais vargais ir rūpesčiais, gyvenant toli nuo tėvynės, nežinant, ar į ją kada nors dar teks sugrįžti, prašoma įvairios pagalbos, nors kiekviename laiške užsimenama apie tėvynės ilgesį bei norą ir viltį kuo greičiau į ją sugrįžti. 

Grigaičių šeimos archyve saugoma unikali nuotrauka, kurioje įamžinti Juodupėnų kaimo Pavasarininkų kuopelės nariai prie jų iniciatyva apie 1933–1934 m. pastatytos Vilniaus atvadavimo koplytėlės. 

Jos viršų puošia stilizuotas Gedimino pilies bokštas, ant kurio pavaizduota šios organizacijos skydo formos emblema – atversta knyga ir jos centre „augantis“ kryžius bei užrašas Juodupėnų kuopelė, kai bokšto viršų puošia išlakus metalinis kryžius. 

Ši nors ir pakitusi koplytėlė išliko iki šių dienų ir dabar vietinių žmonių yra globojama, prie jos giedamos gegužinės giesmės. Senieji juodupėniškiai prisiminė, kad šioje koplytėlėje patalpintas Baltele vadinamoje kaimo dalyje nunykusioje medinėje koplytėlėje buvęs altorėlis su Nukryžiuotojo, 4 angelų ir 2 šventųjų skulptūromis, kurias atnaujino vietinis meistras Petras Giedra.

2018 m. šią sodybą pradėjusi tvarkyti Grigaičių šeima nemanė, kad jų lauks tiek daug iššūkių, nes nuo 2004 m. į Lietuvos kultūros paveldo sąrašą įrašytiems šios sodybos pastatams taikomi ypatingi paminklosauginiai reikalavimai , kai atkuriant sunykusias pastatų detales jas reikėjo taikyti prie išlikusių senųjų, kad tai sudarytų vieningą visumą. 

Šis atnaujinimas vyko be materialinės valstybės pagalbos, į jį investuojant savo asmenines lėšas ir laiką, bet pasiektas puikus rezultatas atperka visas sąnaudas. Senosios sodybos atnaujinimo darbai vis dar vyksta, nes, pabaigus vienus darbus, jau laukia kiti ir jų galo dar nematyti, nors taip atrodo tik patiems šeimininkams, kai svečiams belieka stebėtis ir gėrėtis šia senove alsuojančia sodybos aplinka. 

Neseniai baigtas dar vienas darbų etapas – senosios klėties pastato atnaujinimas, kur šeimininkai įsirengė tradicinę senovinę malkomis kūrenamą pirtį, kurios paruošimas kūno švaros ritualams užima 3–4 valandas. „Naują namą gali pasistatyti daugelis, o štai išsaugoti seną ir jį atstatyti laikantis kultūros paveldo reikalavimų – tikrai nemenkas iššūkis“, – sako D. Grigaitis. 

Bet, turint tikslą ir atkakliai dirbant, galima daug pasiekti savo pačių rankomis susikuriant aplinką, kurioje saugoma giminės istorija ir joje gera būti ne tik jiems patiems, bet ir trims jų vaikams, kurie ateityje turėtų toliau saugoti ir puoselėti šią Grigaičių giminės gimtąją sodybą. 

Matant į ją sudėtas šios šeimos lėšas, žinias ir meilę giminės istorijai bei tradicijoms, norisi tikėti, kad sodybos atnaujinimo istorija taps sektinu pavyzdžiu ir kitiems dar galvojantiems ar besiruošiantiems tai daryti, o šis darbas taip pat bus ir atitinkamai įvertintas.